Temidės paradoksai: į balą puolę vežėjai kartais keliasi sausi
Jei dėl vienam ponui Dievui žinomų priežasčių futbolininkas pradėtų vadovautis rankinio taisyklėmis ar atvirkščiai – rankininkas sumanytų kojomis spardyti kamuolį, mačo arbitras neabejotinai tokį smarkuolį išvytų iš aikštės. Tačiau kad ir kaip būtų keista transportininkų pasaulyje taisyklių nesilaikymas ne visuomet baigiasi sankcijomis „žaidėjui“. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) praktika rodo, kad vairuotojas, dėl kurio kaltės įvyko eismo įvykis, ne visais atvejais pripažįstamas atsakingu už kroviniui padarytą žalą. Kartais net pasirinkęs nesaugų greitį sunkvežimio pilotas teismo gali būti pripažintas nekaltu.
LAT balandžio mėnesį nagrinėtose bylose pateikiamas pavyzdys, kaip teisingai turėtų būti taikomas CMR konvencijos 29 straipsnis (tiksliau, kada jis neturėtų būti taikomas). Primename, kad šio straipsnio 1 dalyje rašoma, jog „vežėjas negali vadovautis šios Konvencijos nuostatomis, kurios jį atleistų nuo atsakomybės ar ją ribotų <…>, jeigu žala buvo padaryta sąmoningai arba dėl jo kaltės, kuri pagal įstatymus, taikomus šią bylą nagrinėjančio teismo, prilyginama tyčiniams veiksmams“. Tačiau eismo įvykį sukėlęs vairuotojas ne visada jį sukelia sąmoningai arba jo veiksmai ne visais atvejais gali būti prilyginami tyčiniams veiksmams.
„Dideliu neatsargumu, kuris galėtų būti prilygintinas tyčiniams veiksmams, laikytini sąmoningi, pakankamai tikslingi vežėjo vairuotojo veiksmai, dėl kurių kiltų grėsmė krovinio išsaugojimui“, – rašoma teismų praktikoje.
Aukščiausiasis Teismas tokiais veiksmais įvardina, pavyzdžiui, aiškių KET nurodymų nesilaikymą: ribojimų, draudimų, kitokių aiškių nuostatų nepaisymą. Vairuotojo netinkamas elgesys gali būti vertinamas, kaip tyčinis, jei buvo nustatytas didelis leistino greičio viršijimas, važiuojama esant draudžiamiems ženklams ir signalams, nepaisoma reikalavimo sustoti prie linijų ir pervažų ar nustatytas transporto priemonės eksploatavimo draudimo pažeidimas. Tačiau pažymima, kad vairuotojas negali būti kaltinamas prasižengęs tyčia, jei jo veiksmai atlikti neatsargiai įvertinus aplinkybes. Pavyzdžiui, jei tam tikromis kritinėmis sąlygomis vairuotojas turi greitai įvertinti situaciją ir priimti sprendimą, pasirenka ne patį tinkamiausią vairavimo būdą ir transporto priemonės greitį, tačiau pastarieji neturi akivaizdžių bei šiurkščių pažeidimo elementų. Tokie nedažnai pasitaikantys vairuotojo veiksmai negali būti vertinami, kaip tyčia 29-ame CMR konvencijos straipsnyje, kadangi juos atliekant vairuotojas turi pats įvertinti situaciją.
Tokio ieškinio nagrinėjime atsižvelgiama ir į tai, ar vairuotojo atlikti veiksmai tiesiogiai galėjo sukelti ar padidinti tikrą grėsmę kroviniui. Svarbus ne tik pažeidimo nustatymas, bet ir jo įtaka žalos padarymo rizikai. Vien tai, kad vairuotojas viršijo leistiną greitį arba pažeidė kitą kelių eismo taisyklių draudimą, dar nereiškia, kad jo veiksmai gali būti laikomi tyčià – dideliu vairuotojo neatsargumu, dėl kurio įvyksta eismo įvykis ir prarandamas (ar apgadinamas) krovinys. Tam, kad vairuotojui būtų priskirta atsakomybė už apgadintą ar pradangintą krovinį, pažeidimas turi būti aiškus ir didelis. Pavyzdžiui, vairuotojas turi „smarkiai viršyti leistiną greitį“, prastomis oro sąlygomis važiuoti maksimaliu leistinu greičiu ar greitai važiuoti vingiuotu keliu. Panašiomis aplinkybėmis sunkvežimį vairuojantis asmuo gali pagrįstai numatyti, jog toks jo elgesys turės liūdnų pasekmių gabenamam kroviniui.
Nagrinėtuoju atveju LAT nepripažino vairuotojo kaltu už tai, kad buvo apgadinta dalis krovinio. Vežėjas buvo kaltinamas nepasirinkęs saugaus greičio, dėl ko posūkyje prasilenkiant su kita transporto priemone susidarė oro srautai, mašina nuvažiavo nuo kelio ir apsivertė. Sunkvežimio pilotas apkaltintas dideliu neatsargumu, nors kelio ruože, kuriame leistinas maksimalus greitis 90 km/h pasirinko 60 km/h greitį, o tai reiškia, kad nei iš tolo neviršijo leistino barjero. Atsakovas gynėsi, jog atsižvelgęs į tai, kad snigo, važiuodamas asfaltuotu keliu ne gyvenvietėje, vairuotojas pasirinko saugų 60 km/h greitį (kai, kaip jau minėta, maksimalus leistinas greitis tame kelio ruože 90 km/h), tačiau važiuojant kelio posūkyje, prasilenkiant su priešpriešiais važiuojančiu automobiliu, vilkiko priekaba pradėjo slysti į dešinę kelio sankasą, dėl to vilkikas su priekaba nuvažiavo nuo kelio ir priekaba apsivertė. Nors ieškovas teigė, jog tai nepaneigia, kad eismo įvykis įvyko dėl atsakovo įgalioto asmens (vairuotojo) veiksmų, jo neatidumo ir nerūpestingumo, teismas nustatė, kad tokios išvados padarytos iš abstrakčių duomenų, kadangi vairuotojui nebuvo taikyta administracinė atsakomybė už greičio viršijimą ar nesaugų jo pasirinkimą (nors protokolas buvo surašytas). Taip pat neužfiksuoti kiti aiškūs pažeidimai, apie kuriuos jau kalbėta šiame tekste.
Galima išvada, kad vairuotojas, padaręs tam tikrą nešiurkštų kelių eismo taisyklių prasižengimą (tokį, kaip tinkamo greičio nepasirinkimas), negali būti vienareikšmiškai kaltinamas ir už krovinio apgadinimą ar pradanginimą. Tai, jog transportininkai kartais nežymiai slysteli vadovaudamiesi logika ir pirminiais sprendimais kelyje, toli gražu nereiškia, jog jie siekia pakenkti gabenamam kroviniui arba nesusimąsto apie galimas pasekmes.
Minėtoje byloje LAT pažymį, kad negausu išaiškinimų, susijusių su tyčiai prilygintino didelio neatsargumo sąvokos CMR konvencijos 29 str. prasme atskleidimu konkrečiomis aplinkybėmis. Tai reiškia, kad dažnas vežėjas, kurio byla nepasiekia LAT, gali likti atsakingas už nedidelius, tyčiai nepriskirtinus vairuotojo veiksmus tik todėl, kad tokia praktika dar nėra dažnai pasikartojanti ir taikoma teismuose.
Komentarai
Kol kas komentarų nėra
Jūsų komentaras
Jei norite parašyti komentarą, prašome prisijungti:
arba užsiregistruoti.