Reikalavimo teisės perleidimo (cesijos) sutartis
Pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą (toliau – LR Civilinis kodeksas) kreditoriaus reikalavimo teisė yra savarankiškas civilinių teisinių santykių objektas, todėl gali būti perleista kitam asmeniui (1.112 str.).
Reikalavimo perleidimas yra sutartis, kuria kreditorius perleidžia trečiajam asmeniui savo reikalavimo teisę reikalauti skolininko įvykdyti prievolę. Perleidimas kitaip vadinamas cesija, pirminis kreditorius – cedentu, naujasis kreditorius, kuriam ši teisė perleidžiama – cesionarijumi, o pati sutartis – cesijos sutartimi.
Reikalavimo perleidimo sutartis gali būti atlygintinė – kai cesionarijus sumoka sutartą pinigų sumą už perleistą reikalavimo teisę, taip pat neatlygintinė – kuomet ji perduodama nemokamai. Tai yra šalių susitarimo reikalas. Šalys yra laisvos tai nuspręsti savo valia.
LR Civiliniame kodekse yra nuostatų, kurios imperatyviai (griežtai, nustatant privalomą elgesio taisyklę) reguliuoja šalių santykius, sudarant minėtąją sutartį.
LR Civilinio kodekso 6.101str. 1 d. nustatyta teisė kreditoriui be skolininko sutikimo perleisti reikalavimą kitam asmeniui, jeigu:
* tai neprieštarauja įstatymamsar sutarčiai;
arba
* reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu.
Taigi reikalavimo teisės perleidimas (cesija) yra vienas iš prievolės dalyvio, o būtent – kreditoriaus pasikeitimo atvejų, kai vietoj vieno kreditoriaus atsiranda kitas ir pradinis kreditorius turi teisę perleisti turimą ar būsimą reikalavimą naujajam kreditoriui be skolininko sutikimo, jeigu to nedraudžia įstatymas ar sutartis. Tai reiškia, kad skolininko sutikimo perleidžiant reikalavimą nereikalaujama dėl to, kad jo teisinė padėtis dėl kreditoriaus pasikeitimo nesikeičia, t. y. jo teisinė padėtis naujojo kreditoriaus atžvilgiu negali būti blogesnė už buvusią pradiniam kreditoriui.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šiuo klausimu yra pasisakęs: skolininko pozicija neturi įtakos reikalavimo perleidimo sandorio galiojimui, nes skolininko sutikimas dėl reikalavimo perleidimo nėra reikalavimo perleidimo sąlyga, jeigu tai nenustatyta įstatymear sutartyje.
Be skolininko sutikimo kreditoriui draudžiama perleisti reikalavimą, jeigu kreditoriaus asmuo skolininkui turi esminės reikšmės. Įstatymas neapibrėžia sąrašo atvejų, kuomet būtų laikoma, kad kreditoriaus asmuo turi esminės reikšmės skolininkui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad tai – vertinamoji sąvoka ir yra nustatoma paties teismo, įvertinus kreditoriaus ir skolininko teisinį statusą ir tarpusavio santykius bei kiekvienu atveju reikšmingas aplinkybes.
Civilinėje byloje Nr.3K-394/2009 (2009-10-12 LAT nutartis) buvo nagrinėjamas atvejis, kuomet kredito unija suteikė paskolą savo nariui, kuris ir galėtų būti pavyzdys tokių atvejų, kai kreditoriaus asmuo turi esminės reikšmės skolininkui.
Skolininko sutikimo dėl cesijos nereikėtų painioti su tinkamu pranešimu jam apie tai. LR Civilinio kodekso 6.109str. 1 d. nustatyta, kad reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas:
* sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas, kuomet jo sutikimas būtinas
arba
* gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją ar kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą, jei sutikimas neprivalomas.
Siekiant maksimaliai apsaugoti savo interesus ateityje, siūlome visais atvejais informuoti skolininką apie sudarytą reikalavimo perleidimo sutartį, nes reikalavimo perleidimo sandoris teisinius padarinius skolininkui sukuria tik tinkamai jam apie sandorį pranešus. Jeigu apie reikalavimo perleidimą skolininkui nepranešta, laikoma, kad prievolės įvykdymas pradiniam kreditoriui yra tinkamas.
Taigi skolininkas privalo įvykdyti prievolę naujajam kreditoriui tik tuo atveju, kai šis pateikia reikalavimo perleidimo sutartį. Prievolės dalyviams esminės reikšmės turi pranešimas apie reikalavimo perleidimo faktą, nes nuo pranešimo momento pradinio ir naujojo kreditoriaus sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis pradeda veikti skolininkui. Be to, Lietuvos Aukščiausias Teismas yra konstatavęs, kad skolininkui apie reikalavimo perleidimą, kai jam sudaryti skolininko sutikimo nereikia, gali būti pranešta bet kokia forma ir bet kokiu būdu, svarbu, kad pranešime būtų informacija apie pradinio kreditoriaus turimą ar būsimą reikalavimą ir jo perleidimą įvardytam naujajam kreditoriui (2010-04-16 LAT nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-168/2010).
Siekiant nustatyti, ar pranešimas apie reikalavimo perleidimą yra tinkamas, turi būti taikomas objektyvusis metodas, t. y. sprendžiama, ar pranešimas yra toks informatyvus, kad skolininkas, kaip protingas asmuo, pagal pateiktą informaciją suvoktų, jog reikalavimas perleistas.
Tokių bylų atvejais Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodo, kad cesijos būdu įgytas reikalavimas kartu su reikalavimo perleidimo sutartimi pareikštas teismo tvarka (kaip ieškinys) laikytinas tinkamu skolininko informavimu apie reikalavimo perleidimą, nes tai nevaržo skolinino teisių labiau nei tais atvejais, kai skolininkas būtų informuotas atskiru pranešimu iki ieškinio pareiškimo. Taip pat pažymėtina, kad skolininkas turi teisę reikšti naujojo kreditoriaus reikalavimams visus atsikirtimus, kuriuos jis turėjo teisę reikšti pradiniam kreditoriui tuo momentu, kai gavo pranešimą apie reikalavimo perleidimą.
Svarbu žinoti, kuriais atvejais reikalavimo teisės perleidimas yra neįmanomas. LR Civiliniame kodekse nustatyta, kad draudžiama perleisti reikalavimą, kurio atžvilgiu negalimas išieškojimas, taip pat tokį reikalavimą, kuris neatsiejamai susijęs su kreditoriaus asmeniu (reikalavimas atlyginti žalą, padarytą dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo ir t.t.).
Tais atvejais, kai teisėjai, prokurorai ar advokatai iškeltoje byloje atlieka savo tarnybines pareigas, draudžiama perleisti reikalavimo teisę pastariesiems. Pradinis kreditorius atsako naujajam kreditoriui už perleisto reikalavimo negaliojimą, tačiau neatsako už tai, kad skolininkas šio reikalavimo neįvykdo. Pradinis kreditorius nebūtų atsakingas tuo atveju, jei perdavus galiojančią reikalavimo teisę, skolininkas taptų nemokus. Tokiu atveju prievolės įvykdymas taptų neįmanomu.
Skaitytojams, dalyvaujantiems tarptautinių gabenimų veikloje, gali kilti natūralus klausimas dėl reikalavimo perleidimo sutarties galimumo tokiuose santykiuose. Pabrėžtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad aplinkybė, kad CMR Konvencija neaprašo asmenų pasikeitimo prievolėje (įkaitant ir reikalavimo perleidimo) instituto, dar nereiškia, kad pagal CMR Konvencijos nuostatas reikšti ieškinius ir reikalauti žalos atlyginimo turi teisę tik kroviniu disponuojantis asmuo.
Šiuo atveju turėtų būti taikomi nacionaliniai įstatymai, reglamentuojantys reikalavimo perleidimą kitam asmeniui. Spręsdami klausimą, ar asmuo, reiškiantis reikalavimus vežėjui, turi reikalavimo teisę, teismai neturi apsiriboti tik tais asmenimis, kurie nurodyti važtaraštyje. Teisę pareikšti ieškinį vežėjui turi siuntėjas, gavėjas, asmuo, sudaręs su vežėju vežimo sutartį, nors ir nebuvo nei siuntėjas, nei gavėjas, bet:
* asmuo atlygino šiems nuostolius
arba
* asmuo, nors ir nesudaręs sutarties su vežėju, bet nuostoliai padaryti jam priklausančiai nuosavybei
arba
* asmeniui reikalavimo teisę perleido ją turintis asmuo.
Taigi žinodami šias pagrindines nuostatas, galite lanksčiau reaguoti Jums nepalankioje situacijoje. Pažvelkime, kaip tuo kasdienėje veikloje galėtų pasinaudoti ekspeditorius.
Įsivaizduokime situaciją, kai gabenamas krovinys sugadinamas. Kaip žinia, ekspeditorius, jei įsipareigojo pervežti krovinį, CMR prasme laikomas vežėju. Užsakovas gali reikšti pretenzijas ir/ar ieškinius ekspeditoriui, su kuriuo jį sieja sutartiniai santykiai, o ne faktiniam vežėjui, kuris iš tikrųjų gabeno krovinį.
Tokiu atveju ekspeditorius galėtų pasiūlyti užsakovui pasirašyti sutartį, kuria pastarasis perleistų jo turimą reikalavimo teisę. Tuomet ekspeditorius galėtų reikšti pretenzijas ir/ar ieškinį faktiniam vežėjui savo vardu, taip išvengdamas teisminio proceso su pačiu užsakovu bei, tikėtina, ir nesusigadinęs santykių su juo.
Žinoma, išlieka apmokėjimo už reikalavimo teisės perleidimą klausimas. Jį patartina (aut. pastaba – žvelgiama iš ekspeditoriaus pozicijos) išspręsti cesijos sutartyje nustatant sąlygą, kad apmokėta už reikalavimo perleidimą bus tik po reikalavimo realaus išieškojimo ir tik išeiškotos sumos dydžiu.
Taip būtų eliminuota rizika skolininko nemokumo atveju. Svarbu žinoti, kad reikalavimą perleidęs kreditorius privalo perduoti naujajam kreditoriui dokumentus, patvirtinančius reikalavimo teisę.
Jei sutartyje nenustatyta kitaip, už šių dokumentų įforminimą ir perdavimą moka naujasis kreditorius. Tai reiškia, kad sutartimi šalys laisvos susitarti ir atvirkščiai – mokėjimo pareiga tenka pradiniam kreditoriui.
Verta paminėti, kad, jei nepavyktų sudaryti reikalavimo perleidimo sutarties su užsakovu ir ekspeditorius atlygintų žalą pats, reikalavimo teisė pereina jam pagal įstatymą ir tuomet ekspeditorius gali reikšti reikalavimus vežėjui, nesant cesijos sutarties.
Praktikoje būtent taip dažniausiai ir vyksta. Taip pat reikalavimo sutartis gali būti naudojama ir kitose situacijose.
Pavyzdžiui, užsakovas vežėjui skolingas už tinkamai suteiktas pervežimo paslaugas. Abi šalys yra skirtingose valstybėse, todėl sėkmingo priteisimo bei išieškojimo galimybės tampa miglotos.
Vežėjas tikrai galėtų supaprastinti šią situaciją, suradęs patikimą partnerį užsakovo buvimo vietoje ir pasiūlęs jam perleisti reikalavimo teisę. Tokiu atveju naujasis kreditorius sumokėtų vežėjui už reikalavimo perleidimą (tuomet siūlytina tartis dėl apmokėjimo, nesiejant jo su realaus išieškojimo momentu), o pats galėtų pradėti civilinį procesą prieš užsakovą, esantį toje pačioje šalyje. Žinoma, naujajam ir pradiniam kreditoriams derėtų apsvarstyti ir kilsiančių bylinėjimosi išlaidų klausimą.
Pažymėtina, kad reikalavimo teisės perleidimo sutartimi perleidžiama tik reikalavimo teisė ir naujojo kreditoriaus ir skolininko nesieja tiesioginiai santykiai, todėl pirminis kreditorius ir skolininkas ir toliau saistomi sutartinių įsipareigojimų, jei tokie buvo. Taip pat pabrėžtina, kad pirminis kreditorius gali perleisti ne didesnės apimties teisę, kurią turėjo pats, pavyzdžiui, jei vežėjas A (pirminis kreditorius) turėjo Y dydžio reikalavimo teisę, kylančią dėl užsakovo neapmokėto frachto, tai naujajam kreditoriui C jis gali perleisti ne didesnį nei Y dydžio reikalavimą.
Jei vežėjas A perdavė naujajam kreditoriui C mažesnį reikalavimą nei Y dydžio, tai likusią sumą užsakovas vistiek privalo atlyginti tiesiogiai vežėjui A.
Taigi trumpai aptarėme esminius reikalavimo perleidimo sutarties momentus. Svarbu suprasti jos esmę, galimą naudą Jūsų kasdieniniame versle bei sugebėti įžvelgti įvairių jos panaudojimo savo tikslams galimybių.
Komentarai
Kol kas komentarų nėra
Jūsų komentaras
Jei norite parašyti komentarą, prašome prisijungti:
arba užsiregistruoti.