Teismų praktika dėl PVM sąskaitos–faktūros, skolų suderinimo akto reikšmės sutartiniuose santykiuose

PVM sąskaita- faktūra, kaip šalių sutartinius santykius įrodantis dokumentas.

Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas (toliau – PVMĮ) PVM sąskaitą faktūrą apibrėžia kaip dokumentą, kuriuo įforminamas prekių tiekimas arba paslaugų teikimas, taip pat avanso sumokėjimas.

Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) praktika, PVM sąskaita faktūra taip pat galima įrodyti ir šalis siejančius sutartinius santykius.

LAT civilinėje byloje Nr. 3K-3-256/2009 kasatorius įrodinėjo, jog PVM sąskaita faktūra negali būti pripažįstama tinkamu įrodymu, patvirtinančiu, kad ieškovė buvo viena iš pirkimo-pardavimo sutarties šalių.

LAT sutiko, jog PVMĮ – viešosios mokesčių teisės aktas, kuris turi specialią paskirtį – jis nustato apmokestinimą pridėtinės vertės mokesčiu (PVM), taip pat apmokestinamųjų asmenų, mokesčio mokėtojų ir kitų asmenų prievoles, susijusias su šio mokesčio mokėjimu.

Nors PVMĮ nereglamentuoja civilinių pirkimo–pardavimo santykių aspektų ir nenustato nei formos reikalavimų pirkimo-pardavimo sutarčiai, nei įrodinėjimo priemonių sutarties sudarymo faktui nustatyti, kilus ginčui dėl sutarties sudarymo, LAT teisėjų kolegijos nuomone, įstatymu nenustatyta, kad pirkimo pardavimo sutarties faktas teisme gali būti įrodinėjamas tik tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis. Todėl ši aplinkybė byloje gali būti įrodinėjama visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis pagal bendrąsias įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, tarp jų ir PVM sąskaita- faktūra. 

Pažymėtina, kad PVM sąskaitos –faktūros gali įrodyti šalis siejančius teisinius santykius, bet ne visada gali įrodyti to santykio pobūdį. LAT civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2005 išaiškino, jog pirkimo– pardavimo santykiams pagrįsti nepakanka byloje esančių PVM sąskaitų–faktūrų.

PVM sąskaitos–faktūros savo esme gali būti laikomos ne tik pirkimo–pardavimo, bet ir komiso, distribucijos ir kitus sutartinius santykius, susijusius su prekių perdavimu, patvirtinančiais dokumentais.

Teismo nuomone, siekiant nustatyti atsiskaitymo už šias prekes tvarką ir kitas šalių sutarties turinį patvirtinančias aplinkybes, PVM sąskaitų–faktūrų neužtenka.

Sprendžiant, kokia tvarka ir terminais atsakovas turėjo atsiskaityti su ieškovu už gautas prekes, taip pat ar šiuo konkrečiu atveju atsakovas turi apmokėti PVM sąskaitas-faktūras, LAT nuomone, nustatytinos kitos reikšmingos bylai aplinkybės, kurios leistų įvertinti ginčo šalių sutartinių santykių atsiradimo aplinkybes, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas aplinkybes.

Dėl galimybės PVM sąskaita-faktūra pakeisti sutarties šalių teises ir pareigas

LAT civilinėje byloje Nr. 3K-3-572/2008 išaiškino, kad klaidingai išrašyta PVM sąskaita–faktūra nesudaro pagrindo nemokėti už gautas prekes ar paslaugas, o sutarties pagrindu atsiradusių piniginių prievolių, užfiksuotų buhalterinės apskaitos dokumentuose, apibendrintas apskaičiavimas atskirame akte, jeigu tokiu aktu šalys neprisiima papildomų įsipareigojimų viena kitos atžvilgiu, jokių savarankiškų teisių ir pareigų joms nesukuria.

Nurodytoje byloje šalys buvo sudarę elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartį, pagal buhalterinės apskaitos dokumentus buvo apskaičiavusios vartotojo skolos dydį elektros energijos tiekėjui ir tai užfiksavo tarpusavio atsiskaitymų aktuose.

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad šalių tarpusavio atsiskaitymų aktuose užfiksuotos skolų sumos yra klaidingos, neatitiko atsakovo suvartotos elektros energijos kiekio ir realaus pagal sutartį šalių sulygto apmokėjimo už ją. Kasatorius įrodinėjo, jog viena šalis negali remtis kitos šalies neįvykdymu tiek, kiek sutartis buvo neįvykdyta dėl jos pačios veiksmų ar neveikimo, esą klaidingai išrašytos PVM sąskaitos– faktūros pateisina jų neapmokėjimą.

LAT teisėjų kolegija konstatavo, jog pagal šalių sudarytos sutarties esmę tokie atsakovo veiksmai negali būti pripažįstami lemiančiais kitos šalies negalėjimą įvykdyti sutartį. Esminė elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties sąlyga – vartotojo įsipareigojimas apmokėti už suvartotą energiją pagal apskaitos prietaiso rodmenis.

PVM sąskaita–faktūra tėra dokumentas, kuriuo įforminamas prekių arba paslaugų tiekimas. Tai, kad apmokėjimas atliekamas pagal PVM sąskaitas–faktūras, reiškia tik atsiskaitymo formą, tačiau tai neturi įtakos elektros energijos vartotojo pareigai atsiskaityti pagal sutartį už gautą energiją pagal apskaitos prietaiso rodmenis.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad pripažinus, jog dėl ieškovo klaidingai išrašytų PVM sąskaitų–faktūrų neatsirado pareigos apmokėti už faktiškai pagal sutartį gautą ir suvartotą elektros energiją, būtų iškreipta elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties esmė, paneigtas prievolių vykdymo sąžiningumo principas, sudarant sąlygas elektros energijos vartotojui nesąžiningai praturtėti sutaupant ieškovo sąskaita.

Civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2008 LAT išaiškino, jog vienos iš sutarties šalių išrašyta PVM sąskaita- faktūra savaime nėra sutartis. Ji vertintina kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas. Todėl pirkėjas, neakceptavęs pardavėjo vienašališkai sąskaitoje nustatytų sąlygų, neprivalo jų laikytis.

Šioje byloje šalis rašytinės sutarties pagrindu siejo tiekimo (didmeninio pirkimo – pardavimo) teisiniai santykiai.

 Vėliau šalys šiuos santykius tęsė nesant rašytinės formos sutarties – tiekėjas išrašydavo PVM sąskaitas–faktūras, kuriose nurodydavo jų apmokėjimo terminus. Atsakovas (pirkėjas) už prekes atsiskaitydavo, bet nesilaikydavo PVM sąskaitose–faktūrose nurodytų atsiskaitymo terminų.

Ieškovas dėl to pretenzijų nereiškė, palūkanų neskaičiavo. Kasacinis teismas aiškino, kad sutartį galima sudaryti ne tik pateikiant pasiūlymą (ofertą) ir jį priimant. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.162 str. 1 d. numato galimybę šalių susitarimą pasiekti ir kitokiais veiksmais. Sutartis galioja šalims susitarus dėl visų esminių sutarties sąlygų. Teisėjų kolegija sprendė, kad iš bylos duomenų negalima nustatyti atsakovą turėjus prievolę atsiskaityti už prekes PVM sąskaitose–faktūrose nustatytais terminais.

Šią išvadą kasacinis teismas padarė atsižvelgęs į tai, kad atsakovas neakceptavo PVM sąskaitose– faktūrose ieškovo vienašališkai nurodytų apmokėjimo terminų bei šalių tarpusavio praktiką bei elgesį: atsakovas už prekes atsiskaitydavo nesilaikydamas PVM sąskaitose–faktūrose nurodytų jų apmokėjimo terminų, o ieškovas, kuris žinojo arba privalėjo žinoti, kada atsakovas atsiskaito už prekes, iki šalių komercinių santykių pasibaigimo nereiškė atsakovui jokių pretenzijų dėl apmokėjimo terminų praleidimo ir neskaičiavo palūkanų. Taigi, šalių elgesys rodė, jog faktiškai susiklostę apmokėjimo terminai atitiko abiejų šalių valią.

Dėl skolų suderinimo akto įrodomosios reikšmės

Inventorizacijos taisyklės numato, kad įmonės kasmet turėtų suderinti tarpusavio skolų sumas ir įforminti tai suderinimo aktu. Suderinimo akto gavėjas, patvirtinęs akte nurodytą sumą arba nurodęs nesutapimo priežastis, vieną akto egzempliorių turėtų grąžinti pateikėjui, o kitą pasilikti.

LAT civilinėse bylose Nr. 3K-3-538/2004 ir Nr. 3K-3-572/2008 išaiškino, kad tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas nėra buhalterinės apskaitos dokumentas. Tai tik įrodymas, patvirtinantis, kad šalys buvo susitarusios dėl tokiame akte nustatytos skolos ir reikalavimo dydžio. Aktai dėl tarpusavio skolų yra išvestiniai dokumentai, nes surašomi pirminių duomenų pagrindu. Tik byloje nesant įrodymų, paneigiančių tokio pobūdžio akte nurodytas aplinkybes, jis gali patvirtinti šalių susitarimą dėl įsipareigojimų dydžio. Todėl faktinį skolų dydį galima įrodinėti tiesioginiais įrodymais.

Civilinėje byloje Nr. 3K-3-1214/2000 ieškovas, įrodinėdamas prievolės neįvykdymo faktą ir skolos dydį, pateikė teismui tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą. LAT sprendė, kad ieškovo pateiktas tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas patvirtina šalis susitarus būtent dėl jame nurodytos skolos ir reikalavimo dydžio. LAT nurodė, jog atsakovas turėjo pateikti įrodymus, paneigiančius tokio teiginio įrodymus.

Pažymėtina, jog LAT praktikoje skolų suderinimo aktas nelaikomas sandoriu. Atitinkamai, jį nebūtina pripažinti negaliojančiu. Teismų praktikoje laikoma, kad jei skolų suderinimo aktai fiksuoja neatitinkančią tikrovės skolą, tokie suderinimo aktai negali sukelti šalims teisinių pasekmių. Vis tik  tokias aplinkybes privaloma įrodyti – šalis nesutinkanti su tokiu įrodymu, turi teisę teikti savo įrodymus ir tokiu būdu nuginčyti nurodytus skaičiavimus.

Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktu galima įskaityti priešpriešinius reikalavimus. LAT civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2006 yra išaiškinęs, kad įskaitymą tokiu būdu galima padaryti tik, jei juo padarytas pareiškimas apie reikalavimo įskaitymą atitinka teisės aktų numatytus reikalavimus.

Pastarojoje byloje teismas sprendė, kad buhalterės asistentės parengto dokumento paskirtis – ne padaryti įskaitymą, o tarpusavyje sutikslinti buhalterinę apskaitą. Išvada padaryta remiantis CK 6.131 str. 1 d., – akte nebuvo pareiškimo apie prievolės šalies valią padaryti įskaitymą, iš parengto tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akto negalima spręsti, kokia suma galėtų būti įskaityta. Atitinkamai teismas sprendė, kad toks dokumentas negali būti laikomas prievolės pareiškimu apie įskaitymą.

Žinotina, kad tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akto pasirašymas nutrauka senaties pareikšti reikalavimą dėl akte nurodytų prievolių įvykdymo eigą. LAT civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2009 sprendė, kad atsakovas, pasirašydamas tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą, CK 1.130 str. 2 d. prasme atliko veiksmus, kuriais pripažino savo prievolę ieškovui. Kadangi senaties terminas ieškovui pareikšti ieškinį teisme dar nebuvo pasibaigęs, atsakovas, pripažindamas savo prievolę, senaties terminą nutraukė ir jo eiga prasidėjo iš naujo.

Komentarai

Kol kas komentarų nėra

---

Jūsų komentaras

Jei norite parašyti komentarą, prašome prisijungti:

Prisijungti su:

arba užsiregistruoti.