Stasys Mekšėnas – verslininkas iš Rokiškio, kartu su šeima valdantis kelias įmones – padangų montavimo servisą, medienos cechą, kuriame gaminami nestandartiniai krovinių padėklai. Vis dėlto daugelis vežėjų apie jį sužinojo tik Vilniaus regioninio susirinkimo metu, kai jis pats save iškėlė kaip kandidatą į „Linavos“ prezidentus. Po šio prisistatymo vieni jo nemėgsta, kitiems – jis didvyris, tačiau S. Mekšėnui tai nė motais – pagrindinis jo tikslas – sąžininga veikla ir aplinkinių gerovė.
Apie Jus daugelis vežėjų sužinojo Vilniaus regioninio susirinkimo metu. Kodėl pasirinkote tokią prisistatymo strategiją?
Aš to neplanavau… Atvažiavau į regioninį susirinkimą ir gavau vienos Vilniaus įmonės įgaliojimą.
Įsivaizduokite, atvažiuoja mažai kam žinomas žmogus iš Rokiškio į sostinę, išsitraukia „vėduoklę“ (aut. pastaba – įgaliojimą) ir iškelia savo kandidatūrą į prezidentus.
Be jokio pykčio norėjau parodyti, ką reiškia įgaliojimas. Tai – valdantis dalykas. Aš juk turėčiau spręsti problemas Panevėžio regione, bet štai atvažiuoju į Vilniaus regioninį susirinkimą ir parodau, kaip galiu su įgaliojimu save iškelti kandidatu į prezidentus.
„Linavos“ prezidentas įtariai žiūri, o žmonės salėje juokiasi. Asociacijos vadovybė klausia, ar rimtai kandidatuoju. Po balsavimo surinkau 11 balsų.
Jūs nepabijojote, juk vis dėlto tai buvo akibrokštas…
Aš to ir norėjau – padaryti akibrokštą. Ko man bijoti, juk tą leidžia „Linavos“ įstatai.
Kokių reakcijų sulaukėte iš vadovybės bei kolegų?
Po balsavimo prie manęs priėjo trys žmonės. Vienas iš jų pasakė: „Stasy, tave reikia pakarti“, kiti du – pagyrė, kad „pabudinau“ asociaciją.
Esate atviras ir viešumos nebijantis žmogus, tačiau viešojoje erdvėje rasti informacijos apie jūsų verslą gana sunku. Papasakokite kuo užsiimate.
Šeimos versle kartu su žmona Rasa ir trimis sūnumis dirbame jau 20 m. Mūsų veikla labai įvairi – ji neapsiriboja vien transportu. Turime padangų montavimo servisą, taip pat jau 15 m. gaminame nestandartinius padėklus, mums priklauso ir sveiko maisto krautuvėlė bei vienas vilkikas.
Išties labai įvairi veikla. Kiek nestandartinių padėklų pagaminate per mėnesį? Ar juos išvežate savo vilkiku?
Mūsų ceche per mėnesį pagaminama apie 5 000 nestandartinių padėklų. Juos tiekiame 5 Lietuvos įmonėms, vežame patys. Padėklus gabename ir į Belgiją, Prancūziją, Latviją. Ne visada padėklus spėjame patys išvežti, todėl tai daro ir kitos samdytos įmonės.
Ar turite tik vieną vilkiką?
Seniau turėjome 6 ir užsiėmėme aktyvesniais tarptautiniais krovinių gabenimais. Prieš pusantrų metų kartu su sūnumis investavome pinigų ir nusipirkome tris SCANIA komplektus – kartu su puspriekabėmis. 10 proc. buvo mūsų pinigai, kitus – gavome iš lizingo.
Jei sąžiningai dirbi, niekad didelių turtų nesusikrausi, pinigų visad trūks, ypač apyvartinių lėšų. Kai krizė prasidėjo, mes negalėjome dirbti pelningai – po reiso paskaičiuodavome ir matydavome, kad dirbame nepelningai. Taigi kartu su šeima nusprendėme atiduoti vilkikus lizingo bendrovei.
Gerai, kad mūsų veikla daugiafunkcinė, tai kai viename versle nesiseka, kitas gelbsti.
Kokias netolimos ateities gaires brėžiate savo versle?
Sunkumai praėjo, dabar dirbti lengviau, matau, kad mūsų pagaminamų padėklų poreikis auga. Šiuo metu juos gamina trys žmonės, tačiau yra šešios darbo vietos. Jei ir toliau fiksuosime augimą, priimsime dar tris žmones.
Ar savo sūnus nuo mažens rengėte darbui šeimos versle ir mokėte vadovavimo meno?
Ne, auklėjome juos demokratiškai, galėjo rinktis, ką nori veikti. Aš tik prašiau jų mokytis ir skaityti knygas.
Transportu jie domisi patys, jiems tai – „gyva“ mokykla. Sūnūs mato ilgalaikę verslo perspektyvą. Jie žiūri atviriau, nes yra matę pasaulio – studijavę užsienyje, taip pat dirbę Vokietijoje, Skandinavijoje.
Kas dėl vadovavimo, tai visad sakiau jiems, kad mūsų tikslas nėra būti viršininkais ir valdyti kitus žmones.
Vaikai nebijo fizinio darbo. Visa šeima laikosi požiūrio, kad turi viską daryti pats – jei reikia, išluoti servisą, sumontuoti padangą, nebijant susitepti rankų.
Kad tave gerbtų, reikia būti arti žmogaus, rodyti jam pavyzdį savo darbu, o ne stovėti vienu laipteliu aukščiau už jį.
Iš savo vaikų mokausi kasdien. Jei jie pasako: „Tėti, taip daryti nereikėtų, nes…“, visad atsižvelgiu ir leidžiu jiems eksperimentuoti.
Kaip gimė tiek daug verslo idėjų?
Matyt, mano tokia prigimtis. Šeima irgi turėjo įtakos. Kai mirė tėvas, man buvo penkeri metai. Buvo nelengva, mačiau daug neteisybės ir išsikėliau sau tikslą parodyti, kaip nereikia elgtis su žmonėmis. Verslas tam geriausia niša.
Ką dirbote iki savo verslo pradžios?
Teko būti ir kolūkio pirmininku, tačiau, kad ir ką dirbdavau, visada stengiausi būti arčiau žmonių ir juos girdėti.
Prisimenu tokį įvykį: kai bažnyčia buvo tabu, aš, būdamas kolūkio vadovas, leidau žmonėms su kolūkiui priklausančia mašina sekmadienį važiuoti į bažnyčią. Mane dėl to pasikalbėti iškvietė net partijos sekretorius, o aš drąsiai pasakiau: nieko nebijau, to nori žmonės.
Natūralumo, grynumo siekiu bet kokioje savo veikloje.
Kas Jums yra verslas?
Malonumas. Jei versle nesiseka, širdies neskauda, nes tai laikina. Verslas „nesuvalgo“ viso mano laiko. Turi būti pusiausvyra visur. Randu laiko ir darbui, ir šeimai, ir pomėgiams. Nereikia skubėti.
Neskubate ir į padėklų gamybos cechą? Nebijote, kad darbuotojai pridarys broko?
Juokaujate? Ten nuvažiuoju vieną kartą per dieną ir tai dažniausiai tada, kai mane kviečia. Aš pasitikiu savo darbuotojais.
Esate griežtas savo darbuotojams?
Tikrai ne. Nesu nei griežtas, nei piktas. Aš viską darau natūraliai, nemoku vaidinti demokratijos. Kai išeinu kalbėti, mano išvaizda dažniausiai suklaidina – gal kam ir atrodau griežtas, bet taip nėra.
Gal turite sėkmingo verslo strategiją?
Nežinau… Turi būti sąžiningas. Taip pat labai svarbus šeimos palaikymas.
Kaip prasideda Jūsų darbo diena? Ar iš pat ryto galvojate, kiek padangų šiandien pavyks sumontuoti, kiek padėklų pagaminsite, kiek sveikuoliškų produktų parduosite?
Atsikėlęs prieš darbą padarau mankštą. Moku „išvalyti“ galvą, būna, aišku, kad skutuosi barzdą ir jau darau posėdį. Kai susėdame visi vakarieniauti, kalbame apie darbo reikalus, bet dažniausiai žmona pasako: „Vyrai, nebekalbėkime šiomis temomis“. Mokame atsiriboti.
Kas šiuo metu labiausiai apsunkina Jūsų verslą?
Jei pats stengiesi, iš esmės niekas negali apsunkinti. Kai aš pagalvoju apie tai, kokias kliūtis įveikiau savo gyvenime, tai, manau, kad sunkumų nėra… O buvo visko – net milijoninių skolų.
Ir jas ištvėrėme dirbadami kartu su šeima. Viskas priklauso nuo to, kaip į problemas žiūri. Aš manau, kad niekada gyvenime nepralošiau.
Man teismas buvo priteisęs 1 mln. 680 tūkt. Lt. Šeimos verslui tai padarė…
Kaip tai atsitiko?
Iš banko buvome paėmę kreditą. Uždėjo areštą turtui. Aš sakau žmonai: Rasele, mes viską prarandame – net namus. Ji tada verkė. Aš jai pasakiau: viską padarysime.
Neilgai trukus po šio įvykio teismas priteisė dar 22 tūkst. Lt.
Už ką?
Turėjome atidaryti vieną organizaciją, buvo priimti 22 žmonės, bet nespėta apiforminti darbo sutarčių. Pikti žmonės apskundė… Taigi tą rytą, kai sutartys turėjo būti sutvarkytos, atvyko revizoriai, patikrino, nerado galiojančių sutarčių… Atsisėdu ir galvoju – po milijono dar 22 tūkst.
Kaip didelių finansinių problemų akivaizdoje išlikti oriu verslininku?
Atsisėdi ramiai 10 min, nurimsti… Ir vėl eini – nėra sunkumų, kurių žmogus negalėtų pakelti.
Rokiškyje esate bene labiausiai žmonių mylimas verslininkas. Kuo nusipelnėte tokios pagarbos?
Esu visuomeniškas, rūpinuosi ne tik, kad mano servisui ar cechui sektųsi, bet kad žmonės turėtų ką veikti.
Visuomeniniais pagrindais įkūrėme „Velykalnio“ bendruomenę. Turime viešą reakreacijos erdvę – 10 ha teritorija. Tinklinio aikštynas – didžiulis traukos centras. Nėra šiukšlių, nėra girtuoklių. Ten kaba Lietuvos trispalvė, ES vėliava.
Komentarai
Jūsų komentaras
Jei norite parašyti komentarą, prašome prisijungti:
arba užsiregistruoti.