Įgaliojimų išdavimas ir panaikinimas

Įgaliojimu laikomas rašytinis dokumentas, kuris duodamas kitam asmeniui (įgaliotiniui, dažniausiai – fiziniam asmeniui) atstovauti įgaliotoją santykiuose su trečiaisiais asmenimis. Asmuo, išdavęs įgaliojimą, vadinamas įgaliotoju, o jį gavęs – įgaliotiniu.

Įgaliotiniui suteiktus įgaliojimus gali patvirtinti tik įgaliojimo originalas ar jo dublikatas (dublikatas – tai ne paprasta kopija ar faksu gautas dokumentas). Įdomu tai, kad Civilinio kodekso II knygos komentaras pateikia nuomonę, kad nepakanka pateikti netgi notariškai patvirtintos įgaliojimo kopijos – visais atvejais yra būtina pateikti įgaliojimo originalą arba jo dublikatą. Teismų praktika tokią poziciją motyvuoja tuo, kad jei pakaktų įgaliojimo kopijos, net ir notariškai patvirtintos, tuomet nebūtų galimybės nustatyti, ar pateikta kopija atitinka jos pateikimo metu galiojantį įgaliojimo originalą – veiksmų atlikimo metu originalas gali būti pakeistas, grąžintas įgaliotojui ir pan.

Išduodant juridinio asmens įgaliojimą, turi būti laikomasi tokių Civiliniame kodekse numatytų taisyklių:
•    įgaliojime turi būti juridinio asmens antspaudas, jeigu

juridinis asmuo antspaudą privalo turėti (CK 2.140 str. 1 d.);
•    įgaliojime turi būti nurodyta jo sudarymo data (CK 2.142 str. 3 d.). Civilinis kodeksas nustato, kad įgaliojimas, kuriame nenurodyta jo sudarymo data, negalioja. Tokia Civilinio kodekso nuostata – be išlygų, todėl net jei įgaliojime būtų nurodyti konkretūs veiksmai, kuriuos įgaliotinis įgaliojamas atlikti, nenurodžius įgaliojime jo išrašymo (sudarymo) datos, pagal CK 2.142 str. 3 d. įgaliojimas būtų laikomas negaliojančiu ir nesuteiktų teisės įgaliotiniui atlikti jokių veiksmų;
•    juridinio asmens išduodamą įgaliojimą turi teisę pasirašyti tik to juridinio asmens vadovas (pvz., direktorius, generalinis direktorius), turintis teisę atstovauti įmonę pagal įstatus.

Įgaliojimo galiojimo terminas (terminas, iki kurio įgaliojimas galioja) nėra privalomas įgaliojimo rekvizitas. Jis gali būti įgaliojime ir nurodytas, ir nenurodytas. Maksimalaus įgaliojimo galiojimo termino įstatymas nenustato ir neriboja, tačiau jei galiojimo terminas įgaliojime nenurodytas, tuomet įgaliojimas galioja 1 metus nuo jo sudarymo dienos. O, kaip minėjome aukščiau, jei įgaliojimo surašymo data nėra nurodyta, įgaliojimas iš viso negalioja.

Įdomu tai, kad įstatymas nedraudžia keliems asmenims kartu išduoti vieną įgaliojimą. T.y. jei įgaliotojai turi vienarūšių interesų ir pasirenka įgaliotiniu tą patį asmenį, kuriam paveda atlikti konkrečius veiksmus, gali būti surašomas vienas įgaliojimo dokumentas, kurį pasirašo visi įgaliotojai.

Įgaliojimo panaikinimas arba pasibaigimas

Atstovavimo santykiai visuomet turėtų būti grindžiami pasitikėjimu tarp įgaliotojo ir įgaliotinio, todėl įstatymas (CK 2.146 str.1 d.) numato, kad įgaliotojas turi teisę bet kada jį panaikinti, o įgaliotinis – turi teisę bet kada įgaliojimo atsisakyti, nenurodant jokių konkrečių atšaukimo ar atsisakymo priežasčių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas daugelyje nutarčių, susijusių su atstovavimu, yra pabrėžęs, kad įgaliojimas – tai vienašalis sandoris (1.63 str. 3 d.), todėl tiek įgaliojimui sudaryti, tiek panaikinti pakanka vienos šalies valios, o kitos šalies sutikimo nereikia. Įgaliotojo teisė panaikinti įgaliojimą kyla iš to, kad įgaliojimas yra išduodamas veikti jo vardu ir interesais, o įgaliotinio teisė atsisakyti įgaliojimo remiasi visų pirma tuo, kad tam, jog būtų išduotas įgaliojimas, nereikia įgaliotinio sutikimo.

Įgaliojimas netenka galios nuo jo panaikinimo momento. Tačiau skaitytojų dėmesys atkreiptinas į tai, kad Civilinio kodekso 2.148 str. 1 d. numato, kad apie įgaliojimo panaikinimą įgaliojimą davęs asmuo privalo pranešti įgaliotiniui, taip pat tretiesiems asmenims, santykiams su kuriais yra išduotas įgaliojimas. Pagal Civilinio kodekso 2.148 str. 3 d., siekiant apsaugoti tiek įgaliotojo, tiek trečiųjų asmenų teises, įgaliojimui pasibaigus (tame tarpe, įgaliojimą panaikinus), reikalaujama grąžinti įgaliojimo originalą (originalą, o ne nuorašą, nes atstovavimo teisę patvirtina įgaliojimo originalas) įgaliotojui ar jo teisių perėmėjams. Todėl labai svarbu apie panaikintą įgaliojimą kuo greičiau pranešti tiek įgaliotiniui, tiek tretiesiems asmenims, su kuriais susijęs įgaliojimo vykdymas, kad nesusidarytų situacija, kai įgaliojimas jau yra panaikintas, tačiau nei įgaliotinis, nei tretieji asmenys apie tai nežino.

Kadangi įstatymas įpareigoja apie įgaliojimo panaikinimą pranešti tiek įgaliotiniui, tiek tretiesiems asmenims, su kuriais susijęs įgaliojimo vykdymas, įgaliotinio veiksmai tais atvejais, kai įgaliojimas jau buvo panaikintas, tačiau nei įgaliotiniui, nei tretiesiems asmenims nebuvo pranešta apie įgaliojimo panaikinimą, gali būti laikomi teisėtais ir galiojančiais. Kokia forma įgaliotojas turi pranešti apie įgaliojimo panaikinimą, įstatymas nenustato, todėl manytume, kad pranešimas apie įgaliojimo panaikinimą gali būti pateikiamas tiek rašytine, tiek žodine forma.

Problematiška pranešti apie įgaliojimo panaikinimą tais atvejais, kai įgaliojimas išduodamas, nenurodant jame konkretaus įgalioto asmens, pavedant įgaliotinio pavardę įrašyti įgaliojimo originalą gavusiam asmeniui (atskiras klausimas būtų tokio įgaliojimo galiojimas – aut. past.), arba kai nežinomas įgaliotinio adresas, kiti kontaktiniai duomenys. Tokiais atvejais tarsi neįmanoma įgaliojimo panaikinti, nes nėra žinomas įgaliotinio asmuo ir jam negalima pranešti apie įgaliojimo panaikinimą. Tačiau tokiais atvejais pakanka apie įgaliojimo pasibaigimą pranešti tretiesiems asmenims, kurie susiję su įgaliojimo vykdymu, ir šie neturėtų leisti įgaliotiniui atlikti veiksmų pagal įgaliojimą, o jei leistų – iškiltų įstatymuose numatyta atsakomybė už neteisėtus veiksmus, prieštaraujančius įgaliotojo interesams ir galimybė šiuos veiksmus ginčyti.

Beje, įstatymas numato, kad tam tikrais atvejais gali būti išduodamas ir neatšaukiamas įgaliojimas. Tačiau tokie atvejai turi būti aiškiai numatyti įstatymuose arba sutartyje.

Pasibaigus įgaliojimo terminui arba panaikinus jo galiojimą (atšaukus), įgaliotinis privalo grąžinti įgaliotojui įgaliojimo originalą. Analizuojant šią nuostatą darome išvadą, kad tretieji asmenys neturi teisės reikalauti jiems perduoti įgaliojimo originalo, kadangi tokiu atveju įgaliotinis negalėtų įvykdyti įstatyme numatytos pareigos įgaliojimo originalą grąžinti įgaliotojui.

Galiausiai, svarbu žinoti tai, kad įgaliojimo išdavimas neatima iš įgaliojimą išdavusio asmens teisės pačiam atlikti įgaliojime nurodytus veiksmus, net ir nepanaikinus įgaliojimo.

Komentarai

Kol kas komentarų nėra

Jūsų komentaras

Jei norite parašyti komentarą, prašome prisijungti:

Prisijungti su:

arba užsiregistruoti.