Vežėjo civilinės atsakomybės draudimas
Vežėjo civilinės atsakomybės draudimas – pakankamai aktuali krovinių vežimu tarptautiniais kelių maršrutais užsiimantiems tema. Nors tai itin dažnai aptariama sutarties rūšis, iki šiol pastebima, kad kartais tarpusavyje painiojami krovinio bei vežėjo civilinės atsakomybės draudimai, nevisiškai tiksliai suvokiami vežėjo bei draudimo bendrovės atsakomybės paskirstymo klausimai.
Vežėjų automobiliais civilinės atsakomybės draudimas (toliau – CMR draudimas) – draudimo rūšis, kai apdraudžiama vežėjo automobiliais civilinė atsakomybė už komercinį krovinį, gabenant jį tarptautiniais maršrutais.
Taigi, CMR draudimu gali būti draudžiama vežėjo atsakomybė už krovinius, gabenamus sausumos kelių transportu, kai krovinio krovimo bei jo gabenimo paskirties vieta yra skirtingose valstybėse, o vežimo sutartis sudaryta bent vienoje iš šių valstybių.
Atkreiptinas dėmesys, kad tokio pobūdžio sutartyse draudiminiu įvykiu laikomas ne pats civilinės atsakomybės kilimo faktas, o draudėjo patirtų finansinių nuostolių dėl kilusios civilinės atsakomybės atsiradimo faktas.
Teisėjų kolegija 2004-12-22 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-671 pažymi, kad civilinės atsakomybės draudimo sutartimi pirmiausia siekiama sumažinti atlygintinos žalos neigiamus padarinius atsakingo už žalą asmens turtinei padėčiai.
Asmuo, padaręs savo veiksmais žalą nukentėjusiajam, turi teisę reikalauti, kad šią žalą atlygintų draudimo įmonė (draudikas).
Šios sutarties esmė yra įstatymo nustatyta tvarka perkelti vieno asmens – padariusio žalą – civilinę atsakomybę kitam asmeniui – žalos tiesiogiai nepadariusiam, bet už ją atsakingam pagal sutartį.
Nors šiuo metu minima draudimo rūšis nėra privaloma, visgi vertėtų pažymėti, kad anksčiau (iki 2002 m.) ši draudimo rūšis buvo privaloma, siekiant gauti licenciją verstis krovinių vežimo veikla.
CMR draudimas – savanoriškoji draudimo forma, tačiau praktikoje susiklostė nuomonė, kad pastarasis yra būtinybė, siekiant gyvuoti krovinių pervežimo versle ir pelnyti didesnį užsakovų pasitikėjimą.
Prisiminkime, kad vežėjo, gabenančio krovinį tarptautiniais maršrutais sausumos keliais, atsakomybė reglamentuojama Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (toliau – CMR konvencija) nuostatomis.
Atsižvelgiant į tai, kad vežėjas atsako ir už viso, ir už dalies krovinio praradimą ar jo sugadinimą nuo to momento, kai krovinį priėmė vežti iki jo perdavimo momento, taip pat už krovinio pavėluotą prsitatymą.
Taigi įmonei, besiverčiančiai krovinių vežimo veikla, būtų pakankamai rizikinga neturėti civilinės atsakomybės draudimo. Galimos naudos (draudiminio įvykio atveju) ir kainos (draudimo įmokos) santykis yra pakankamai patrauklus ir jis, manau turėtų tapti galutiniu svertu, priimant sprendimą dėl CMR draudimo būtinybės.
Praktikoje dažnai painiojamos krovinio bei vežėjo civilinės atsakomybės draudimų sąvokos. Kaip minėta, CMR draudimo objektas yra ne gabenamas krovinys, bet vežėjo atsakomybė. Taigi šiuo draudimu yra atlyginami tie nuostoliai, dėl kurių atsiradimo kyla vežėjo atsakomybė, t.y. krovinio praradimo, sugadinimo ar pavėluoto pristatymo atveju, kaip minėta aukščiau.
Svarbu pažymėti, kad nors draudimo objektu yra vežėjo (įmonės) civilinė atsakomybė, draudimo polise turi būti nurodytos konkrečios transporto priemonės, kurioms taikoma draudiminė apsauga, t.y., tos transporto priemonės, kuriomis gabenant krovinį galiotų draudiminė apsauga. Draudimo suma yra nustatoma vienam įvykiui kiekvienai draužiamai transporto priemonei.
Siekdami įvertinti esamos (būsimos) draudimo sutarties naudą, nepamirškime CMR konvencijos ribojimo dėl vežėjo atsakomybės dydžio. Tekste pabrėžiama, kad kompensacija už prarastą dalį ar visą krovinį negali viršyti 8,33 atsiskaitymo vieneto (angl. SDR – Special Drawing Right; 1 SDR – maždaug 3,9 Lt) už kiekvieną trūkstamą kilogramą bruto svorio.
Vertindami potencialaus krovinio svorį, kuris Europos Sąjungoje dažniausiai neviršija 24 t, o Rusijoje ir Baltarusijoje 22 t, galime lengvai pasiskaičiuoti, kokio dydžio turėtų būti apsauga, siekiant maskimalaus rizikos sumažinimo.
Taigi siekiant maksimaliai apsisaugoti, draudiminės apsaugos riba neturėtų būti mažesnė nei 700 000–800 000 Lt.
Svarbu nepamiršti, kad šalys laisvos susitarti ir dėl didesnės vežėjo atsakomybės, keičiančios minėtą 8,33 SDR. Tokiu atveju krovinio vertė ar papildoma krovinio vertė privalo būti atitinkamai deklaruota bei apmokėtas sutartas užmokesčio už vežimą priedas. Kadangi atsakomybės ribojimas tiesiogiai priklauso nuo gabenamo krovinio svorio, akivaizdu, kad labiausiai rizikuoja lengvų, bet brangių krovinių savininkai, pavyzdžiui, vežantys kailius.
Pažymėtina, kad CMR draudimo buvimo faktas neeliminuoja galimybės apdrausti patį krovinį, t.y. nežiūrint į tai, kad vežėjo civilinė atsakomybė apdrausta, papildomai galima drausti krovinį. Tuo dažniausiai pasirūpina pats paslaugos užsakovas.
Brangių krovinių savininkams, taip pat vertinant ir galimą vežėjo civilinės atsakomybės nekilimo ar atleidimo nuo jos riziką (tam tikrais CMR konvencijoje nurodytais atvejais vežėjas yra atleidžiamas nuo atsakomybės), siūlytina pasinaudoti galimybe atitinkamai deklaruoti tikrąją krovinio vertę, kaip nurodyta aukščiau bei papildomai, neatsižvelgiant į esamą CMR draudimo faktą, apdrausti ir patį krovinį.
Įsimintina, kad vežėjas negali vadovautis CMR konvencijos nuostatomis, kurios jį atleistų nuo atsakomybės ar ją ribotų, jei žala buvo padaryta sąmoningai arba dėl jo kaltės.
Draudiminiai ir nedraudiminiai įvykiai
Draudiminiai įvykiai – tai atvejai, kuomet kyla draudiko pareiga mokėti draudimo išmoką. Paprastai mūsų aptariamos rūšies draudimo sutartyse draudiminius įvykius bei jų požymius nustato pačios draudimo sutarties šalys.
Natūralu, kad draudikas suinteresuotas susiaurinti draudiminių įvykių sąrašą, o draudėjo interesai būna priešingi. Kadangi tai yra susitarimo reikalas, šalys turėtų aktyviai dalyvauti derybų procese, ieškodamos abiems šalims priimtino kompromiso. Svarbu suvokti, kad be draudiminių įvykių sąrašo potencialią galimybę gauti draudimo išmoką sąlygoja ir nedraudiminių įvykių sąrašas bei atvejai, kuriems esant draudikas turi teisę nemokėti arba mokėti sumažintą draudimo išmoką.
Nedraudiminiai įvykiai – tai atvejai, kurie turi draudiminio įvykio požymių ir iš pirmo žvilgsnio galėtų būti laikomi draudiminiais įvykiais, tačiau šalių susitarimu, jie laikomi nedraudiminiais įvykiais. Tokių įvykių sąrašas pateikiamas draudimo taisyklėse. Nors jos yra skirtingos kiekvienoje draudiko įmonėje, tačiau praktikoje pastebima, kad dažnai nedraudiminių įvykių sąrašas yra panašus.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad nedraudiminiai įvykiai, numatyti atitinkamos draudimo rūšies taisyklėse, yra esminė draudimo sutarties sąlyga, todėl nedraudiminiai įvykiai jose turi būti apibrėžti aiškiai ir nedviprasmiškai, o kilus abejonių, draudimo sutarties sąlygos turi būti aiškinamos sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai (LAT 2002-12-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 1445), o civilinėje byloje Nr. 3K-3-671 2004-12-22 nutartyje pažymėjo, kad nedraudiminių įvykių sąrašas leidžia spręsti apie draudiko prisiimtos draudimo rizikos apimtį, todėl jis negali būti aiškinami išplėstai. Kiekvienas atvejis, pripažintinas draudiminiu įvykiu, turi būti aiškinamas ypač atsargiai, atsižvelgiant ir į įstatymų, ir į pačios sutarties nuostatas.
Pažymėtina, kad nedraudiminiai įvykiai skiriasi nuo kitų draudimo sutarties reikalavimų pažeidimų. Esant nedraudiminiam įvykiui, draudiko pareiga mokėti draudimo išmoką apskritai nekyla. Dėl to nedraudiminiai įvykiai negali būti aiškinami išplėstai. Nedraudiminiais įvykiais negali būti pripažįstami tie atvejai, kurie pagal standartines draudimo sutarties sąlygas pripažintini tik draudimo sutarties sąlygų pažeidimais.
Kadangi nedraudiminių įvykių sąrašas – tai draudimo sutarties šalių laisva valia sudarytas ir sutartyje aptartas atvejų aprašas, šalys gali susitarti nedraudiminiu įvykiu laikyti net ir „force majeur“ aplinkybes.
Dažniausiai pasitaikantys CMR draudimo sutartyse nustatyti nedraudiminiai įvykiai:
* kai nuostoliai atsiranda dėl draudėjo tyčinės, nusikalstamos veikos ar neveikimo;
* kai žala atsiranda dėl draudėjo ar apdraustojo didelio neatsargumo;
* kai nuostolių priežastimi yra karas, agresija, priešiški užsienio jėgų veiksmai, karinio pobūdžio veiksmai, ginkluoti konfliktai, pilietinis karas, masiniai neramumai, maištai, revoliucija ir pan.;
* kai nuostolių priežastimi yra bet kokio pobūdžio teroristiniai aktai;
* kai užfiksuojamas nepaaiškinamas krovinio trūkumas (dingimas), ypač pristačius krovinį su originaliomis plombomis arba be išorinių transporto priemonės ar krovinio įpakavimo pažeidimų ir tai nėra užfiksuota kompetentingų institucijų – policijos, milicijos, gaisrinės tarnybos, muitinės;
* kai žala atsiranda dėl neblaivių ar kitaip apsvaigusių vairuotojų ar kitų draudėjo darbuotojų veikos ar neveikimo;
* dėl valdžios institucijų nurodymu atliktų krovinio konfiskavimo, arešto, sulaikymo, sunaikinimo, paskirtų baudų už muitinės, TIR sistemos ir kitų įstatymų pažeidimus ar kitokios rūšies įsikišimo;
* kai nuostolių priežastimi yra krovinio ir/arba krovinio dokumentų vagystė, kurią sukėlė transporto priemonės su kroviniu ir/arba dokumentų palikimas be priežiūros (t.y., kai krovinys dingsta iš automobilio, kuris stovi ne apsaugos pagrindais saugomoje aikštelėje. Pasaugos pagrindų įrodymas – sumokėjimo už saugomą aikštelę kvitas;
* kai yra siurkščiai pažeidžiami ar nesilaikoma krovinio transportavimo, saugojimo, darbo režimo taisyklių ir kt. reikalavimai, numatyti įstatymuose ir tarptautinėse konvencijose (ATP, AETR, ADR negabaritinių krovinių gabenimo taisyklės ir pan.).
Tai yra tik pavyzdinis nedraudiminių įvykių sąrašas, kuris praktikoje būna kur kas platesnis. Matome, kad kai kurie įvardyti nedraudiminiai įvykiai įpareigoja vežėją elgtis, laikantis ne visada realybėje įgyvendinamų pareigų.
Daug diskusijų kelia draudimas vežėjams palikti transporto priemones be priežiūros ne apsaugos pagrindais saugomoje aikštelėje.
Civilinėje byloje Nr. 2A-267/2007 Lietuvos Apeliacinis teismas 2007-05-02 nutartyje pripažįsta iš dalies pagrįstais apeliacinio skundo argumentus, kad atsakovas neįrodė, kad Lietuvoje prie kelių yra saugomos stovėjimo aikštelės arba stacionarūs policijos postai, todėl draudimo taisyklių nuostata, kad krovinį vežantis automobilis turėtų sustoti tik visą parą saugomose aptvertose automobilių stovėjimo aikštelėse arba prie policijos postų, neturėtų būti taikoma, nes yra praktiškai neįgyvendinama, tačiau konstatuoja, kad nurodyti argumentai nepaneigia nustatytų aplinkybių dėl nedraudiminio įvykio.
Taip pat teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodymas vairuotojams palikti transporto priemones su kroviniu saugomose stovėjimo aikštelėse arba prie stacionarių milicijos (policijos) postų sudėtingas dėl objektyvių priežasčių, tačiau neatleidžia vežėjo, krovinį vežančio vairuotojo, nuo pareigos nepalikti transporto priemonių su kroviniu be priežiūros. Priešingas draudimo sutarties sąlygų aiškinimas reikštų, kad transporto priemonę su kroviniu galima palikti be priežiūros bet kurioje vietoje.
Atvejai, kai draudikas turi teisę atsisakyti mokėti draudimo išmoką ar ją sumažinti
Be draudiminių bei nedraudiminių įvykių sąrašo, būtina atkreipti dėmesį į atvejus, kuomet draudikas turi teisę atsisakyti mokėti draudimo išmoką ar ją sumažinti, kai draudėjas pažeidžia draudimo sutarties sąlygas.
Lietuvos Respublikos Draudimo įstatymo (toliau – Draudimo įstatymas) 82 str. 6 d. nustatyta, kad draudikas, atsisakydamas mokėti arba sumažindamas draudimo išmoką dėl to, jog draudėjas pažeidė draudimo sutarties sąlygas, privalo atsižvelgti į draudėjo kaltę, draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudiminiu įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį. Taigi, aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką, privalo įrodyti pats draudikas.
Civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2010, aiškindamas Draudimo įstatymo 82 str. 7 d. įtvirtintą teisės normą, kasacinis teismas nurodė, kad draudikui nusprendus pasinaudoti jam suteikiama teise visiškai ar iš dalies atsisakyti vykdyti prievolę, jis privalo atsižvelgti į Draudimo įstatymo 82 str. 7 d. nustatytus reikalavimus, kurie riboja galimybę piktnaudžiauti šia teise, t.y. dėl nereikšmingo pažeidimo atsisakyti vykdyti prievolę. Pats draudimo tikslas neleidžia bet kokio pažeidimo, neatsižvelgus į jo reikšmę, laikyti pagrindu atsisakyti vykdyti prievolę.
Viena iš dažniausiai praktikoje pasitaikančių draudimo išmokos mažinimo priežasčių – pavėluotas pranešimas apie draudžiamąjį įvykį draudikui. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – LR Civilinis kodeksas) 6.102 str. 1 d. yra nustatyta draudėjo pareiga, sužinojus apie draudiminį įvykį, pranešti draudikui ar jo atstovui per sutartyje nustatytą terminą ir sutartyje nustatytu būdu.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje civilinėje byloje 2010-05-10 nutartyje atkreipė dėmesį, jog dėl termino pranešti draudikui apie draudžiamąjį įvykį galimi tokie padariniai:
* atsisakymas išmokėti draudimo išmoką;
* draudimo išmokos sumažinimas;
* gali likti prievolė išmokėti draudimo išmoką tais atvejais, kai įrodoma, kad apie draudžiamąjį įvykį draudikas sužinojo laiku ar kai nepranešimas apie draudžiamąjį įvykį neturi įtakos draudiko pareigai išmokėti draudimo išmoką. Taigi nurodytos draudėjo pareigos nevykdymas savaime nelemia pagrindo atsisakyti draudikui išmokėti draudimo išmoką draudėjui. Tokiu atveju svarbu nustatyti auškčiau įvardintas LR Draudimo įstatymo 82 str. 6 d. minėtas aplinkybes (kaltė, pažeidimo sunkumas, priežastinis ryšys, žalos dydis).
Tais atvejais, kai nustatoma, kad draudėjas tyčia, siekdamas sąmoningai suklaidinti draudiką dėl žalos dydžio ir apsunkinti jo pareigą nustatyti draudžiamojo įvykio aplinkybes, sudaryti kliūtis imtis priemonių žalai sumažinti, nepraneša apie draudžiamąjį įvykį, draudimo išmoka neturėtų būti mokama. Vis dėlto tuomet, kai draudėjas apie draudžiamąjį įvykį nepraneša dėl neatsargumo, draudimo išmoka galėtų būti mažinama ta dalimi, kuria padidėjo draudžiamojo įvykio nulemta žala, ir tik tada, kai draudikas įrodo, kad laiku sužinojęs apie draudžiamąjį įvykį būtų ėmęsis priemonių, kurios būtų padėjusios išvengti žalos padidėjimo (pvz., būtų davęs tam tikrus nurodymus draudėjui, kaip išvengti žalos padidėjimo ar pan.).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007-11-29 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2007 pažymėjo, kad įstatymas nedraudžia draudimo sutartyje nustatyti išimčių, kada draudikas turi teisę atsisakyti išmokėti draudimo išmoką arba ją sumažinti. Ši teisė neturi paneigti civilinės atsakomybės draudimo esmės ir draudimo sutartimi siekiamų tikslų, todėl draudimo sutarties sąlyga, ribojanti draudiminės apsaugos apimtį ir apibrėžianti draudimo rizikos laipsnį, vertintina kaip esminė draudimo sutarties sąlyga, dėl kurios šalys turi aiškiai susitarti, kiek įmanoma ją sukonkretinti, kad nebūtų sudarytos sąlygos draudikui nepagrįstai atsisakyti mokėti draudimo išmoką, paneigiant pačią draudimo sutarties esmę. Kilus ginčui, konkrečių vežėjo veiksmų atitikimas draudimo sutarties sąlygoms, sudarančioms pagrindą draudikui nemokėti draudimo išmokos, vertinamas teismo pagal konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgiant į šalių sudarytos draudimo sutarties tikslą, konkrečias draudimo sutarties sąlygas, apibrėžiančias draudimo rizikos laipsnį bei imperatyvias įstatymų, reglamentuojančių tokios draudimo sutarties rūšies ypatumus, normas.
Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad draudikas, sudarydamas draudimo sutartį, turi įvertinti draudimo riziką pagal draudėjo informaciją, pateiktą prašyme draudimo sutarčiai sudaryti. Jei draudikas sutartyje nereikalauja papildomos informacijos iš draudėjo, siekdamas išsiaiškinti konkretų draudimo rizikos laipsnį ir konkrečios teisinės apsaugos garantijos draudimo objekto atžvilgiu, aiškiai nenurodo, kokios rizikos draudimo objekto atžvilgiu nedraudžia, neigiamos tokios draudimo rizikos pasekmės tenka draudikui. Tokiu atveju, atsitikus draudiminiam įvykiui, jis negali remtis draudimo rizika ir sąlygomis, galėjusiomis sumažinti draudimo riziką, kurios nebuvo aptartos draudimo sutartyje.
Klausimai, susiję su teisminiais procesais, kuriuose dalyvauja draudikas
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pasisakęs, kad krovinio praradimo atveju atsiranda mišri solidarioji vežėjo ir draudimo kompanijų, kuriose vežėjas yra apdraudęs savo civilinę atsakomybę, prievolė. Pabrėžtina, kad vežėjui, kaip skolininkui, atsakomybė atsiranda iš įstatymo – CMR Konvencijos, o jo civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui – iš vežėjo civilinės atsakomybės pagal CMR konvenciją draudimo sutarties.
Jau minėtoje LAT 2004-12-22 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-671 kolegija pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, kad draudimo sutartimi kartu siekiama apsaugoti ir nukentėjusio asmens turtinius interesus, kaip papildoma garantija, atsiranda mišri solidarioji atsakingo už padarytą žalą asmens ir draudikų atsakomybė. Tai papildoma garantija ne draudikui, bet nukentėjusiam asmeniui, suteikianti jam teisę reikalauti žalos atlyginimo ir iš žalą padariusio asmens, ir iš draudikų, ir iš jų abiejų.
Jeigu nukentėjęs asmuo reikalauja žalos atlyginimo tiek iš žalą padariusio asmens, ir iš draudikų ar tik iš draudikų, teismo pareiga – išsiaiškinti, kuris as¬muo, kokio dydžio ir kokia tvarka atlygina padarytą žalą, nes esant civilinės atsakomybės draudimui, kaip buvo nurodyta šioje nutartyje, civilinė atsakomybė vežėjui, kaip skolininkui, atsiranda iš įstatymo (CMR konvencijos), o jo civilinę atsakomybę apdraudusioms kompanijoms – iš vežėjo civilinės atsakomybės pagal CMR konvenciją draudimo sutarties.
2003-06-23 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-730/2003 LAT konstatavo, kad nežiūrint į tai, kad vežėjas ir draudikas laikomi solidariais skolininkais, pažymėtina, kad draudimo kompanijų atsakomybė yra ribojama draudimo išmokos suma, o vežėjo atsakomybė neribojama (išskyrus atvejus, numatytus įstatyme).
Jei draudimo išmoka yra mažesnė nei trečiojo asmens nuostoliai, šis skirtumas gali būti išieškomas tik iš vežėjo. Įstatyminės 5 proc. metinės palūkanos negali būti solidariai reikalaujamos ir iš vežėjo, ir iš draudikų, nes šios palūkanos yra skaičiuojamos nuo naudos gavėjo pretenzijos (ieškinio) vežėjui (bet ne draudikui) pareiškimo dienos ir jų išieškojimas tiek iš vežėjo, tiek iš draudikų pažeistų dvigubų palūkanų draudimą.
Svarbu pabrėžti, kad priklausomai nuo skirtingų situacijų gali komplikuotis ir ieškinio senaties terminų skaičiavimas. Svarbu, ar reikalavimai teisme bus pareikšti nukentėsusiojo asmens ir vežėjui, ir draudikui (soliadariai), ar draudikas bus patrauktas trečiuoju asmeniu, ar vežėjas, jau atlyginęs nuostolius, pastarųjų kompensavimo reikalaus iš draudiko.
Žinome, kad LR Civilinio kodekso 1.125 str. 7 d. nustatytas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas taikomas iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams. Siekiant tinkamai taikyti ieškinio senatį, svarbu aiškiai suprasti jos pradžios bei pabaigos momentus.
Taigi LR Civilinio kodekso 1.127 str. 1 d. pasakyta, kad ieškinio senaties teminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
Jei į draudiką kreipiasi nukentėjęs asmuo, manytina, kad sužinojimas įvyko kreipimosi į draudiką momentu. Tokiu atveju, jei vežėjas, atlyginęs žalą nukentėjusiajam asmeniui, kreiptųsi į savo civilinės atsakomybės draudiką, ieškinio senaties terminas, siekiant gauti draudimo išmoką, prasidėtų nuo pastarojo atsisakymo ją išmokėti, nes būtent tuo metu vežėjas sužinotų apie savo teisės pažeidimą.
Komentarai
100% palaikau
cmr draudimas tai labai brangus popierius parodyti užsakovui,o kai kas įvyksta,tai tie draudikai y krūmus ir randa šimtus būdų nemokėti,o vežėjas tada tiesiai užsakovui padengia akivaizdžią žalą.
Jūsų komentaras
Jei norite parašyti komentarą, prašome prisijungti:
arba užsiregistruoti.