Draudimo klausimai teismų praktikoje
LR Konstitucinis teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime byloje Nr. 26/07 pasisakė, kad teismai, spręsdami bylas, gali atsižvelgti ne tik į kasacine tvarka priimtus sprendimus, bet ir į teisės taikymo išaiškinimus, esančius kitų aukštesnės instancijos teismų priimtuose sprendimuose, jei jie turi precedento reikšmę, bei pažymėjo, kad rėmimasis precedentais Lietuvoje yra vieningos teismų praktikos ir teisingumo principo įgyvendinimo sąlyga, todėl į precedentus teismų praktikoje turi būti atsižvelgiama.
Negautos pajamos ir kasko draudimas
Pirmosios instancijos teismas vežėjo ieškinį patenkino ir priteisė vežėjui iš draudimo kompanijos 180 000 Lt turtinės žalos atlyginimo. Bylos nagrinėjimo metu buvo atlikta vežėjo įmonės verslo vertinimo ekspertizė, kuri patvirtino, jog dėl ne laiku sumokėtos kasko draudimo išmokos vežėjas patyrė 180 000 Lt nuostolių. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs šią bylą pagal draudimo kompanijos skundą, pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko galioti nepakeistą, t.y. paliko vežėjui priteistą 180 000 Lt nuostolių sumą.
Nesutikdama su tokiu sprendimu, draudimo kompanija su kasaciniu skundu kreipėsi į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, kuris panaikino apeliacinio teismo nutartį ir grąžino bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui. Motyvai: vežėjui turi būti atlyginami tie nuostoliai, kurie priežastiniu ryšiu susiję su neteisėtais kaltininko veiksmais, o pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai nenagrinėjo, ar tarp vežėjo reikalaujamų priteisti nuostolių ir ne laiku išmokėtos kasko draudimo išmokos yra priežastinis ryšys. Taip pat nenagrinėta, ar draudimo kompanijos laiku neišmokėta draudimo išmoka šiuo konkrečiu atveju vertintina kaip neteisėti veiksmai.
Lietuvos Aukščiausias Teismas savo nutartyje taip pat pasisakė dėl atlygintinos žalos (negautų pajamų) dydžio bei jos įrodinėjimo pagrindų. Teismas nurodė, kad žala nėra preziumuojama, t.y. laikoma automatiškai įrodyta, jos dydį turi įrodyti ieškovas, reikalaujantis priteisti žalą. Žala, įvertinta pinigais, yra laikoma nuostoliais, o nuostoliai savo ruožtu yra skirstomi į realius (tiesioginius) ir negautas pajamas (netiesioginius). Negautos pajamos yra tikėtinos gauti lėšos, kurios nebuvo gautos dėl draudimo kompanijos kaltų veiksmų, sutrikdžiusių ieškovo įmonės veiklą, iš kurios ieškovas tas pajamas realiai tikėjosi gauti. Tačiau šiuo atveju negautos pajamos gali būti suprantamos ne kaip visos veiklos pajamos, kurias vežėjas būtų gavęs, naudodamas prarastą vilkiką ar vietoje jo įsigytą kitą vilkiką, bet kaip grynasis vežėjo pelnas, gaunamas iš visos tikėtinų pajamų sumos atskaičius sąnaudas, kurias vežėjas būtų bet kuriuo atveju patyręs, siekdamas gauti pajamų (kuras, darbo užmokestis ir kt.). Atskaičius iš visų tikėtinų pajamų sąnaudas, gaunamas ikimokestinis pelnas, tačiau ir jis dar nesudaro priteistinų negautų pajamų: tik nuo šios sumos atskaičius pelno mokestį Pelno mokesčio įstatymo nustatyta tvarka, vežėjui liktų grynasis pelnas – suma, kuria būtų pagerėjusi vežėjo turtinė padėtis, jei draudimo kompanija būtų laiku išmokėjusi draudimo išmoką.
Taigi teismas nustatė, kad 180 000 Lt žalos atlyginimą vežėjui pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai priteisė nepagrįstai. Teismai iš negautų pajamų neatėmė ieškovo išlaidų, o be to, nevertino, ar vežėjo reikalaujamos priteisti 180 000 Lt pajamos yra realios, atsižvelgiant į skirtingas pajamas, kurias vežėjo įmonė gaudavo iš savo veiklos iki aptariamos vilkiko vagystės ir po jos, kadangi bylą nagrinėję teismai vertino tik iki vagystės vežėjo gautas pajamas ir neatsižvelgė į vežėjo įmonės veiklos pokyčius, atsiradusius po vilkiko vagystės.
Bylą grąžinus į apeliacinės instancijos teismą svarstyti pakartotinai, Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. spalio 20 d. priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-530/2008, kuria panaikino anksčiau teismų priimtus sprendimus ir vežėjo ieškinį atmetė visiškai. Argumentuodamas tokį sprendimą, teismas rėmėsi ta aplinkybe, jog nors iki tol vykusio bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad transporto priemonės raktas vagystės metu buvo paliktas transporto priemonėje, o jos signalizacija – neveikianti (šie faktai buvo nustatyti ikiteisminio tyrimo metu, juos konstatavo ir draudimo kompanijos specialistai), tačiau bylą nagrinėję teismai jais nepasirėmė. Būtent informacijos apie paliktus raktus bei neveikiančią signalizaciją pagrindu draudimo kompanija ir atsisakė išmokėti draudimo išmoką. Tik teismui sprendimu konstatavus, kad draudimo kompanija išmoką mokėti privalo, ji buvo išmokėta, todėl negalima tvirtinti, kad draudimo kompanija elgėsi neteisėtai, laiku neišmokėdama draudimo išmokos.
Pakartotiniame apeliacinės instancijos teismo sprendime taip pat pasisakyta dėl priteistino negautų pajamų dydžio. Gali būti priteisiami tik tie nuostoliai, kurie suprantami kaip grynasis pelnas, apskaičiuotas atmetus visas jam uždirbti reikalingas sąnaudas. Be to, teismas pažymėjo, kad ieškovas neįrodė, jog iki vagystės jis dirbo pelningai, buvo pasiruošęs taip dirbti ir toliau ir buvo pasirengęs įsigyti kitą vilkiką. Paaiškėjo, kad jau transporto priemonės vagystės dieną vežėjo finansinė būklė buvo sunki, po vagystės likę vežėjo vilkikai dirbo tik keletą mėnesių, kai kurie buvo parduoti ir t.t. Teismas padarė išvadą, jog vežėjas neįrodė jam padarytos žalos (realiai tikėtinų negautų pajamų) dydžio ir vežėjo ieškinį atmetė.
Privalomasis vairuotojų atsakomybės draudimas
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 9 d. išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr.3K-3-153/2008 buvo vertinama situacija, kai vairuotojas, darbo metu vairuodamas autobusą, partrenkė be atšvaito ėjusį neblaivų pėstįjį. Po susidūrimo su pėsčiuoju, vairuotojas sustabdė autobusą, įjungė avarinę šviesos signalizaciją ir salono apšvietimą, tačiau kairįjį autobuso kampą paliko išsikišusį priešpriešinėje eismo juostoje apie 70 cm. Po keleto minučių į autobusą atsitrenkė priešinga kryptimi važiavęs lengvasis automobilis, kuris po susidūrimo nuvažiavo nuo kelio, trenkėsi į medį ir buvo apgadintas. Šio susidūrimo metu autobuso vairuotojas iš dėžutės bandė išimti avarinio sustojimo ženklą. Autobuso vairuotojui iškelta baudžiamoji byla buvo nutraukta, nenustačius autobuso vairuotojo kaltės. Lengvojo automobilio savininkas kreipėsi į teismą dėl nuostolių, susijusių su jo automobilio apgadinimu, priteisimo. Prieš kreipdamasis į teismą, lengvojo automobilio vairuotojas kreipėsi į autobuso vairuotojo atsakomybę apdraudusią draudimo bendrovę, tačiau ši nuostolius atlyginti atsisakė dėl tos priežasties, kad ikiteisminis tyrimas, pradėtas vairuotojo atžvilgiu, buvo nutrauktas, nenustačius jo kaltės dėl įvykio.
Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino, tačiau apeliacinės instancijos teismas priėmė priešingą sprendimą: lengvojo automobilio vairuotojo ieškinį atmetė, nurodydamas, kad autobuso vairuotoją būtų galima pripažinti nepakankamai rūpestingu tik tuo atveju, jei jis būtų turėjęs pakankamai laiko po susidūrimo su pėsčiuoju pastatyti avarinio sustojimo ženklą. Todėl antrojo eismo įvykio priežastis – lengvojo automobilio vairuotojo neatsargumas, o ne autobuso vairuotojo kaltė, todėl pastarasis nėra atsakingas už padarytą žalą. Nenustačius, kad draudėjas yra atsakingas už padarytą žalą, nėra pagrindo mokėti privalomojo vairuotojo civilinės atsakomybės draudimo išmokos.
Lengvojo automobilio vairuotojas su tokiu teismo sprendimu nesutiko ir kreipėsi į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą su kasaciniu skundu. Kasacinės instancijos teismas šią bylą grąžino nagrinėti pirmosios instancijos teismui, pasisakydamas, jog tais atvejais, kai įvykio kaltininkas yra transporto priemonę valdžiusi įmonė, vairuotojo (jos darbuotojo) kaltė yra tik dalis skolininko kaltės. Skolininkas šiuo atveju yra įmonė, o ne vairuotojas. Įmonė samdo vairuotojus, todėl atsako už tinkamą jų parinkimą, instruktavimą, mokymą, pasirengimą saugiai elgtis kelyje ir t.t., tuo tarpu į šiuos aspektus bylą anksčiau nagrinėję teismai neatsižvelgė. Be to, teismas pasisakė, kad civilinėje byloje turi būti iš naujo vertinamos visos įvykio aplinkybės, nes iki tol bylą nagrinėję teismai nenustatinėjo, ar tik vieno vairuotojo neatsargumas yra tokio laipsnio, kad jis yra vienintelė lengvojo automobilinio apgadinimo priežastis. Juk iš dalies atsakingi dėl žalos šiuo atveju gali būti abu vairuotojai, tačiau teismas abiejų vairuotojų kaltės neanalizavo – tyrė tik autobuso vairuotojo veiksmus. Todėl byla buvo grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Komentarai
Kol kas komentarų nėra
Jūsų komentaras
Jei norite parašyti komentarą, prašome prisijungti:
arba užsiregistruoti.