Vežėjo atleidimas nuo atsakomybės dėl kroviniu disponuojančio asmens nurodymų
Tarptautinių krovinių gabenimo keliais rinkoje veikiančios įmonės dažnai susiduria su ginčais, kylančiais dėl to, kad gabenant krovinį jam padaroma žala arba krovinys prarandamas.
Sprendžiant vežėjo atsakomybės klausimą, tokiu atveju būtina išsiaiškinti, ar žala atsirado dėl vežėjo kaltės, ar jos atsiradimas buvo paties kroviniu disponuojančio asmens (toliau gali būti vadinama ir ieškovu) duotų nurodymų pasekmė.
CMR konvencijos 17 straipsnio 2 punktas numato, kad ieškovo duoti nurodymai, o ne vežėjo netinkami veiksmai ar aplaidumas gali lemti netinkamą krovinio transportavimą, krovinio sugadinimą ar net krovinio praradimą.
Ieškovu šiuo atveju gali būti ir krovinio siuntėjas, ir gavėjas, ir kiti asmenys, reiškiantys pretenziją vežėjui, atsižvelgiant į tai, kas turėjo krovinio disponavimo teisę tuo momentu, kai kroviniui buvo padaryta žala arba buvo pažeisti krovinio pristatymo terminai.
CMR konvencijos 12 straipsnis nustato, jog vežėjas privalo vadovautis krovinio siuntėjo instrukcijomis, nebent važtaraštyje būtų įrašyta, kad krovinio disponavimo teisės priklauso gavėjui nuo važtaraščio surašymo ar kito nurodyto momento.
Vežėjas privalo besąlygiškai vykdyti kroviniu disponuojančio asmens instrukcijas, nes priešingu atveju jis turės atsakyti už nuostolius, kurie atsiras jam nevykdant kroviniu disponuojančio asmens nurodymų. Taigi, jei krovinys yra prarandamas ar sugadinamas dėl tokių nurodymų, kuriuos vežėjas vykdė palieptas kroviniu disponuojančio asmens, vežėjas yra atleidžiamas nuo civilinės atsakomybės.
Pavyzdžiui, vienoje civilinėje byloje Vilniaus apygardos teismas, sprendęs ginčą tarp ieškovo – draudimo įmonės ir atsakovo – vežėjo, pripažino vežėją kaltu dėl žalos atsiradimo, nes vežėjas nevykdė kroviniu disponuojančio asmens nurodymų.
Byloje buvo nustatyta, jog Prancūzijos įmonė susitarė su vežėju dėl krovinio (pomidorų) pervežimo iš Lenkijos įmonės į Prancūziją. Prancūzijos įmonė nusipirko pomidorus iš Lenkijos įmonės ir po susitarimo dėl krovinio pervežimo tapo krovinio savininku ir siuntėju, t. y. jai priklausė disponavimo kroviniu teisė. Prancūzijos įmonė nurodė vežėjui vežti pomidorus +8 °C temperatūroje.
Vežėjas pervežimui pasitelkęs subvežėją krovinio pervežimo sutartyje su subvežėju nurodė + 5 °C temperatūrą. Krovinį krovusi Lenkijos įmonė važtaraštyje nurodė, jog pomidorų gabenimo temperatūra turėtų būti +13 °C. Nugabenus krovinį į paskirties vietą paaiškėjo, jog krovinys atgabentas netinkamos būklės. Teismas pripažino, jog vežėjas privalėjo laikytis Prancūzijos įmonės nurodymų ir vežti krovinį jos nurodytoje, t. y. +8 °C temperatūroje, nes būtent Prancūzijos įmonė buvo kroviniu disponuojantis asmuo, kurio nurodymų vežėjas privalėjo laikytis.
Taigi iš aukščiau nurodytos teismų praktikos matyti, jog vežėjas ne tik privalo besąlygiškai vykdyti kroviniu disponuojančio asmens nurodymus, bet ir turi pareigą kreiptis į jį su prašymu patikslinti jo duotas instrukcijas, jei jos yra neaiškios arba netikslios. Priešingu atveju vežėjas gali būti pripažintas atsakingu dėl to, kad nepasitikslino instrukcijų, nors jomis ir abejojo. Vežėjo atsakomybė atsiras tuo pagrindu, jog žinodamas nurodymo turinį, jis nepaprašė nurodymo paaiškinti.
Kroviniu disponuojančio asmens nurodymai vežėjui gali būti duoti raštu, pažymint važtaraštyje, taip pat žodžiu, faksograma, telekomunikacijos priemonėmis ar kitokiais būdais. Reikia turėti omenyje, jog kilus ginčui dėl nurodymų buvimo, įrodinėjimo, kad tokie nurodymai iš tikrųjų buvo, našta tenka pačiam vežėjui.
Visgi tuo atveju, kai kroviniui padaroma žala ar pažeidžiami jo pristatymo terminai, o vežėjas laikėsi visų jam turinčio teisę duoti nurodymus asmens instrukcijų, atsakomybė už atsiradusius nuostolius turėtų tekti kroviniu disponuojančiam asmeniui.
Teismas, nagrinėjęs ginčą tarp krovinio siuntėjo ir vežėjo dėl krovinio pristatymo terminų pažeidimo, nustatė, kad krovinį vežęs vežėjas, kuriam siuntėjas buvo nurodęs pervežimo datas ir maršrutą, visą parą turėjo laukti Vokietijoje, negalėdamas važiuoti, nes sekmadieniais Vokietijoje sunkiasvorių transporto priemonių eismas buvo draudžiamas. Taigi šiuo atveju atsiradę nuostoliai buvo siuntėjo vežėjui duotų nurodymų vežti krovinį jo nurodytu laiku ir maršrutu pasekmė. Būtent siuntėjo nurodymai iš esmės ir sąlygojo krovinio pristatymo terminų pažeidimą.
Toje pačioje byloje teismas sprendė klausimą ir dėl krovinio siuntėjui tenkančios atsakomybės už krovinio sugadinimą. Byloje buvo nustatyta, kad siuntėjas pateikė vežėjui užsakymą pervežti krovinį (daržoves) iš Olandijos į Rusiją puspriekabe su tentu, bet ne šaldikliu, nors pervežimas vyko vasaros metu, esant vidutinei +20 °C temperatūrai. Pervežimo metu vežamos daržovės sugedo. Teismas konstatavo, kad viena iš priežasčių, lėmusių daržovių sugedimą, buvo būtent krovinio siuntėjo užsakymas jas vežti puspriekabe su tentu, ir pripažino siuntėją atsakingu už kroviniui padarytą žalą.
Pastebėtina, kad tuo atveju, kai gavėjas negali ar atsisako priimti krovinį, o vežėjas, kaip to reikalauja CMR konvencijos 15 straipsnio 1 punktas, kreipiasi į siuntėją dėl tolimesnių instrukcijų, ir siuntėjui nurodžius krovinį iškrauti, vežėjui krovinį iškraunat padaryta žala, dėl to, kad, pavyzdžiui, krovinys iškrito, nebus laikoma atsiradusi dėl ieškovo duotų nurodymų CMR konvencijos 17 straipsnio 2 punkto prasme, nes krovinio iškritimas nėra instrukcijos esmė. Tokiu atveju turėtų būti nustatytas tiesioginis priežastinis ryšys tarp kroviniu disponuojančio asmens nurodymų ir atsiradusių pasekmių.
Taigi vežėjas, norėdamas išvengti teisminių ginčų ir bylinėjimosi, prieš pradėdamas gabenti krovinį, pirmiausia turėtų išsiaiškinti, kas yra kroviniu disponuojantis asmuo, kieno nurodymus jis privalo vykdyti ir kokių sąlygų laikantis turėtų būti gabenamas krovinys. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad vežėjas negali pernelyg abstrakčiai vertinti kroviniu disponuojančio asmens jam duotų instrukcijų, privalo išsiaiškinti tikrąjį jų turinį tam kad maksimaliai tiksliai galėtų įvykdyti jam duotus nurodymus ir tuo pačiu eliminuotų savo atsakomybę kilus žalai. Be to, atsižvelgiant į tai, jog iškilus ginčui dėl tokių nurodymų buvimo, įrodinėjimo našta, kad tokie nurodymai buvo, tenka būtent vežėjui, jis turėtų pareikalauti duoti jam nurodymus tokiu būdu, kad vėliau galėtų įrodyti jų buvimą.
Komentarai
Ačiū! Naudingas straipsnis!
Naudingas straipsnis.
na va. jau aiskiau. dekui uz atsakymus.
Ačiū už komentarus ir iškeltus klausimus. Pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad nors nuo krovinio pasikrovimo momento iki tol, kol krovinys pristatomas į paskirties vietą, vežėjas yra atsakingas už kovinį ir jo saugumą, jis neturi disponavimo kroviniu teisės, o jį tik valdo (reikia skirti daikto naudojimo, valdymo ir disponavimo juo teises). Atsakant į pono Gintaro klausimą, reikėtų pastebėti, kad tai, kieno instrukcijomis reikės vadovautis, tuo atveju, kai vežėją užsako ekspedicija, priklauso nuo to, kaip ekspeditorius konkrečiu atveju veikia: 1) ar kaip vežėjas, kuris įsipareigoja pervežti krovinį, bet iš tikrųjų jo gabenimą patiki kitam vežėjui (subvežėjui). Kai ekspeditorius veikia kaip vežėjas, tai subvežėjo atžvilgiu jis yra krovinio siuntėjas, todėl vežėjas privalo vykdyti jo nurodymus, nebent CMR važtaraštyje nurodoma, jog krovinio disponavimo teisė priklauso gavėjui. Tokiu atveju ekspeditorius, sudarydamas sutartį su faktiniu vežėju (subvežėju), joje nurodo, kad yra krovinio siuntėjas, taip prisiimdamas visas siuntėjo teises ir pareigas; 2) ar kaip siuntėjas, kuriam savo vardu išsiųsti krovinį pavedė krovinio savininkas. Jei ekspeditorius veikia kaip siuntėjas, jis taip pat įgyja visas siuntėjo teises ir pareigas, o krovinio savininkas netampa sutarties šalimi, todėl vežėjas taip pat privalo vykdyti ekspeditoriaus nurodymus; 3) ar kaip siuntėjo atstovas, kai krovinio siuntėjo teisės ir pareigos yra numatomos tiesiogiai krovinio savininkui. Tuo atveju, kai ekspeditorius veikia tik kaip krovinio siuntėjo atstovas, t. y. pats neįsipareigoja gabenti krovinio ir krovinio vežimo sutartyje numato, jog krovinio siuntėjo teisės ir pareigos priklauso krovinio savininkui, vežėjas privalo vadovautis krovinio savininko nurodymais. Visgi praktikoje vežėjui yra gana sunku nustatyti, kokį vaidmenį atlieka ekspeditorius, todėl vežėjo ir ekspeditoriaus sutartyje dėl krovinio pervežimo, reikėtų numatyti, ar ekspeditorius vežėjo atžvilgiu yra krovinio siuntėjas ar tik tiesioginio krovinio siuntėjo atstovas. Jei pervežimo sutartyje ar važtaraštyje yra nurodyti tarptautiniai prekybos terminai - INCOTERMS, tuomet pirkimo-pardavimo sutarties šalių santykiai su vežėju nustatomi pagal šių prekybos terminų turinį. Pervežimo sutartyje ar važtaraštyje esant EXW ar FCA taisyklėms, kroviniu disponuojantis asmuo yra krovinio savininkas (gavėjas), o ne pardavėjas, todėl tokiu atveju vežėjas privalo vadovautis būtent krovinio savininko nurodymais.
Kai tiktai vežėjas pasikrovė krovinį, jis tampa laikinu jo savininku, prisiima atsakomybę ir privalo žinoti, kaip jį vežti. O instrucijos – durneliams.
straipsnis idomus, bet visvien lieka neatsakytu klausimu. Jei vezeja uzsako ekspedicija ir paskui ji teikia nurodymus, tai kuom vezejas turi vadovautis - siuntejo nurodymais, ekspedicijos, ar gavejo. kaip vezejas gali nustatyti kas kazkuriuo momentu disponuoja kroviniu. gal butu galima naudoti incoterm'us nustatant subjekta, kuris duotoju momentu disponuoja kroviniu. pvz jei CMR-e nurodyti incotermai EXW ar FCA, ar galima skaityti kad nuo pasikrovimo momento kroviniu disponuoja jau gavejas?
Jūsų komentaras
Jei norite parašyti komentarą, prašome prisijungti:
arba užsiregistruoti.