V. Pocius: „Ir legaliai veikiančiose įmonėse visko pasitaiko“

Demontuotojų veiklą reglamentuoja Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/53/EB Dėl eksploatuoti netinkamų transporto priemonių. Ar šis dokumentas reglamentuoja ir krovininių transporto priemonių demontavimą?

Krovininio transporto priemonių demontavimas nėra reglamentuotas nei europiniais, nei nacionaliniais teisės aktais. Kodėl taip yra – klausimas Briuseliui. Mes, kaip tarptautinės demontuotojų asociacijos EGARA nariai, keletą kartų kėlėme šį klausimą, tačiau jis liko be atsako ir be pritarimo, manau, kad dėl to, jog verslui dar geriau – jei nėra reglamentavimo, tai nėra ir reikalavimų. Visi daro, kaip kas nori. Netgi nėra apibrėžtas krovininių transporto priemonių pavojingų atliekų tvarkymas, o juk net ir pirmokui aišku, kad demontavus krovininį automobilį, pavojingų atliekų lieka kur kas daugiau nei demontavus lengvąjį.

Direktyva 2000/53/EB apibrėžia tik su lengvųjų automobilių demontavimu susijusius klausimus. Taigi Lietuvoje kalbėti apie krovininių transporto priemonių demontavimą nėra prasmės, nes niekas nebėgs lenktyniauti su europiniais teisės aktais.

Kaip į krovininių automobilių demontavimo reglamentavimą žiūri kitų šalių demontuotojų asociacijos?

Skeptiškai – kuo mažiau biurokratinės naštos, kuo mažiau atsakomybės, tuo geriau. Europos Komisijoje šitas klausimas retkarčiais sulaukia vieno kito individualisto dėmesio, bet tai niekur neveda – transporto priemonių gamintojų lobizmo mastai Europos Parlamente dideli.

Kaip krovininių automobilių demontavimo reglamentavimą vertina patys verslininkai?

Jų akimis, apribojimai – pagrindinis stabdis versle. Jei tą pačią veiklą galima daryti be apribojimų, tai kam reikia papildomo galvos skausmo.

Kodėl buvo įkurta Demontuotojų asociacija?

Ji atsirado dėl konkurencinių aplinkybių. Didelė suomių įmonė norėjo monopolizuoti demontavimo rinką Lietuvoje, agresyvai bandė realizuoti savo ambicijas – direktyvoje buvo punktas, kuriame sakoma, kad galutinai perdirbtas automobilis yra ne tik susmulkintas, o mūsiškiai valdininkai, išvertę direktyvą, į nacionalinius teisės aktus įtraukė sakinį, kad perdirbta laikoma tik susmulkinta transporto priemonė. Šia įstatymo spraga kaipmat pasinaudojo suomiai: jie pastatė metalo smulkinimo įrenginį, išdėstė transporto priemonių surinkimo aikšteles visoje šalyje. Lietuvoje tokio smulkintuvo niekas neturėjo – kas iš smulkių įmonių galėjo statyti keletą milijonų kainuojančius įrenginius. Įdomiausia, kad čia “sužaidė” įstatymų leidėjai – jie pamiršo iš direktyvos perkelti keletą žodžių į nacionalinius teisės aktus ir gavosi tokia situacija.

 

Esant tokioms aplinkybėms, mes pamatėme, kad reikia burtis ir kažką daryti. Taip ir gimė asociacija. Kaipmat įsigilinome į direktyvą, pamatėme, kad kitose ES šalyse tokios praktikos nėra, taigi iniciavome nacionalinių teisės aktų pakeitimą – direktyva buvo išversta tiksliau. Tapo aišku, kad suomiai rinkos nemonopolizuos.

Vėliau įstojome į tarptautinę demontuotojų asociaciją EGARA. Dalyvaujame įvairiuose projektuose, teisės aktų rengimuose. Bandome prisidėti prie asociacijos narių verslo sąlygų gerinimo – atstovaujame juos valstybinėse institucijose.
Šiuo metu asociacija vienija beveik 50 narių.

Koks yra stojamasis nario mokestis metams?

Nedidelis – maždaug trečdalis MGL. Šiuo metu svarstoma jį didinti.

Papasakokite apie demontavimą. Kur realizuojamos automobilių dalys po demontavimo?

Demontavus transporto priemonę, gaunamos 4 tipų medžiagos: detalės, pavojingos atliekos, nepavojingos atliekos, antrinės žaliavos.
Dalis detalių lieka vidaus rinkoje, dalis – eksportuojama. Šiandien eksporto geografija labai plati – pradedant ES ir baigiant buvusiomis Tarybų Sąjungos šalimis. Taip pat daug detalių patenka į Tolimuosius Rytus, net į Afriką.

Ar asociacijos nariai detales eksportuoja pavieniui, ar šiame procese kaip nors dalyvauja ir asociacija?

Eksportuoja kiekviena įmonė atskirai, nes asociacija į komercinius ryšius stengiasi nesikišti.

Pavyzdžiui, japonai turi stiprią demontuotojų asociaciją, finansuojamą valstybės. Jie, kartu su gamintojais, turi netgi bendra internetinį tinklalapį, kuriame nuolat keičiasi informacija apie automobilių dalis. Taip japonų gamintojai kovoja su nekokybiška produkcija, plūstančia iš Kinijos. Pavyzdžiui, pasižiūrėjęs į tą svetainę, demontuotojas mato, kokių dalių, tarkime, reikia „Nissan“ ir nusprendžia, ar jam verta ardyti turimą transporto priemonę. Gamintojai per keletą metų sužino į rinką išleistos transporto priemonės silpnąsias vietas, taigi išplečia naudotų dalių supirkimą iš demontavimo įmonių. Taip pigiau aprūpina žmones, kuriems reikia atitinkamų detalių ir konkuruoja su pigia kiniška produkcija.

 

Aplinkos ministerijos (AM) leidimus turinčių įmonių yra apie 215. Pastaruoju metu jų šiek tiek padaugėjo, nes kontroliuojančios institucijos privertė legalizuotis. Skaičiuojama, kad nelegalių  demontavimo įmonių Lietuvoje yra nuo 600 iki 800. Kai tik padidėja nedarbas, žmonės atsiveža automobilių iš Anglijos, juos ardo savo garažiukuose ir taip bando užsidirbti.

Kiek pinigų per metus uždirba demontuotojų įmonės? Kiek mokesčių sumokama?

Neįmanoma suskaičiuoti, kiek lėšų uždirba demontuotojų įmonės. Šiandien nėra jokios apskaitos. O kaip gali būti rinkoje, kurioje veikia apie 200 legalių įmonių ir 600 nelegalių? Be to, ir legaliai veikiančiose įmonėse daugiau nei pusė veiklos – nelegali.
 

 

Matote, jei atsiveži mašiną, pavyzdžiui, iš Anglijos, jos neprivalo įtraukti į apskaitą, jai nereikia sunaikinimo pažymėjimo. Tai galioja tik Lietuvoje registruotoms transporto priemonėms. Tai viena iš įstatymo spragų. AP šito matyti nenori, jie supranta, kad čia betvarkė, bet negali per vieną dieną pakeisti daugiau kaip dešimtmetį galiojusios tvarkos. Jei dabar jiems reiktų „apsinuoginti“, tikriausiai kaltininkams nubausti tektų imtis japoniškų veiksmų.

Įmonė turi turėti daugybę aplinkosauginių leidimų, pavojingų aplinkų tvarkytojų licenciją, taršos integruotos prevencijos kontrolės leidimą, o jos darbuotojai privalo turėti pavojingų atliekų tvarkymo kvalifikacijos pažymėjimus ir kita. 

Kiek procentų eksploatuoti netinkamų transporto priemonių perdirbama?

AM skaičiavimais, apie 97 proc. Tai absoliutus realybės neatitikimas. Kai tik buvome pakviesti į tarptautinę demontuotojų asociaciją, aš, remdamasis šiais duomenimis, padariau prezentaciją, kurią pristačiau viešai. Iškart sulaukiau didžiulio kolegų ir žiniasklaidos atstovų susidomėjimo – visiems rūpėjo iš kur tokie skaičiai. Apskaita pas mus tokia – kaip norime, taip skaičiuojame. Nėra tvarkos, nėra apskaitos, kuri parodytų, kiek automobilių perdirbama. Tokios apskaitos daromos tik dėl to, kad kažkam reikia atsiskaityti vadovybei, o pastariesiems – ES. Tai užburtas ratas, taigi mūsų pagrindinis tikslas – iššokti iš jo.

Kaip tai įmanoma padaryti?

Dalyvavimas tarptautinėje erdvėje, aktyvus įsiliejimas į nacionalinių teisės aktų, susijusių su demontavimo verslu, svarstymus, teisės aktų pakeitimų iniciavimas. Turime būti budrūs, nes AP dažnai interpretuoja direktyvą taip, kaip jai patogiau. Siekiama sudaryti sąlygas monopoliui. Keliami itin aukšti reikalavimai demontavimo veikla užsiimančių įmonių licencijavimui.