Mindaugas Skarulskis: „Pinigų dabar yra, bet greitai jie gali būti labai reikalingi“
Su transporto bendrovės „Eivora“, rinkoje veikiančios jau 16 m., vadovu Mindaugu Skarulskiu susitinkame jų ofise, Trinapolio gatvėje. Kol vadybininkų kabinete laukiu, kada vadovas baigs pokalbį telefonu, stebiu aplinką: visi aplinkui dirba kaip bitutės. Įmonė specializuojasi gabendama krovinius Europos Sąjungoje bei NVS šalyse, taip pat teikia ekspedijavimo paslaugas.
Kaip ir kada susidomėjote transporto verslu?
Įmonę įkūrėme 1995 m. Iš pradžių gabenome autovežiais, bet greitai jų atsisakėme. Veiklos pradžioje dirbome tik su Rusijos rinka. Kiek vėliau – ir Europoje. Taip yra ir dabar.
Verslą pradėjome nuo 2 transporto priemonių. Niekada nevykdėme drastiškos plėtros, tačiau nuolat rūpinomės parko atnaujinimu. Šiuo metu mūsų autoparką sudaro 25 vilkikai.
Kodėl netgi ekonomiškai gerais laikais neskubėjote plėstis?
Dirbdamas su Rusija, niekada negali būti tikras, kad veiklą vykdysi stabiliai. Padirbi pusę metų Rusijoje, o jie sugalvoja kokį nors pokštą: tai leidimų nėra, tai vairuotojų trūksta, tai kokie nors nauji muitai ar apribojimai pasienyje.
Daugelis Lietuvos vežėjų duoną valgo iš Rusijos rinkos. Vis dėlto mes mąstome ir jau kurį laiką stengiamės rasti verslo nišų Azijos rinkose. Nors ten poreikiai mažesni, bet yra daugiau galimybių, be to, mažesnė konkurencija.
Kaip bandote užmegzti verslo kontaktų su Kazachstano, Uzbekistano verslininkais?
Dalyvaujame parodose, taip pat klientų ieško vadybininkai. Mes patys vykstame pas klientus, o jie atvažiuoja pas mus. Žvelgiame plačiai, juk transportas tokia sritis, kurioje nesvarbu, kur važiuoti, svarbu, kad yra ką gabenti. Tik visad turi skaičiuoti, ar apsimoka vežti. Vis dėlto manau, kad ir netolimoje ateityje Lietuvos vežėjai didžiąją dalį savo pinigų uždirbs iš Rusijos rinkos.
Ar nemanote, kad situacija Rusijos rinkoje gali pasikeisti taip, kad Lietuvos vežėjams teks pasukti galvą, kur nukreipti savo automobilius?
Šiandien rusų vežėjai neturi tiek transporto, kad sugebėtų išvežti savo krovinius. Jei jie turėtų užtektinai transporto priemonių, tai būtų sprendimai padaryti tokie, kad mes ten neįvažiuotume, išstumtų mus. Sumažintų leidimų kiekius taip, kad mums užtektų tik pusei metų. Mano galva, artimiausius 3-4 m. taip neturėtų atsitikti.
Žinoma, situacija gerokai pasikeistų, jei rusai galėtų pigiau skolintis. Dabar jie daug pralaimi, mokėdami gerokai didesnes palūkanas nei mes.
Konkurencinę kovą laimime dar ir dėl to, kad lietuviai vairuotojai moka rusiškai, yra įpratę, kaip spręsti problemas Rusijos muitinėje. Mes reikalingi ir Rusijai, ir Europai. Jei nebus didelių kataklizmų, tai turėtume čia dirbti ilgai.
Atsigaunant ekonomikai, nemažai gerų specialistų keičia darbus. Ar susiduriate su vairuotojų trūkumo problema?
Gerų žmonių visada trūksta. Mūsų komanda suformuota, automobiliai nestovi. Jei nuspręstume plėstis, būtų problematiška. Kuo daugiau žmonių, tuo daugiau ir bėdų.
Kaip išgyvenote krizę?
Galima sakyti, lengvai, nes nebuvome daug įsiskolinę bankams. Vilkikai dirbo neatnešdami pelno, teko naudoti apyvartinių lėšų. Laimei, kad gabenimai mums atneša tik apie 10 proc. visų mūsų uždirbamų pajamų.
Kitus pinigus atneša ekspedijavimas. Nuolat dirba apie 20 ekspeditorių, o mūsų vilkikais pervežamus krovinius kuruoja 2 vadybininkai.
Ekspedijavimas – labai rizikinga veikla. Kaip sugebate iš jos uždirbti?
Turime profesionalų kolektyvą: žmonės dirba ne pirmus metus. Jei ekspedijuoji ir nori išlaikyti gerą reputaciją, turi vežėjams mokėti laiku, laikytis žodžio.
Ekspedijuodamas gali daug prarasti, tarkime, jei ekspedijuoji krovinį, kurio gabenimo frachtas 4000 EUR, tavo marža 100 EUR. Tu gali uždirbti 2,5 proc., arba prarasti 100 proc., jei tau nesumokės.
Sakoma, kad vežėjas niekad nebus ekspeditoriaus draugas. Kaip vieni su kitais sutariate?
Jei vežėjai pyksta ant ekspeditorių, tai tegul patys pavalgo tos ekspeditoriaus duonos. Dažnai tenka reikalauti iš klientų sumokėti pinigus. Būna dirbi, viskas gerai, o po to krizė – geras klientas bankrutuoja, ar traukiasi iš rinkos, „nunešdamas“ solidžią sumą pinigų.
Yra tokių, kurie nemoka, kol patys negauna pinigų iš užsakovų. Bet jei dirbi seniai, viską laiku sumoki, tada kitoks požiūris į tave.
Vienas vežėjas niekada nepajėgs patenkinti klientų poreikių, juk yra įvairių projektų. Pavyzdžiui, būna, kad reikia iš karto 30 ar 50 mašinų, o vežėjo parkas gerokai mažesnis.
Klientai nori gero serviso, patikimo vardo. Turime klientų, kuriems per mėnesį savo prekėms išgabenti tereikia vieno vilkiko, yra tokių, kuriems reikia 100.
Ekspeditorius reikalingas tam, kad viską kontroliuotų ir sudėliotų į vietas: rūpintųsi, kad mašinos laiku atvyktų į reikiamą vietą. Tarkime, turime 500 mašinų, bet jos visos išsibarsčiusios po Europą, o reikia 10 mašinų į vieną vietą. Kad ir koks didelis vežėjas būtum, dažniausiai nesugebėsi pats visko sukontroliuoti.
Jeigu vežėjai sako, kad mes atimame jų duoną, jie turbūt neįsivaizduoja, kokį darbą mes atliekame ir kaip rizikuojame.
Nejaugi niekad nesinori viską mesti ir išbandyti save kitoje srityje?
Kartais atrodo labai gerai sekasi, kartais, regis, viskas blogai. Taip yra tada, kai klientai nuvilia: tada galvoji, kad eitum bet kur. Bet paskui pamąstai: juk reikia turėti naują idėją, pinigai – dar ne viskas.
Kiek žmonių šiuo metu pas jus dirba?
Daigiau kaip 60. Svarbu, kad visi būtų patenkinti.
Dideliame kolektyve dirbti nelengva: kad ir kaip gerai būtų paskirstytos užduotys, visad atsiranda nepatenkintų…
Tuomet sėdi ir šnekiesi: aiškini, kokios kainos yra rinkoje, kiek gali mokėti. Krizės metu buvo ramiau dėl vairuotojų, o dabar – daugelis suprato, kad reikia labiau juos vertinti.
Svarbiausia žmogui parodyti, kad jis reikalingas, santykiai turi būti žmoniški. Yra ir tokių kolegų transporto versle, kurie vairuotojams veidus daužo. Aš laikausi kitokios pozicijos – ieškau kompromiso tardamasis.
Kai mane išveda iš kantrybės, aišku, ir aš galiu balsą pakelti, bet stengiamės, kad žmonės jaustųsi komfortiškai.
Vadinasi, darbuotojų kaita pas jus turėtų būti maža.
Tikrai taip, pas mus tie patys vairuotojai dirba daug metų. Stengiamės, kad visi laiku gautų algas. Darome taip, kaip susitarta, kad neprasidėtų konfliktai. Jei pasakiau, kad bus taip, taip ir bus, nesvarbu net tai, kiek įmonė dėl to praras.
Aš vairuotojams sakau: jei esate nepatenkinti, ateikite, sakykite. Dirbame pagal principą „duodi-imi“.
Jei susitarti neišeina, tada lieka teismas. Krizės metu su vežėjais irgi būta visokių kuriozinių situacijų.
Per krizę vežėjai buvo pikti, davė ieškinių teismams, bet nei vieno teismo nepralaimėjome.
Susidaro įspūdis, kad jums versle svarbiausia reputacija.
Lietuvoje transporto versle dirbantys žmonės vieni kitus žino, jei vieną kartą susigadinsi reputaciją, tai jau niekad nepataisysi. Dėl to ir stengiamės.
Šiemet daugelis vežėjų skundžiasi, kad drastiškai pakilo privalomojo draudimo kainos? Ar taip atsitiko ir jums?
Mums draudimas vienai transporto priemonei pakilo simboliškai – apie porą šimtų litų.
Ar kyla problemų dėl žalų padengimo?
Kol kas nesusidūrėme su rimtomis bėdomis. Nuolat su vairuotojais kalbamės dėl atsakingo vairavimo. Stengiamės motyvuoti, kad gerai ir atsakingai važinėtų.
Ką manote apie situaciją Lietuvos vežėjų asociacijoje „Linava“?
Aš stengiuosi į politiką nelįsti, man svarbu, kad būtų normalios sąlygos plėtoti verslą. Problemų „Linavoje“ tikrai yra. Kai viskas gerai, visiems gerai, o kai bent kas nors blogai, tai viskas visiems pasidaro blogai.
Iš tiesų, manau, kad „Linavos“ serviso vadyboje buvo padaryta klaidų. Iš čia ir kilo visos problemos.
Reikia esamas bėdas spręsti, bet ne taip, kaip dabar bando spręsti iniciatyvinė grupė „Už skaidrumą „Linavoje“.
Jie, siuntinėdami laiškus, kuriuose knibžda ausiai nemalonūs, kitą žmogų nejaukiai pasijausti priverčiantys žodžiai, menkina mūsų asociacijos įvaizdį. Seniau jų laiškus dar skaitydavau, bet jau seniai nustojau tai daryti, supratęs, kad tai neprofesionalu.
Nelabai jiems sekasi savo idėjas pristatyti ir kongrese: kai išeina kalbėti, tai pasiduoda emocijoms, o tai sukelia ne konstruktyvią diskusiją, bet chaosą.
Taip, jie gal ir turi gerų pasiūlymų, bet nemoka jų tinkamai pristatyti. Manau, kad dvi protingų žmonių grupės turi susėsti prie stalo ir susitarti derybų metu. Dabar atrodo, kad nei viena, nei kita pusė nenori eiti ieškoti kompromisų.
Jums dažnai tenka lankytis Rusijoje, ar rusai domisi situacija Lietuvoje?
Taip, jie stebi, kaip dirba mūsų asociacija, todėl dažnai manęs klausia, ką aš apie tai manau. Mes, jų akimis žiūrint, atrodome labai negražiai, o ką jau kalbėti apie Lietuvos institucijas – Susisiekimo ministeriją, Valstybinę kelių transporto inspekciją – ką jie apie mus galvoja?
Kai taip ilgai nematyti jokių pokyčių kartais atrodo, kad reikia kažkokios trečios jėgos, kuri ateitų ir pasakytų: bus taip ir ne kitaip. Aišku viena, jei valdžia pasikeistų, niekas iš karto perversmo asociacijoje nepadarys.
Nors situacija „Linavoje“ vežėjus neramina, vis dėlto daugelis iš jų, atsiriboję nuo politinių reikalų, mąsto apie savo verslo plėtrą. Galbūt turite nekrizinių idėjų?
Kartais geriau turėti mažiau, bet gyventi ramiau. Manyčiau, kad per artimiausius dvejus metus reikia akylai stebėti rinką, o paskui spręsti, kokia linkme judėti.
Man ramybės neduoda finansinės aplinkinių šalių problemos, prognozės juk yra labai liūdnos, todėl kažkokių didelių investicinių planų greitu laiku nepulsime įgyvendinti. Pinigų yra, bet jie gali būti labai reikalingi.
Komentarai
Taip, taip prognozės liūdnos, ypač su Rusija..... kroviniai mažėa, kainos taip pat.
Gera įmonė.Dirbame su jais, aukščiausio lygio paslaugų kokybė.
Jūsų komentaras
Jei norite parašyti komentarą, prašome prisijungti:
arba užsiregistruoti.