Galutinai padėtas taškas dėl žalos atlyginimo pavėlavus apmokėti už draudimą
Jau eilę metų galioja privalomumas drausti visas transporto priemones civilinės atsakomybės (toliau – CA) privalomuoju draudimu. Toks draudimas savo ruožtu garantuoja, jog draudimo bendrovė atlygins nukentėjusiajam asmeniui žalą, padarytą apdraustąja transporto priemone.
Tačiau kaip dėl žalos atlyginimo tais atvejais, kai transporto priemonės savininkas (valdytojas) pavėlavo sumokėti draudimo įmoką – sumokėjo ne iki susitarto termino, o po autoįvykio. Dažniausiai tokie pavėluoti draudimo polisų apmokėjimai susiję su mūsų Lietuvos transporto įmonių vilkikų ir puspriekabių privalomuoju CA draudimu, kuomet draudimo įmokos sumokamos ne iškart sudarius draudimą, o jų mokėjimas išdėstomas tam tikrais laikotarpiais, kadangi įmokos yra gana didelės.
Anot advokato Vido Vilko, pastaruoju metu Lietuvos teismuose nagrinėjama gana daug bylų, kuomet draudimo bendrovės regreso tvarka reikalauja priteisti iš savo klientų (transporto priemonių valdytojų) žalą, kurią draudimo bendrovės išmokėjo nukentėjusiajam asmeniui. Pagrindą tokiam reikalavimui sudaro Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPD įstatymas) 11 straipsnio 7 dalies nuostata, jog jeigu draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo bendrovei draudimo įmokos ir per šį laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala, draudimo bendrovė (draudikas), išmokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas. Anot advokato Vido Vilko, neretai tokios išmokėtos žalos dydis sudaro dešimtis tūkstančių litų ir gali padaryti esminės įtakos transporto veiklą vykdančių bendrovių finansinei būklei.
Lietuvos pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, spręsdami šio pobūdžio bylas, palaikė vežėjų atsikirtimų į ieškinius poziciją ir formavo tokią minėtą TPVCAPD įstatymo 11 straipsnio 7 dalies aiškinimo ir taikymo praktiką, pagal kurią transporto priemonės savininkui (valdytojui) sumokėjus draudimo įmoką pavėluotai ir draudimo bendrovei įmoką priėmus, draudimo bendrovė neturi teisės susigrąžinti iš draudėjo sumas, išmokėtas dėl padarytos žalos. Tokį minėtos įstatymo nuostatos aiškinimą teismai grįsdavo argumentais, jog draudikai nereiškė pretenzijų draudėjams dėl vėliau sumokėtų draudimo įmokų, jas priimdavo, nenutraukdavo draudimo sutarčių.
Advokatas Vidas Vilkas pažymi, jog 2012 m. birželio 22 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija (toliau – LAT) civilinėje byloje Nr. 3K-3-314/2012 priėmė reikšmingą nutartį, kuria pakeitė iki jos priėmimo susiklosčiusią Lietuvos žemesniųjų instancijų teismų praktiką sprendžiant transporto priemonių savininkų (valdytojų) ir draudimo bendrovių ginčus dėl žalos atlyginimo pavėlavus apmokėti už privalomosios CA draudimą. Minėtoje nutartyje LAT panaikino pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir tenkinant draudimo bendrovės ieškinį dėl žalos priteisimo regreso tvarka konstatavo, kad draudėjui draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjus draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir apdrausta transporto priemone padarius žalos, draudikas turi teisę susigrąžinti jai atlyginti išmokėtas draudimo sumas iš draudėjo, nepaisant to, kad draudėjas sumokėjo draudimo įmoką po draudžiamojo įvykio.
LAT teisėjų kolegijos vertinimu, priešingas aiškinimas neatitiktų ne tik įstatymo nuostatų, bet ir draudimo teisinių santykių reguliavimo esmės. TPVCAPD įstatyme įtvirtinta draudiko pareiga mokėti nukentėjusiam trečiajam asmeniui išmoką net ir tais atvejais, kai draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokų, tačiau kartu nustatyta draudiko teisė reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos sumokėtas sumas. Teisėjų kolegija nurodė, jog tokiu teisiniu reguliavimu, atsižvelgiant į draudimo teisinių santykių atlygintinį pobūdį ir draudimo sutarties, kaip rizikos sutarties, prasmę, yra siekiama užtikrinti draudiko teisėtų interesų apsaugą bei pašalinti galimybę draudėjui piktnaudžiauti. Tokiu būdu draudėjas drausminamas, nes, draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėdamas draudimo įmokos už teikiamą draudimo apsaugą, jis prisiima su tuo susijusią riziką, kad, įvykus draudžiamajam įvykiui, draudikas, išmokėjęs nukentėjusiam trečiajam asmeniui draudimo išmoką, įgis į draudėją atgręžtinio reikalavimo teisę.
Tiesa, anot advokato Vido Vilko, šio pobūdžio bylose draudimo bendrovių ieškiniai turi būti atmesti tais atvejais, kai draudimo bendrovės ieškinius teisme pateikia praėjus daugiau kaip vieneriems metams nuo draudimo išmokos išmokėjimo nukentėjusiajam asmeniui dienos, kadangi Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 7 dalis numato sutrumpintą vienerių metų senaties terminą reikalavimams, atsiradusiems iš draudimo teisinių santykių.
Komentarai
Sutinkame su Gerb. advokatu, kad, deja, yra taip, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas įtvirtino praktiką, pagal kurią tokios bylos sprendžiamos draudėjo nenaudai. Tačiau ne viskas prarasta. Draudėjas turi kitų savigynos galimybių. Cituoju 2010 m. vasario 23 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2010, kuri tikrai pagelbės draudėjams panašiais atvejais, siekiant "atsimušti" nuo nepagrįsto dydžio regresinių ieškinių."Nagrinėdamas civilinės atsakomybės draudimo klausimus, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad asmuo gali būti įpareigotas atlyginti žalą, tik esant priežastiniam ryšiui tarp teisei priešingų jo veiksmų ir kilusios žalos. Priežastinio ryšio nebuvimas visais atvejais atleidžia asmenį nuo pareigos atlyginti žalą. Tos pačios taisyklės taikytinos ir draudimo įmonėms (draudikams), kurie pareiškia regresinius reikalavimus asmenims, atsakingiems už padarytą žalą. Šiuo atveju nepakanka įrodyti draudimo išmokų fakto, bet būtina įrodinėti, ar atitinkamas draudimo išmokų dydis yra susijęs priežastiniu ryšiu su žalą padariusio asmens veiksmais (eismo įvykiu). Jei nukentėjusiajam (draudėjui) dėl kokių nors priežasčių buvo sumokėta daugiau, negu privalėtų atlyginti žalą padaręs asmuo, tai ir tokiu atveju draudikas iš žalą padariusio asmens regreso tvarka gali gauti tokio dydžio žalos atlyginimą, kuris yra realus ir pagrįstas.Teismas privalėjo patikrinti, ar civilinės atsakomybės draudikas, išmokėdamas draudimo išmoką trečiajam asmeniui (nukentėjusio asmens turto draudikui), tinkamai vykdė pareigą bendradarbiauti, ar rūpinosi ekonomišku žalos atlyginimo prievolės vykdymu, ar pareikalavo patikimų žalos atlyginimo įrodymų. Kitaip tariant, teismas turėjo patikrinti, ar ieškovo išmokėtas žalos atlyginimo dydis trečiajam asmeniui (draudėjui) yra pagrįstas. Nustačius, kad draudikas šių pareigų neatliko, o rėmėsi žalos dydžio nustatymo dokumentais, kurie nepagrindžia ar patikimai neįrodo realių nuostolių dydžio, atsiranda pagrindas mažinti regreso tvarka prašomą priteisti sumą ar regresinį ieškinį visiškai atmesti dėl to, kad nuostoliai neįrodyti (CK 6.249 straipsnis, CPK 178 straipsnis). Draudikui tenka įrodinėjimo našta, kad jis dėjo visas pastangas ir bendradarbiaudamas su savo draudėju siekė ekonomiškai įvykdyti jo žalos atlyginimo prievolę.Iš apeliacinės instancijos teismo sprendimo ir bylos medžiagos nematyti, kad apeliacinės instancijos teismas būtų vertinęs ir svarstęs įrodymus, atsižvelgdamas į draudiko ir draudėjo santykių fiduciarinį pobūdį, draudiko pareigą tinkamai atstovauti draudėją, ekonomišką jų tarpusavio prievolių vykdymo principą. Apeliacinės instancijos teismas nesvarstė, ar draudiko elgesys, tinkamai neįsitikinant draudimo išmokos pagrįstumu, remiantis prieštaringais žalos dydžio nustatymo dokumentais, nėra kreditoriaus neatsargumas (CK 6.248 straipsnio 4 dalis)."Apibendrinant tai, kas išdėstyta, galima konstatuoti, kad praktikoje draudikų regresiniai ieškiniai būna ginčytini tuo pagrindu, jog labai dažnai draudikas sumoka nukentėjusiajai šaliai bet kokią reikalaujamą sumą, net nesigilindamas į žalos dydžio pagrįstumą, ko pasėkoje nukentėjusioji šalis pasipelno draudimo išmokos sąskaita, kai tuo tarpu teisėtu ir pagrįstu žalos atlyginimu laikytina tokia išmoka, kuria nukentėjusioji šalis sugrąžinama į iki draudiminio įvykio buvusią būklę, o tai reiškia, kad pvz., už 10 m. senumo automobilį negali būti atlyginama kaip už naujutėlį, skaičiuojant naujų detalių kainas. Tad mieli vežėjai, gavę regresinius ieškinius, neskubėkite nuolankiai mokėti draudikams jų reikalaujamų sumų!
Jūsų komentaras
Jei norite parašyti komentarą, prašome prisijungti:
arba užsiregistruoti.