Laiškai redakcijai. Vairuotojas Robertas Šimkus: „Jei vairuotojas tampa invalidu, jis gali drąsiai keliauti prie konteinerio“
Esu emigravęs vairuotojas. Perskaičius straipsnį „Vairuotojai dėl algų darbdavių kol kas nesmaugia“, kilo įvairių minčių, kurias norėčiau išdėstyti.
Taip, tiesa, nesmaugia. Tiesą pasakius, ir smaugti nėra ko. Juk smauk ar žagink, vis vien šuns balsas į dangų neina. Gerbiamieji (ir ne visai gerbiamieji) darbdaviai, laikas suprasti, kad vairuotojas nėra daiktas, su kuriuo galima elgtis kaip norima. Noriu paklausti jūsų, ar neatrodo jums, kad jūsų darbuotojas yra niekuo neblogesnis už jus?
Ar nemanote, kad vairuotojas yra labai svarbus asmuo transporto grandinėje? Kaip jums atrodo: ar ne laikas pradėti kardinaliai keisti vairuotojo, dirbančio pakankamai pavojingą ir atsakingą darbą kelyje, nematančio kaip auga jo vaikai, viską aukojančio, kad tik jo šeima būtų aprūpinta, atlyginimo mokėjimo sistemą?
Ponai darbdaviai, apskritai gal reiktų pradėti nuo to, kad jei nebūtų atskaitoma už neva „viršytas“ kuro normas, kurių net automobilio gamintojai nenustato, tai gautų pinigų vairuotojui iš esmės pakaktų.
Bet yra vienas labai svarbus „bet“. Šis „bet“ kalba apie tai, kad vairuotojams, kaip ir jums patiems, reikia rimtų socialinių garantijų. Jos, kaip žinia, gaunamos tik uždirbant didesnį atlyginimą, nuo kurio yra mokami ir socialinio draudimo mokesčiai.
Dabar vairuotojo pajamos, vardu atlyginimas, turėtų būti ne mažesnės kaip 2,5 – 3tūks. Lt neatskaičius mokesčių. Tik likusioji pinigų dalis, jei dirbama išvykus į komandiruotę, turėtų būti traktuojama kaip dienpinigiai.
Puikiai suprantate, kas nutinka, jei vairuotojas tampa invalidu. Jis, gerbiamieji, paprasčiausiai gali drąsiai keliauti prie konteinerio. O su savimi ir savo vaikus turėtų pasiimti. Taip nutinka tik todėl, kad šis vairuotojas visą savo darbingąjį laikotarpį, dirbo už minimalų arba nežymiai didesnį už jį atlyginimą.
Visi kiti jo gaunami pinigėliai yra nepmokestinti ir jūs tai puikiai žinote. Pasakykite man, ponai, ko yra vertas darbdavys, kurio firma yra viena iš stipriausių autovežių paslaugas teikiančių bendrovių Lietuvoje, grįžus vairuotojui iš Prancūzijos su sulūžusiu šonkauliu (prieš tai dar pakrovus dešimt automobilių, iš kurių, deja, ne visi buvo važiuojantys, o grįžus i Lietuvą pačiam pasisamdžius žmogų, kuris padėtų tą tralą iškrauti ir jam sumokėjus šimtą litų iš asmeninių pinigėlių) parvykus į kiemą ir atėjus į „boso“ kabinetą, nesugeba užpakalio pakelti ir paklausti elementaraus klausimo – kaip jautiesi.
Tuomet pasidaro aišku, kas ko yra vertas ir kokia kaina tas darbdavys važinėja BMW X6 ir savaitgalius leidžia pajūrio viloje… Skaudu.
O juk dirbau tikrai atsakingai. Niekada jokių bėdų toje kompanijoje neturėjau. Išeidamas gavau net rekomendaciją.
Kolektyvas ten puikus ir labai gerai sugebantis tvarkytis logistikos versle. Tačiau savininkas –pasipūtęs begėdis, nekultūringas savanaudis, kuriam svarbiausia – kiek liko pelno nuo įvykdyto gabenimo.
Nepeikiu visų darbdavių ir neteisinu visų vairuotojų. Tarp mano kolegų vairuotojų tikrai yra visokių žmonių. Yra ir vagių, yra ir savaitgalių neįsivaizduojančių be „šokių su kardais“ (aut. pastaba – muštynių). Labai daug ir tokių, kurie vis dar galvoja, kad jai įmonės vadovas milijonierius, tai tausoti vairuotojui patikėto turto visai nebūtina…
Man visa tai atrodo kaip psichozė. Ar ne laikas susiimti ir pradėti kalbėtis, o ne gąsdinti: reikia sėsti prie stalo ir derinti, ką turėtume daryti, kad vieni kitus tausotume ir vertintume, o ne kaip antai, kartą ieškodamas darbo paskambinau į įmonę, kurios direktorius M.K. ir kuri vykdo tarptautinius gabenimus į Vakarų Europą. Dar net nesusitikus, jau buvau išvadintas vagimi. Man pradėjo aiškinti, kad visi vairuotojai vagys. Gėda!
Galiu pasakyti jums, ponai, iš savo patirties. Buvo laikas, kai turėjau rimtų problemų dėl besaikio alkoholio vartojimo. Kol aš pats gėriau, man atrodė, kad visi vairuotojai alkoholikai.
Dabar, kai jau daugybę metų nebegeriu, padorių žmonių sutinku tikrai daug daugiau nei nusmurgėlių. Emigravau į Vakarų šalį ne dėl didesnio atlyginimo, o būtent dėl daug rimtesnių socialinių garantijų. Kažkodėl normaliam vakariečiui darbdaviui kaip du kart du aišku, kad ir jo darbuotojui reikia turėti socialinių garantijų, kad įvykus įvykiui, galėtų gauti kompensaciją.
Nesakau, kad visi Lietuvos darbdaviai blogi arba nežabotai godūs. Kokie 10 % yra tikrai padorūs ir sąžiningi verslininkai. Dar gal dusyk tiek tik apsimeta tokiais. Visi kiti – pasipūtę savanaudžiai, kuriems vienintelė vertybė – pinigai.
Negaliu nepastebėti, kad šitaip elgiamasi būtent dėl įstatymų netobulumo. Ir tobulinti jų niekas nesiruošia, nes labai didelė įstatymų leidėjų ir kitaip su valdžia susijusių žmonių dalis, valdo ne savo vardu registruotas bendroves ar kitas pelno siekiančias bendroves. Juk veikiausiai ne iš piršto laužtos kalbos ir apie premjero A. Kubiliaus sąsajas su transporto verslu.
Reziumuodamas visa tai, ką pasakiau, norėčiau paskatinti visus pradėti galvoti vieniems apie kitus, o ne tik kaip dar vieną jachtą įsigyti arba kad „mano parkas nuo šimto vilkikų padidėtų iki dviejų šimtų“. Siekis plėstis nėra blogai, blogai tada, kai to siekiama lipant per kitų galvas – bet kokia kaina.
Tik nepradėkite verkšlenti, kad jei pradėsite mokėti didesnius atlyginimus, nuo kurių reikės sumokėti didesnius mokesčius, bankrutuosite. Netiesa. Pavyzdžiai rodo, kad ten, kur mokami „minimalūs“ atlyginimai, o nuo jų valstybei sumokami minimalūs mokesčiai, savininkai „pučiasi“ kaip ant mielių, o atitinkamai „pučiasi“ ir jų parkai bei asmeninės sąskaitos.
Jei pradėjęs mokėti didesnius atlyginimus koks vežėjas ir bankrutuos tai tik dėl neūkiškumo arba kontroliavimo „dešinės“, užsimerkiant, kai vagia „kairė“.
Man negaila. Turėkite. Kūrėte verslą ne tam, kad vargšai būtumėte. Bet nepamirškite, kad be vadybininko, be buhalterio, be vairuotojo ar garaže nuolat tepaluoto šaltkalvio jūs taip pat esate nulis!
Jei dėl įstatymų netobulumo jūs nieko negalite pakeisti, tai burkitės į konfederacijas, kurios siektų turėti įtakos įstatymų leidėjams.
Profesinės sąjungos čia nepadės – buvau jų nariu, žinau. Jos tik dar labiau supriešina darbdavius ir dirbančiuosius.
Šios struktūros neveikia nieko daugiau, kaip tik užsiima populizmu, garsių lozungų leidimu ir iš narių surinktų pinigėlių skaičiavimu.
Vairuotojams taip pat siūlyčiau kardinaliai keistis. Visi mes žinome savo teises, bet pasistenkime prisiminti dar ir pareigas. Man liūdesį kelia vairuotojų požiūris, kuris dažnai telpa į vieną sakinį: „Jei aš vadovas būčiau, elgčiausi lygiai taip pat arba dar blogiau“. Pradėkime nuo savęs.
Aš privalau sąžiningai atlikti man pavestą užduotį. Jai aš elgiuosi būtent taip, tuomet galėsiu reikalauti kad ir su manimi būtų elgiamasi taip pat.
Nustokime rodyti pirštais vieni į kitus. Kai vienu iš šių pirštų rodau į kitą, dar keturi žiūri į mane patį. Gana matyti tik vagis ir aferistus. Kiek galima vieniems apie kitus galvoti kaip apie daiktus?
Jei išmoksime būti neabejingi vieni kitiems, suprasime vienas kitą, mums nereikės nei amerikų, nei airijų , nei vokietijų.
Jei visi dirbsime vieni dėl kitų, galėsime ir pasikliauti vieni kitais. Priešingu atveju rekomenduočiau pasirūpinti arba kinų kalbos specialistais, arba patiems šią kalbą pradėti mokytis. Juk kai pagalvoji, kiek ne daug žmogui tereikia…
Komentarai
Jūsų komentaras
Jei norite parašyti komentarą, prašome prisijungti:
arba užsiregistruoti.