Algis Žvirblys: „Draudikai draudžia orą“
Su krovinių gabenimo bendrovės UAB „Berita“ vadovu Algiu Žvirbliu kalbamės apie tai, kokias sąlygas transporto verslui sukuria valstybė ir kaip išlikti rinkoje, susidūrus su žalos dėl krovinio dingimo nepadengimu.
Jūsų įmonė veiklą vykdo jau 17 m., taigi turite ilgametę patirtį transporto versle. Kaip regite situaciją vežėjų sektoriuje?
Sudėtinga versle dėl to, kad mes inertiški. Visų pirma inertiška mūsų valstybė. Jei kas nors staigiai paklaustų, ką man davė valstybė, nesugebėčiau pasakyti. Neabejotinai ji man davė viena – mokėti mokesčius.
Kai mūsų įmonę ištiko bėda – buvo pavogtas krovinys (aut. pastaba – prieš metus iš saugomos „Timėjas“ aikštelės Kaune buvo pavogtas „Beritos“ vilkikas su kroviniu) – ir draudimo bendrovė pripažino krovinio vagystę nedraudiminiu įvykiu, mano bičiulis, šiuo metu dirbantis logistikos srityje Prancūzijoje, sužinojęs apie tokį įvykį tepasakė: „Algi, ar tu dabar supranti, kodėl aš nedirbu ir negyvenu Lietuvoje“.
Kolega sako, kad jeigu Prancūzijoje būtų tokia situacija kaip mano, kiltų tik vienas klausimas – ar išmoką gautume greičiau nei per mėnesį ar po mėnesio.
Pakalbėkime apie krovinio vagystę, įvykusią daugiau nei prieš metus. Kokia situacija dabar?
UAB „PZU Lietuva“ pripažino, kad vilkiko ir puspriekabės vagystė yra draudiminis įvykis, o krovinio – ne. Dabar vyksta teisminis ginčas, bet dar nebuvo net pirmojo teismo posėdžio.
Iš kitų praktikos ir patirties galėčiau pasakyti, kad dabar turėsiu bent jau trejus metus teismų. Jeigu remtumėmės teismine praktika, tai viskas ne mano naudai, bet aš remiuosi logika ir tikėjimu, kad laimėsiu.
Labiausiai šioje situacijoje mane stebina tai, kad turime Draudimo priežiūros komisiją (DPK), o ji nieko nedaro, kad įpareigotų draudimo bendroves pateikti saugių aikštelių sąrašą. Galima beveik garantuoti, kad DPK nieko nedarys, nes tada pasibaigtų draudimo kompanijų piktnaudžiavimas dėl išmokų vežėjams, dingus kroviniui.
Dabar susidaro įspūdis, kad draudimo taisyklės pritemptos iki NVS normų. Draudimo taisyklėse nurodoma, kad transporto priemones su kroviniu vežėjas įpareigojamas palikti saugomose stovėjimo aikštelėse arba prie stacionarių policijos postų. Pas mus tokių nėra. Kodėl nėra? Mūsų pavyzdys tai puikiai įrodo.
Dingusi transporto priemonė su kroviniu stovėjo „Timėjas“ aikštelėje, kuri yra įtraukta į IRU saugių aikštelių sąrašą, taip pat įmonės internetiniame puslapyje skelbiama, kad aikštelė saugi.
Ką Jūs siūlote?
Taigi, draudimas galėtų nurodyti keletą aikštelių nuo Vilniaus iki Kauno, kuriose galima saugiai stovėti, nuo Kauno iki sienos – kokias dvi ir, tarkime, apie 10 aikštelių Lenkijoje.
Bet čia vėlgi veikiausiai susidurtume su problema: suskaičiuotume vietas aikštelėse ir, įvertinę vilkikų srautus, pamatytume, kad jose nėra nė 2 000 vietų.
Ką dabar draudžia draudimo kompanijos? Orą? Surenka mokesčius, žinodamos, kad nereikės mokėti išmokų. Ir kodėl niekam tai neužkliūva?
Kaip Jūsų veiklą paveikė lizinginio vilkiko dingimas?
Dabar teturime 4 vilkikus. Dėl penktojo dingimo darbų apimtys ir įmonės apyvarta sumažėjo apie 20 proc.
Tyrimas dėl krovinio dingimo nutrauktas nenustačius kaltininko. Kaip tai vertinate?
Užuot nustačiusi kaltininką, policija išdavė pažymą, kad aikštelė, kurioje laikėme krovinį, nesaugoma, taigi jie padėjo draudimui man nesumokėti. Turiu dar vieną policijos pažymą, kurioje rašoma, jog policija neįpareigota vertinti aikštelės saugumo.
Aš tik viena žinau, kad jei aš pralaimėsiu teismą, tai nelabai tikiu, kad kuris nors Lietuvos vežėjas, pakliuvęs į tokią situaciją kaip aš, laimės.
Ar aikštelėje, kurioje stovėjo Jūsų vilkikas, tuo metu buvo sargas?
Sargas matė vagį ir kalbėjo su juo. Taigi fotorobotą bent galėjo sudaryti, bet ir to nepadarė. Sargas, rašydamas paaiškinimą policijai, rašo, kad jis žinojo, jog už mašiną sumokėta dviems dienoms, o paskui pradėta aiškinti, kad sargas ėjo tikrinti, ar sumokėta už vilkiko stovėjimą.
Aikštelėje budėjęs žmogus sako, kad jam įtarimą sukėlė tai, kad vilkikas išvažiuoja anksčiau nei buvo planuota, todėl priėjo paklausti, kodėl taip yra. Jam buvo pasakyta, kad įmonės vadovai priėmė tokį sprendimą ir nuspręsta daryti kitaip.
Kokiomis kryptimis važiuojate?
Darbuojamės Vakarų Europoje. Turime nuolatinius klientus. Dažniausiai vykstame maršrutu Lietuva-Vokietija. Esame važiavę ir į Rusiją, tačiau nelabai sėkmingai. Labiau linkę dirbti Europoje, nes čia mažiau neapibrėžtumo, netikėtumų.
Dabartinis mūsų privalumas tas, kad mes galime pasiūlyti didesnį reisų skaičių. Per savaitę įvykdome vieną reisą, nuolat keičiame vairuotojus.
Ar transporto rinkoje jaučiate atsigavimą?
Viskas būtų gerai, bet degalų kainos neleidžia vežėjams džiaugtis. Vežėjų sėkmės formulė tokiu atveju viena: reikia turėti tokią darbo sistemą, kuri leistų gauti pačias geriausias kainas, operatyvų transporto priemonės pakrovimą, rinktinius krovinius.
Labai svarbu, kad transportas būtų ne lizinginis. Mes vis dar mokame lizingui už savo vilkikus. Šviesi ateitis bus tada, kai jau nereiks mokėti bankui. Bet yra ir kita medalio pusė: jei teismas pripažins minėtą krovinio dingimo įvykį nedraudiminiu, liksim be nieko, teks stabdyti veiklą.
Jeigu degalų kainos ir toliau augs, kokios jūsų prognozės?
Blogiausia, kad krovinių savininkai labai skausmingai reaguoja į bet kokias užuominas apie gabenimo įkainių didinimą. Jie iškart sako: skelbsime konkursą, gal atsiras vežančių pigiau arba už tokią pačią kainą.
Per metus degalai pabrango daugiau nei litu. Jei lygintume padidėjusias degalų kainas su padidėjusiais įkainiais už gabenimą, pamatysime, kad už vieną reisą vežėjas negauna tiek daugiau, kiek išaugo sąnaudos dėl degalų kainų kilimo.
Vadinasi, atsižvelgę į laikotarpį, kai degalų kainos buvo geroai mažesnės, dabar dirbame nuostolingai.
Kaip vertinate „Linavoje“ vykstančias batalijas dėl skaidresnio rinkiminio kongreso?
Aš žiūriu paprastai, pirma reikia padaryti darbą, o paskui – aiškintis. Man jų batalijos, emocijos, jau daugybę metų nebeįdomios. Aišku, tai labai trukdo darbui.
Yra vežėjų, kurie nevengia viešai sakyti, kad priklausyti „Linavai“ naudinga tik dėl to, kad galima būtų nusipirkti TIR‘ų. Ką apie tai manote?
Šitą pasakymą aš suprantu, ir jie teisūs. Jei jie važiuoja į Rusiją ir yra tikrieji nariai, tai jie TIR‘us perka daug pigiau.
Mes „Linavai“ priklausome“ nuo pat jos įkūrimo. Nors į Rusiją nevažiuojame, narystės neatsisakome, nes niekad nežinai, kaip gali atsitikti, gal vykdysime gabenimų ir ta kryptimi.
Ar nemanote, kad stojamasis nario mokestis į asociaciją yra per didelis?
Aš manau, kad tas mokestis yra normalus, nes po to pradėtų lįsti visokie „neaiškūs“ (aut. pastaba – nepatikimi).
Kaip šių dienų sąlygomis išgyventi smulkiam verslininkui?
Vienos strategijos išskirti negalima. Svarbiausia – ryšiai, reputacija. Pavyzdžiui, vokiečiai labai reiklūs Lietuvos vežėjams, bet mes jau prisitaikę prie jų reikalavimų.
Kuo vadovaujatės darbe, gal turite savo credo?
Mano pagrindinis motyvas – uždirbti. Tik gaila, kad nelabai išeina. Jeigu manęs paklaustumėte, ar aš labiau myliu šitą darbą, ar labiau noriu uždirbti, tai sakyčiau, kad uždirbti.
Komentarai
Jūsų komentaras
Jei norite parašyti komentarą, prašome prisijungti:
arba užsiregistruoti.