Rolf Olav Tenden: „Man svarbiausia turėti gerų vairuotojų – be jų sėkmingas verslas neįmanomas“
Vakarinės Norvegijos pakrantės keliais važinėjantys vairuotojai turėtų būti laikomi ekstremalaus sporto varžybų dalyviais. Šio krašto reljefas ne tik be galo gražus, tačiau taip pat sudaro sunkiai įveikiamų sunkumų vairuotojams.
Prie vakarinės Norvegijos pakrantės, Nordfjorden fiordo glūdumoje, yra maždaug 4000 gyventojų turintis Stryn miestelis. Čia Rolf Olav Tenden vadovauja krovinių gabenimo įmonei, kurią jo tėvas įkūrė daugiau nei prieš 60 metų.
„Šiose apylinkėse sunkvežimiams tenka nepaprastai sudėtingi išbandymai. Neturime nei vieno sunkvežimio, kuris būtų senesnis, nei trejų metų“, – sako Rolf Olav Tenden.
Į Strynfjellet kalną kopiantis „Volvo FH16“ įveikė pusę kelio. Kai Håvard Nesje, vienas iš Rolf Olav Tenden įmonėje dirbančių 32 vairuotojų, važiuoja nuostabaus grožio tarpekliu , visu pajėgumu veikiančio variklio vibracija juntama net ir „Globetrotter“ kabinoje.
Apačioje, prie Nordfjorden fiordo, dar vis ruduo, tačiau 52 tonų sąstatui artėjant prie kalnagūbrio viršūnės peizažas darosi vis žiemiškesnis. Drėgmė ant kelio paviršiaus virsta į ledą ir sniegą. Kartkartėmis varantieji ratai praranda sukibimą su slidžia danga.
„Šių kelių nepažįstantys ir tinkamo sunkvežimio arba tinkamos įrangos neturintys vairuotojai iš kitų šalių nuokalnėse ir įkalnėse dažnai patenka į bėdą. Kai padangos praranda sukibimą su keliu, sunkvežimis ima slysti žemyn ir sustoja tik kelio posūkyje. Tokiu atveju pagalbos tarnyboms tenka į viršų siųsti savo techninės pagalbos sunkvežimius“ – paaiškina jis.
Tačiau Håvard aukštikalnių skardžius įveikti moka. Vienu prietaisų skyde esančio mygtuko paspaudimu jis 20 centimetrų nuo kelio pakelia vežimėlio galinę ašį tam, kad varančiajai ašiai tektų daugiau svorio. Jei sunkvežimio ratų sukibimas su kelio danga vis vien yra nepakankamas, nelieka kitos išeities: autotraukinį tenka sustabdyti, užsivilkti šviesą atspindinčią saugos liemenę, išlipti iš kabinos ir sumontuoti įtaisus, kuriuos pagal taisykles privalo turėti visi Norvegijos keliais žiemą važinėjantys vairuotojai – sniego grandines. Jas pritvirtinus ant ratų, sunkvežimis įkalnę paprastai įveikia be jokių sunkumų.
Håvard savo „Volvo FH16“ vairuoja beveik metus.
„Tai yra mano svajonių sunkvežimis, vienintelis sunkvežimis, kurio aš tikrai norėjau“, – sako jis.
Prieš savo krovinių gabenimo įmonei pirkdamas naują sunkvežimį, Rolf Olav Tenden išsamiai tai aptaria su jį vairuosiančiu vairuotoju.
„Naują sunkvežimį visada renkamės kartu su vairuotoju. Tokį sprendimą be jo priimti nebūtų tikslinga, nes juk naują sunkvežimį vairuoti turės būtent jis. O Håvard vienintelis pasirinkimas buvo „Volvo““, – pasakoja Rolf Olav.
Håvard žino, ką kalba. Prieš pradėdamas dirbti „Thor Tenden Transport“ įmonėje jis dirbo „Volvo“ sunkvežimių techniku.
„Tačiau man vis rūpėjo pačiam sėsti už vairo. Šioje krovinių gabenimo įmonėje aš dirbu jau beveik ketverius metus.“
Jam dažnai tenka važiuoti į Norvegijos sostinę Oslą, kuri yra už 450 kilometrų, o Norvegijos keliais tokiam atstumui įveikti reikia maždaug septynių valandų. Iš pradžių 15-uoju keliu tenka kirsti didingąjį Strynfjellet.
Norėdamas įveikti šią viršukalnę Håvard turi pravažiuoti tris tunelius, kurių bendras ilgis yra 10 kilometrų. Kai juos tiesiant buvo gręžiama pamatinė uoliena, projektuotojai vargu ar galėjo įsivaizduoti, kad kada nors tuneliais važinės 4,20 m aukščio ir 2,60 m pločio „Volvo FH16“ sunkvežimiai. Tuneliai yra siauri ir jų aukštis yra toks, kad Håvard sunkvežimis beveik siekia lubas. Jais važiuoti galima tol, kol iš priekio neišnyra kitas sunkvežimis. Šiandien būtent taip ir nutiko. Jis užlenkia galinio vaizdo veidrodėlius ir sėkmingai prasilenkia neįbrėždamas nei sunkvežimio, nei antstato, nors viršuje ir šonuose lieka gal tik po centimetrą.
Mes išnyrame iš paskutinio ankšto tunelio ir atsiduriame ant Strynfjellet kalno viršaus, beveik 1200 metrų virš jūros lygio. Kelias dabar driekiasi kalnagūbrio ketera. Abiejose kelio pusėse tvyro du ežerai, kurių užšalęs paviršius atrodo kaip nupoliruotas juodas plienas. Håvard padidina greitį ir aplink susidaro lengvo, ką tik iškritusio sniego verpetai.
„Ant šio kalno yra slidinėjimo kurortas. Tačiau jis veikia tik vasarą, žiemą būna per daug sniego“, – sako Håvard ir juokdamasis priduria: „Šiose trasose merginos paprastai būna apsirengusios vien bikiniais!”
Nusileidimas primena sapną. Håvard leidžia savo FH16 stabiliai ir beveik be garso riedėti vingiuojančiu keliu žemyn, link Stryn miestelio.
„Šis sunkvežimis turi nuostabų variklinį stabdį, jis yra geriausias rinkoje. Mano sunkvežimyje taip pat yra retarderis – šiose stačiose Norvegijos nuokalnėse jis tiesiog būtinas“, – aiškina Håvard.
Kalną kertantis 15-asis kelias, kuris šį rajoną jungia su pietine, tankiau gyvenama Norvegijos dalimi, ir šalia esantis fiordas lėmė spartų Stryn miestelio transporto pramonės augimą. Rolf Olav Tenden dėl užsakymų konkuruoja su daugeliu didžiųjų krovinių gabenimo įmonių.
„Mums sekasi gerai. Tačiau susiduriame ir su viena didele problema – keliai čia, Norvegijoje, yra pasibaisėtini“, – sako jis.
Tik keli centimetrai skiria vairuotojo pusės langą nuo skardžio sienos, o keleivio pusėje tarpelis tarp sunkvežimio ir fiordo turbūt yra netgi dar mažesnis. Håvard važiuoja kelio ruožu, kuris buvo pavadintas sudėtingiausiu visoje Norvegijoje.
„Šioje kelio dalyje daug autotraukinių nuslydo nuo krašto ir atsidūrė vandenyje“, – atvirauja jis.
Kelio ruožas šalia Nordfjorden yra 10 kilometrų ilgio ir jungia Olden ir Innvik miestelius. Jis buvo nutiestas 1936 m. ir yra siauras, vingiuotas, jame daug duobių ir nelygumų. Tai yra vienintelis kelias iš Stryn miestelio į vakarus ir Håvard juo dažnai tenka vežti krovinius. Vasarą, kai į šias vietas pradeda plūsti turistai, kai kuriomis dienomis gali įsivyrauti visiškas chaosas. Jei siaurame kelio ruože susitinka du dideli sunkvežimiai, abejomis kryptimis gali nusidriekti ilgos turistinių autobusų, sunkvežimių ir automobilių voros. Tokiais atvejais policijai tenka vykti į vietą ir bandyti eismą reguliuoti.
„Kai gavęs sunkvežimių vairuotojo pažymėjimą vykdžiau savo pirmą krovinių gabenimo užduotį, būtent šiame kelio ruože susitikau priešpriešiais atvažiuojantį sunkvežimį. Savo 19,5 metro ilgio autotraukiniu turėjau atbuline eiga važiuoti daugiau nei šimtą metrų. Be abejo, tada aš nebuvau per daug pasitikintis savimi, galite tuo neabejoti!“
Dabar Håvard išsiugdė sunkiai paaiškinamą sugebėjimą tiksliai nustatyti, kur yra jo autotraukinio kraštai. Tačiau, kita vertus, praktiką jis atliko važinėdamas blogiausiu Norvegijos keliu.
Rolf Olav Tenden įmonėje dirba 32 vairuotojai, kurie klientams visoje Norvegijoje gabena pačius įvairiausius krovinius, nuo langų stiklo ir laiptų iki skalūno ir mėsos gaminių atliekų.
„Man svarbiausia turėti gerų vairuotojų – be jų sėkmingas verslas neįmanomas“, – sako Rolf Olav Tenden.
Komentarai
Kol kas komentarų nėra
Jūsų komentaras
Jei norite parašyti komentarą, prašome prisijungti:
arba užsiregistruoti.