Ispanų sunkvežimių likimo negandos
Kai kurių Europos šalių automobilių pramonės istorija yra įspūdinga. Pavyzdžiui, Britanija šioje srityje pirmavo nuo praeito amžiaus pradžios iki Antrojo pasaulinio karo, tačiau per pastaruosius kelis dešimtmečius visos gamyklos buvo išparduotos užsieniečiams. Šį kartą didesnio dėmesio nusipelnė Ispanijos komercinių automobilių pramonė.
Po kompanijos „Hispano-Suiza“ bankroto 1946 m., jos skyrius Barselonoje buvo reorganizuotas į valstybinę įmonę „Empresa Nadonal de Autocamiones, S.A.“ (ENASA), kuri tapo vieninteliu nacionaliniu Ispanijos sunkvežimių gamintoju.
Į vyriausiojo konstruktoriaus pareigas buvo priimtas Vilfredo Rikartas, anksčiau dirbęs Italijos kompanijoje „Alfa Romeo“. Jis sukūrė prekinį ženklą „Pegaso“, kuris tapo kabinos apdailos elementu. Pirmieji pagaminti sunkvežimiai („Pegaso Z201“) buvo labai panašūs į „Alfa Romeo 900“, nors ir suprojektuoti pagal „Hispano-Suiza“ seriją „66“. Pirmasis „Pegaso Z201“ buvo surinktas 1947 m. Madride. Tai buvo 3 ašių 10-12 t krovumo automobilis su cilindriniu benzininiu varikliu (120 AG).
Tuo metu Barselonoje buvo pradėta gaminti 2 ašių 8 tonų modelį „Z203“ su benzininiu varikliu (5650 cm3, 110 AG). 1949 m. ant šitos važiuoklės jau buvo sumontuotas pirmas 6 cilindrų dyzelinis variklis (9347 см3, 125 AG). Sunkvežimis svėrė 6 600 kg ir galėjo vežti 26,5 t autotraukinius 72 km/val. greičiu. Pirmieji „Pegaso“ sunkvežimiai pasižymėjo savo techniniais sprendimais – juose buvo sumontuoti visų variklių aliuminio blokai, pagrindinė mechaninė 4 pavarų ir papildoma 2 pavarų dėžės, hipoidinė pagrindinė pavara, nepriklausoma priekinė spyruoklinė pakaba su hidroamortizatoriais, hidrauliniai stabdžiai su vakuuminiu stiprintuvu, metalinė 4-5 vietų kabina ir krovininė platforma su plieniniais atverčiamais šonais.
1955 m. Madride prasidėjo naujų sunkvežimių linijos gamybą, kuri padėjo „Pegaso“ automobiliams įsitvirtinti Europos rinkoje. Šiuos automobilius buvo lengva atpažinti dėl pailgintos kabinos su gofruoto metalo apdaila. Baziniu modeliu tapo 8,3 t krovumo „Z206“ su 9,3 l. varikliu, kurio galingumas buvo padidintas iki 140 A. j. Kartu su jais buvo gaminami balniniai vilkikai „Z701“ ir „2703“, skirti 18-29 tonų autotraukiniams.
Šeštą dešimtmetį galima pavadinti Ispanijos sunkvežimių suklestėjimo laiku. Tačiau tai reiškė ir nepriklausomybės praradimą – ENASA turėjo partnerių, kurie pradėjo diktuoti savo reikalavimus.
Iš pradžių „Pegaso“ susidomėjo Britanijos grupė „Leyland“, kuri 60-aisiai jau beveik pradėjo kontroliuoti ispanų koncerną. Prekės ženklas „Pegaso“ buvo pakeistas į „Cornet“, o kabinos priėmė paprasto stačiakampio formą. Kai kuriuose sunkvežimiuose buvo montuojamas 6 cilindrų 125 A. j. dyzelinis variklis „Leyland“. Britai praplėtė gamybą iki kelių dešimčių modelių, tarp kurių populiariausi buvo 6×2 modeliai su dviem valdomais prekiniais tiltais, puikiai tinkantys darbui kalnuose. Reikia pažymėti ir 3 t karinį sunkvežimį „Pegaso-3045“, kuris davė pradžią karinių automobilių serijai. 70-ųjų pradžioje kompanijos šlovė pasiekė ir Lotynų Ameriką, buvo atidarytas pirmas filialas Venesueloje. Vėliau „Pegaso“ pradėjo gaminti Belgijoje ir Kuboje.
70-ųjų pabaigoje gamybos apimtys pasiekė 26 tūkst. automobilių per metus. Kartu su bortiniais automobiliais buvo gaminami balniniai vilkikai su pačiu galingiausiu Europoje varikliu siekiančiu 325 AG ir turinčiu 9 pavarų dėžę „Fuller“. Be to, „ENASA“ gamino specialiosios paskirties automobilius komunalinėms ir statybos darbams, betonmaišes, 260 A. j. karjerų savivarčius ir kt.
Anglų protegavimas truko 2 dešimtmečius. 70-ųjų m. pabaigą „Leyland“ sutiko kritinėje būsenoje ir negalėjo išlaikyti Ispanijos filialą. 1981 m. jis buvo parduotas Amerikos kompanijai „International Harvester“. Nauji šeimininkai paleido atnaujintą „Tecno“ seriją, kurią sudarė 24 baziniai modeliai (14,2-38 t, 135-370 AG). Taip pat atsirado nauja karinių sunkvežimių karta: „7223“ ir „227“ (4×4).
Tačiau ir Amerikos partneris buvo labai greitai nustumtas į šali, o „ENASA“ rado naują rėmėją. Šį kartą tai buvo „DAF“. Kaip ir jo pirmtakai, olandų koncernas pradėjo pokyčius nuo kabinų dizaino. Nauja kabina tapo erdvesnė, patogesnė, saugesnė ir leido koncernui laimėti „Geriausio 1988 m. sunkvežimio“ titulą. Taip pat šiame konkurse trečią vietą pelnė naujos kartos „Pegaso Troner“.
Tai buvo bandymas prasiveržti į Europos lyderių gretas. Tačiau šis uždavinys buvo nepakeliamas, nes reikalavo milžiniškų išlaidų ir pablogino „ENASA“ finansinę padėtį. 1988 m. gamybos apimtys sumažėjo dvigubai, todėl buvo nuspręsta gaminti tik lengvus sunkvežimių modelius. Įmonė nusipirko Anglijos koncerno „Perkins“ licenciją ir pradėjo gaminti 50-188 A. j. dyzelinius variklius. Taip pat buvo pradėta surinkinėti sunkvežimius „Volkswagen LT“. Tačiau tai irgi nepadėjo. Agonija baigėsi tuo, kad iš „Tecno“ sunkvežimių linijos buvo nuspręsta padaryti naują ir nebrangią seriją „Milder“, skirtą magistraliniams pervežimams. Vis dėlto, 1990 m. rusėjo 13 d. „ENASA“ buvo priversta pakelti baltą vėliavą – įmonė įėjo į „Iveco“ grupę.
Po Italijos vėliava
Italai dar du metus leisdavo senus modelius („Pegaso Ecus“, „Tecno“ ir „Troner“), tačiau jau 1992 m. sukūrė tris naujas sunkvežimių linijas. „Daily“ serijoje buvo gaminami lengvieji sunkvežimiai ir turistinių autobusų važiuoklės, „Euro Cargo“ serija apjungė vidutinės klasės 5-16 tonų automobilius su keturių ir šešių cilindrų 116-177 AG varikliais, „Euro Tracker“ serija pasižymėjo statybos darbams skirtomis važiuoklėmis. Iš pagarbos ankstesniems savininkams buvo paliktas ženkliukas su žirgu, o prekinis ženklas pervadintas į „Iveco –Pegaso“.
Vėliau 2008 m. „Iveco“ pradėjo gaminti karinius visureigius „LUV/Massif“.
Pažymėtina, kad „Iveco“ investicijos į Ispaniją buvo tokios sėkmingos, kad krizės metu gamykla Ispanijoje ne tik nenukentėjo, bet ir laimėjo. Kai praeitų metų liepos mėnesį buvo nuspręsta uždaryti penkias koncerno gamyklas Austrijoje, Vokietijoje ir Prancūzijoje bei atleisti apie 1000 darbuotojų, į gamybą Ispanijoje buvo investuota 500 mln. eurų, t.y. buvo atidaryti nauji montavimo cechai ir sukurta 1,1 tūkst. darbo vietų. Koncerno būstinėje Turine neslepia, kad pagrindinė priežastis – pigi darbo jėga.
Be to, „Iveco“ pasitiki ispanų darbuotojais, kurių darbo kokybė yra, be abejo, aukšta. Tai įrodo tas faktas, kad būtent gamykloje Madride buvo paleistas naujas magistralinis vilkikas „Iveco Stralis Hi-Way“, kuris pelnė „Truck of theYear 2013“ titulą.
Komentarai
Kol kas komentarų nėra
Jūsų komentaras
Jei norite parašyti komentarą, prašome prisijungti:
arba užsiregistruoti.