Brangios pigesnio draudimo pamokos: kokie draudikų triukai užprogramuoja problemas?

Rekomendacijų, kaip transportininkams apsisaugoti nuo rūpesčių ir finansinių nuostolių, neišvengiamai užgriūnančių po avarijų ar incidentų keliuose, prirašytos devynios galybės. Nepaisant to, vežėjų ir draudikų ginčai kone kasdien duoda peno ir teismams, ir žurnalistams, narstantiems abiejų šalių gudrybes bei suktybes.
Viena tokių istorijų neseniai pateko į CargoNews.lt akiratį. Pagrindiniai jos herojai – D. Galkio įmonė ir draudimo kompanija „SALVA Kindlustus AS“. Tiesa, kilo abejonių, kas čia groja pirmuoju smuiku – draudikas iš Estijos ar draudimo sutartyje nurodyta žalas reguliuojanti įmonė Lietuvoje – UAB „Finance Property“ bei draudimo brokerių įmonė RDD, kuriai tarpininkaujant buvo sudaryta draudimo sutartis.
Beveik 50 vilkikų CMR draudimu „SALVA Kindlustus AS“ apdraudusiai D. Galkio įmonei draudiko pagalbos prireikė po to, kai vairuotojas nesuvaldęs sunkvežimio nuvažiavo nuo kelio, apkūlė mašiną ir sugadino dalį krovinio. Incidento metu patirtą 12 000 eurų nuostolį vežėjas tikėjosi atgauti iš draudiko.
D. Galkio įmonė sumokėjo kompensaciją už sugadintą krovinio dalį jo savininkui, taip pat pati atlygino gelbėjimo išlaidas įmonei, atlikusiai gelbėjimo darbus, ir kreipėsi į draudiką išmokos. Čia ir prasidėjo „linksmoji dalis“, kuri advokatės Redos Aleksynaitės teigimu, labiau primena ne profesionalų debatus, o sarkastiško poskonio feljetoną.
„Į susirašinėjamo maratoną įsivėlėme su „Finance Property“ darbuotoju Tadu Šimelevičium, kuris kėlė vis naujus ir naujus reikalavimus, kurie kartais gerokai nustebindavo. Tarkim, viena „užgaidų“ buvo pateikti visus su avarija susijusius raštus ant firminių blankų. Tai turėjo padaryti tiek krovinio siuntėjas, tiek kiti logistikos grandinės dalyviai, nors įstatymai nenustato firminio blanko reikalavimo – įmonės tiesiog susirašinėja elektroniniu paštu, ir tokį susirašinėjimą teismai vertina kaip rašytinį dokumentą. Dar įdomesnis reikalavimas buvo pakartotinai pateikti jau anksčiau pateiktus dokumentus „eilės tvarka“, arba viename laiške raštu pripažinus, kad vežėjų grandinė yra įrodyta, po poros mėnesių vėl prašyti pateikti transporto grandinę įrodančius dokumentus“, – pasakojo R. Aleksynaitė.
Be kita ko, draudikas reikalavo ir „patvirtinti pateiktų dokumentų kopijas įstatymų nustatyta tvarka“, tačiau paprašytas paaiškinti, kokią kopijų tvirtinimo tvarką turi omenyje, draudikas tik priminė, kad Lietuvos vežėjo ir Estijos draudiko sutarčiai taikoma Anglijos ir Velso teisė, bet kopijų tvirtinimo reikalavimo taip ir nepaaiškino.
„Gavę prašymą pateikti dokumentus „tokia tvarka, kad iš dokumentų matytųsi, kokios sutartys buvo sudarytos dėl krovinio transportavimo“, pasiūlėme susitikti ir kartu peržiūrėti draudikui dar prieš keletą mėnesių pateiktus dokumentus, tačiau draudiko atstovas to nepageidavo“, – nuostabos neslėpė R. Aleksynaitė.
Tačiau esminė šios istorijos detalė, sukurianti tam tikrą pamokomąją „pridėtinę vertę“ kitiems vežėjams – sutarties su draudimo kompanija nuostata, numatanti ginčus spręsti vadovaujantis Jungtinės Karalystės ir Velso teise. Kitaip tariant, Lietuvos ir Estijos verslo struktūros diskusijoje taškus ant „i“ turėtų sudėlioti britų teisininkai.
„Tai yra ne kas kita, kaip bandymas apsunkinti ginčų nagrinėjimą ar tiesiog atgrasyti draudėją nuo kreipimosi į teismą. Duomenų apie užsienio teisę, juo labiau, kai ta teisė nėra susijusi nė su viena iš sandorio šalių, rinkimas yra brangi procedūra, todėl kyla klausimas dėl tokios sąlygos sutartyje būtinumo ir pagrįstumo. Draudimo teisės aktai numato, kada draudimo santykiams taikoma draudiko vietos teisė, todėl nekelia nuostabos atvejai kai užsienio draudikas siūlo taikyti jo veiklos vietos valstybės teisę, tačiau šiuo atveju yra kitaip“, – pastebėjo CargoNews.lt konsultavusi advokatė.
Spėjimus, kad šį kartą iš tiesų esama užkulisinių žaidimų, sustiprina Estijos verslininkų atsiliepimai apie „SALVA Kindlustus AS“ bendrovę – ji laikoma viena solidžiausių ir patikimiausių Baltijos šalyse. Deja, panašiai apibūdinti draudimo brokerių įmonę RDD ir žalų reguliavimo bendrovę „Finance Property“ sunkoka: draudimo rinkos dalyvius prižiūrintis Lietuvos bankas (LB )praėjusių metų rudenį RDD skyrė nemažą baudą „už neteisingos informacijos teikimą LB ir šiurkščius teisės aktų pažeidimus“.
Tokį draudimo prievaizdų sprendimą lėmė RDD gudravimai ir bandymai nuslėpti realius įsipareigojimus draudimo įmonėms ir netinkamas disponavimas iš klientų surinktomis draudimo įmokomis: jas privalu laikė atskiroje banko sąskaitoje. Turint galvoje RDD ir „Finance Property“ sąsajas (brokerių įmonei vadovauja D. Daukšienė, o žalų reguliavimo bendrovei A. Daukšas, abi įmonės veikia tuo pačiu adresu), nori nenori kyla įvairių pamąstymų.
Teisės mokslų daktaras, advokatas Arnas Paliukėnas, komentuodamas automobilininkų ir draudikų ginčus, atkreipė dėmesį į Lietuvoje gana aiškiai juntamą priešpriešą, kai draudikai savo klientus įtaria nelaimingų įvykių imitavimu.
„Žinoma, negalima neigti, kad vairuotojai niekada nepiktnaudžiauja ir nesiekia gauti draudimo išmokų tais atvejais, kai jos nepriklauso. Visgi mano asmeninė patirtis byloja, kad tokie automobilininkų gudravimai ne tokie dažni, kaip draudikų bandymai nemokėti išmokų. Dažna draudimo kompanija turi nemenkus juridinius skyrius, kuriame dirbantys kolegos teisininkai, radę menkiausią pretekstą prikibti prie draudėjų dokumentų, tuo naudojasi. Be to, draudikai kartais pasitelkia abejotinos reputacijos ekspertus, kurie nustato kažkokius mistinius aukščių ar dažų spalvų „neatitikimus“ ir bando atakuoti savo klientus, bandydami nemokėti išmokų“, – atviravo advokatas.
Koks šios istorijos moralas? Nusprendus naudotis draudikų paslaugomis, trūks plyš reikia atrasti tokią kompaniją, kuria būtų galima pasitikėti be jokių išlygų, ir kuri reikalui esant suteiktų realią, o ne teorinę pagalbą. Deja, šią sritį reglamentuojančiuose įstatymuose skambantis leitmotyvas, esą draudikas ir draudėjas turėtų bendradarbiauti kaip partneriai, praktikoje stebimas taip pat „dažnai“, kaip pilnas Mėnulio užtemimas.
Komentarai
Dėl straipsnio Lietuvos žurnalistų ir etikos kodekso 6 str. numato, jog žurnalistai ir viešosios informacijos rengėjai turi kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais. Pažymime, jog žurnalistas, rašydamas straipsnį apie UAB „Finance property“, nesikreipė į mūsų įmonę, nesuteikė galimybės pateikti mūsų nuomonės apie faktus. Žurnalistas, teikdamas informaciją apie administruojamą draudžiamąjį įvykį, rėmėsi tik advokatės Redos Aleksynaitės nuomone, kuri suinteresuota bylos baigtimi. Todėl manome, kad žurnalistas pažeidė žurnalisto etiką, elgėsi šališkai, pateikė iškreiptą informaciją apie įvykio administravimą.Dėl įvykio aplinkybių Straipsnyje nenurodyta, jog įvykio metu vairuotojas buvo neblaivus. Nepažymėta, jog nežiūrint į Draudiko raginimus, dokumentus, pirminę informaciją apie policijos, žandarmerijos kontaktus vežėjas pateikė tik po metų. D. Galkio įmonė pati apmokėjo visas pretenzijas, išlaidas, nepranešdama, nesuderindama tai su Draudiku ir tik po to pateikė prašymą dėl draudimo išmokos.Dėl byloje teikiamų dokumentų Pažymime, jog dalį dokumentų, susijusių su įvykiu pateikė ne Draudėjas, bet kitas asmuo. Atsižvelgdami į tai, D. Galkio įmonė buvo paprašyta patvirtinti, jog šie dokumentai įrodo jų prašymą dėl draudimo išmokos, patvirtinti jų kopijas. Advokatei atsisakius tai padaryti, paprašėme tiesiog patvirtinti, jog šiais dokumentais įrodomas reikalavimas dėl draudimo išmokos. Advokatė ir vėl atsisakė, vietoj to pasiūlė susitikti. Kadangi susitikti su advokate nebuvo jokios praktinės naudos, o jos paslaugos mokamos, susitikimas neįvyko.Dėl advokatės Redos Aleksynaitės pateiktos informacijos apie bylą Reda Aleksynaitė straipsnyje pateikė informaciją, jog D. Galkio įmonė apmokėjo žalą krovinio savininkui. Pranešame, jog tai melas, nes D. Galkio įmonė apmokėjo žalą ekspeditoriui. Pažymime, jog kai žala apmokama savininkui, nereikia įrodinėti vežėjų grandinės. Atkreipiame Jūsų dėmesį, jog D. Galkio įmonė pateikė informaciją, jog krovinys buvo sugadintas visiškai, o tuo tarpu, kai Reda Aleksynaitė pareiškė, jog tik dalis krovinio buvo apgadinta. Tai, ko gero, pirmas ir vienintelis atvejis Lietuvoje, kai advokatė duodama interviu, viešai teikia informaciją, kuri prieštarauja kliento pozicijai ir interesams.Dėl bendradarbiavimo su D. Galkio įmone Pranešame, jog su D. Galkio įmone buvo pasirašyta CMR draudimo sutartis Salva kindlustus draudimo kompanijoje. Per sutarties galiojimo laiką D. Galkio įmonei 3 kartus buvo užsakyti siurvejeriai užsienyje ir pateikus visus reikalingus bylai administruoti dokumentus, išmokėta draudimo išmoka.Dėl veiklos principų Patvirtiname, jog savo veikloje vadovaujamės tarptautine praktika. Anksčiau pateiktas komentaras patvirtina, jog UAB „Finance property“ administruodama žalą, veikė tais pačiais principais kaip ir TT klubas.
Visa tai nei kiek nenustebino. Prieš eilę metų susidūrėme su lygiai tokia pačia tvarka, siekdami gauti CMR draudimo išmoką iš TT Club'o. Žala siekė apie 6000 eurų minus 1500 eurų frančizė. Draudikas reikalavo įrodinėti visą grandinę nuo krovinio savininko iki faktinio vežėjo, pateikti visus reikalavimo teisę įrodančius dokumentus (tarpusavio atsiskaitymus tarp logistikos kompanijų), visus dokumentus siųsti būtinai ant originalių firminių blankų su originaliais antspaudais ir atsakingų asmenų parašais registruotu paštu į biurą Maskvoje. Išsiuntus registruotu paštu, pareiškė, kad laiško taip ir negavo (laiškas neva pasimetė!) ir prašė atsiųsti visus dokumentus dar kartą. Susirašinėjimas ir dokumentų siuntinėjimas užtruko metus laiko, kol galiausiai TT Club'as išmokėjo žalą. Svarbiausia, išmokėjo :) Tai buvo vienintelis atvejis per 25 mūsų įmonės darbo metus, kai draudikas be teismo atlygino žalą. Netgi dėl Kasko žalos atlyginimo esame turėję sudėtingą bylą prieš AB "Lietuvos draudimą", kurioje teismas priteisė mūsų naudai žalos atlyginimą iš dalies. Nei viena lietuviška draudimo kompanija nėra gražiuoju atlyginusi nei vienos žalos: teko arba bylinėtis, arba nurašyti į nuostolius. Logiškai mąstant, prasmingiau paaukoti pinigus bažnyčiai (ar kitam kilniam tikslui) ir pasikabinti kokį šventą abrozdėlį, kad apsaugotų nuo visų bėdų, negu savo uždirbtais pinigais šelpti draudikus, kad draudikų vadai pirktųsi sau vilas Prancūzijos Rivjieroje (turbūt dauguma žinote šį faktą...).
Jūsų komentaras
Jei norite parašyti komentarą, prašome prisijungti:
arba užsiregistruoti.