Kuo skiriasi vežimo ir ekspedijavimo sutartys bei kaip užtikrinti sklandų krovinių pervežimą? Teisiniai aspektai ir sutarties šalių atsakomybė
Krovinių pervežimas yra labai svarbi logistikos grandies dalis, nes tiesiogiai veikia verslo sėkmę. Jis leidžia pasiekti klientus, nepriklausomai nuo jų geografinės vietos, todėl tai yra būtina priemonė stiprinti ryšius, plėtoti santykius ir užtikrinti įmonės veiklos augimą. Kokybiška logistika dažnai tampa pagrindiniu įrankiu, padedančiu įgyti konkurencinį pranašumą, kas yra ypač svarbu šiandieninėje verslo aplinkoje.
Lietuvoje krovinių pervežimo sektorius nuolat vystosi ir priklauso nuo įvairių veiksnių, tokių kaip ekonominė situacija, transporto infrastruktūros plėtra ir tarptautinės prekybos pokyčiai. Pavyzdžiui, 2023 metais Lietuvos krovinių vežimo apyvarta augo 13,9 proc., tačiau didžiąją dalį šio augimo sudarė kelių transportas. Kelių transporto vežimo apyvarta padidėjo 17,8 proc., o krovinių vežimas – 22,9 proc. Geležinkelių transporto krovinių apyvarta sumažėjo 14,5 proc., o krovinių vežimas – 12,1 proc.
Šiame straipsnyje toliau aptariami krovinių vežimą reglamentuojantys teisės aktai, krovinių vežimo ir ekspedijavimo sutarčių skirtumai, šalių teisės ir pareigos bei tam tikri teisiniai tarptautinio krovinių pervežimo aspektai.
Sutartys – panašumai ir skirtumai
Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – CK) įtvirtintos dviejų tipų sutartys: vežimo ir krovinių ekspedicijos (arba ekspedijavimo).
Kroviniai, keleiviai ir bagažas vežami pagal vežimo sutartis. CK išskiriamos sutartys pagal vežamą objektą – krovinio ar keleivio vežimo sutartys, vežimo viešuoju transportu ir kitos sutartys. Jų sąlygos ir šalys skiriasi pagal vežamą objektą ir vežimo specifiką.
Pagal krovinio vežimo sutartį vežėjas įsipareigoja siuntėjo jam perduotą krovinį nugabenti į paskirties punktą ir pristatyti (įduoti) turinčiam teisę gauti krovinį asmeniui (gavėjui), kuris įsipareigoja už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį. Jei krovinio pervežimą vykdo keli vežėjai, gali pasitaikyti atvejų, kai siuntėjas ir vienas iš vežėjų sutampa. Vežimo sutarties sudarymas patvirtinamas važtaraščiu ar kitokiu dokumentu.
Tuo tarpu krovinių ekspedijavimas – tai krovinių vežimo organizavimas ir su tuo susiję veiksmai, dėl kurių šalys susitaria sutartyje. Krovinių ekspedicijos sutartimi ekspeditorius (paslaugas atliekantis juridinis asmuo) įsipareigoja užsakovui už sutartą atlygį teikti arba organizuoti sutartyje numatytas paslaugas, susijusias su krovinių vežimu. Taigi, krovinių ekspedijavimas apima daugybę veiksmų, susijusių su jų transportavimu. Tai gali būti vežimo dokumentų rengimas, mokesčių skaičiavimas ir mokėjimas, sutarčių sudarymas užsakovo vardu, krovinių judėjimo stebėjimas, atsiskaitymai su siuntėjais, gavėjais ir kitomis šalimis, krovinių draudimo organizavimas ir kiti procesai. Ekspeditorius koordinuoja šiuos veiksmus, tačiau pats tiesiogiai krovinių neveža.
Nors skiriasi šių sutarčių objektas, tikslas ir kiti aspektai, jos turi atskirą teisinį reguliavimą, vis dėlto jų sąlygos dažnai būna panašios, todėl ekspedijavimo sutartis kartais gali būti laikoma tiek vežimo, tiek mišria sutartimi. Dėl to svarbu sutartyje aiškiai nustatyti šalių teises ir pareigas, nes tai tiesiogiai susiję su jų atsakomybe už sutarties vykdymą ir iš to kylančias teisines pasekmes.
Pavyzdžiui, pagal vežimo sutartį vežėjas atsako už krovinio praradimą ar sugadinimą nuo jo priėmimo momento iki pristatymo gavėjui. Tuo tarpu pagal krovinių ekspedicijos sutartį ekspeditorius atsako ne už patį krovinį, o už tinkamą ekspedijavimo sutarties vykdymą – jos neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą. Sudaromoje sutartyje būtina aiškiai parašyti, kad ekspeditorius atlieka tik gabenimo organizavimo funkciją. Jei tokia nuostata nėra įtraukta, gali kilti neaiškumų, leidžiančių kitai šaliai ginčyti sutarties pobūdį ir interpretuoti ją kaip mišrią (ekspedicijos ir vežimo) arba tik vežimo sutartį.
Jei įmonė įsipareigoja pristatyti krovinį į sutartą vietą, tačiau pati jo neveža, o paveda tai atlikti kitam subjektui, ji vis tiek laikoma ne ekspeditoriumi, o vežėju. Įmonė laikoma vežėju ir tais atvejais, kai organizuoja visą pervežimo procesą, tačiau sutartyje nėra aiškiai nurodyta, kad ji tik tarpininkauja ekspedijuojant krovinį. Todėl, jei sutartyje aiškiai nustatytas įsipareigojimas pervežti krovinį, tokia įmonė laikoma vežėju ir atsako kaip vežėjas, net jei faktiškai transportavimą atliko trečiasis asmuo, kurį pasamdė. Be to, jei sutartyje atlygis nustatomas pagal krovinio dydį, tai gali sudaryti pagrindą laikyti sutartį vežimo arba mišria (ekspedicijos ir vežimo) sutartimi. Dėl šios priežasties ekspedicijos sutartyje rekomenduojama nenumatyti užmokesčio, susijusio su krovinio dydžiu, svoriu, matmenimis ir panašiais kriterijais.
Taigi, vežimo ir ekspedijavimo sutartys atrodo panašios, bet jos turi svarbių skirtumų, ypač atsakomybės srityje. Vežėjas atsako už krovinio praradimą ar sugadinimą, kol krovinys pasiekia gavėją, tuo tarpu ekspeditorius yra atsakingas už tinkamą sutarčių ir logistikos procesų vykdymą.
Tarptautinis ir vietinis krovinių vežimas
Toliau nagrinėjamas krovinių pervežimas, kuris savo ruožtu yra skirstomas į vietinį ir tarptautinį. Tarptautinis pervežimas vyksta tarp skirtingų valstybių ir (ar) žemynų, kai išvykimo ir atvykimo punktai yra dviejose skirtingose valstybėse. Tokiu atveju prireikia kirsti vieną ar daugiau valstybių sienų, todėl logistika tampa sudėtingesnė dėl ilgesnių atstumų, sudėtingesnių maršrutų, draudimo išlaidų, muitų ir muitinės procedūrų, kitų tarptautinių mokesčių. Norint užtikrinti sklandų tarptautinį krovinių pervežimą, vežėjui būtina gerai išmanyti tarptautines konvencijas, Lietuvos Respublikos įstatymus, muitinės procedūras, dokumentų užpildymo reikalavimus ir kitus aspektus.
Krovinių vežimo santykius reglamentuoja CK, Krovinių tarptautinių vežimų kelių transportu taisyklės bei Lietuvos Respublikos kelių transporto kodeksas.
Tarptautiniai krovinių vežimai reikalauja tam tikro teisinio suvienodinimo tarptautiniu mastu. Dėl šios priežasties transporto srityje yra sudaryta daug tarptautinių sutarčių, konvencijų ir dvišalių tarpvalstybinių susitarimų. Vienas pagrindinių dokumentų – 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencija (toliau – CMR konvencija), prie kurios Lietuva prisijungė 1993 m. kovo 5 d. Konvencija taikoma tarptautiniam krovinių vežimui keliais, kai krovinio pakrovimo ir iškrovimo vietos yra skirtingose šalyse, iš kurių bent viena yra konvencijos dalyvė. Ji yra specialus teisės aktas, turintis viršenybę prieš bendruosius teisės aktus, tokius kaip CK. Konvencija nustato specifines ir Lietuvos nacionaliniuose teisės aktuose neapibrėžtas taisykles, taikomas tarptautiniam krovinių pervežimui keliais, padeda užtikrinti tarptautinių pervežimų aiškumą, reglamentuoja vežimo sutarties šalių atsakomybę, teises ir pareigas, dokumentų standartizavimą, pretenzijų ir ieškinių pareiškimo tvarką.
CMR konvencija nustato, kad vežimo sutartis sudaroma tarp siuntėjo ir vežėjo, įrodoma tarptautiniu važtaraščiu (CMR važtaraštis). Tai itin svarbus dokumentas, kuris yra vežimo sutarties sudarymo patvirtinimas ir kartu įrodymas, kad krovinys yra perėjęs vežėjo dispozicijon (nebent bus įrodyta priešingai). Važtaraštis rašomas trimis egzemplioriais, kuriuos pasirašo siuntėjas ir vežėjas. Šie parašai gali būti atspausdinti spaustuviniu būdu arba pakeisti siuntėjo ir vežėjo spaudais, jeigu tai leidžia tos šalies, kurioje surašytas važtaraštis, įstatymai. Pirmasis važtaraščio egzempliorius perduodamas siuntėjui, antrasis – lydi krovinį, o trečiasis – lieka pas vežėją.
Siuntėjų ir vežėjų teisės ir pareigos
Tiek siuntėjas, tiek vežėjas, tiek ir gavėjas pagal CMR konvenciją turi atitinkamas teises bei pareigas.
Siuntėjas privalo pasirūpinti, kad, prieš perduodant krovinį vežėjui, prie CMR važtaraščio būtų pridėti visi reikalingi dokumentai ir suteikta visa informacija, reikalinga muitinės ir kitiems formalumams atlikti. Vežėjas nėra atsakingas už pateiktų dokumentų tikrinimą ir neturi pareigos tikrinti pateiktos informacijos teisingumą bei išsamumą. Visa atsakomybė už trūkstamus arba netikslius dokumentus ir informaciją tenka siuntėjui, išskyrus atvejus, kai klaidos padaromos dėl vežėjo kaltės.
Siuntėjas privalo užtikrinti visų reikalingų dokumentų (pvz., importo ir eksporto leidimų bei kilmės sertifikatų) pateikimą vežėjui. Taip pat privalo informuoti vežėją apie visus reikalavimus, susijusius su krovinio deklaravimu. Siuntėjas privalo žinoti krovinio savybes ir reikalavimus, taikomus transportavimo metu, ir suteikti vežėjui reikiamą informaciją apie šias procedūras. Pavyzdžiui, siuntėjas privalo užtikrinti, kad vežėjas turėtų ETMK (Europos transporto ministrų konferencijos) leidimą, kuris reikalingas kroviniams vežti tarp ETMK šalių.
Tuo tarpu vežėjas atsako už krovinio praradimą, sugadinimą ar vėlavimą nuo priėmimo iki pristatymo, išskyrus atvejus, kai žala įvyko dėl nenugalimos jėgos ar kitų svarbių aplinkybių. Vežėjas privalo atlyginti nuostolius už prarastą arba sugadintą krovinį, tačiau kompensacija negali viršyti 8,33 atsiskaitymo vieneto už kiekvieną trūkstamą krovinio kilogramą. Jei krovinys prarandamas dėl ypatingos rizikos, pavyzdžiui, dėl atviros transporto priemonės naudojimo arba netinkamo krovinio supakavimo, vežėjas gali būti atleistas nuo atsakomybės. Nebent įrodoma, kad jis elgėsi neatsargiai. Jei pristatymas vėluoja ir tai sukelia nuostolių, vežėjas gali būti įpareigotas atlyginti šiuos nuostolius.
Vežėjas atsako ir už jam perduotų dokumentų praradimą ar netinkamą naudojimą. Jeigu vežėjas pastebi, kad krovinio ir (ar) pakuotės išorė priėmimo metu buvo netinkamos būklės, važtaraštyje privalo įrašyti motyvuotas pastabas dėl krovinio ir (ar) pakuotės būklės. Priešingu atveju laikoma, kad krovinys ir pakuotė priėmimo metu buvo tinkamos būklės.
Jeigu krovinys nepasiekia gavėjo arba pristatomas netinkamam gavėjui, jis laikomas prarastu. Todėl vežėjas turi pareigą patikrinti, ar krovinys perduodamas teisėtam gavėjui, t. y. asmeniui, nurodytam važtaraštyje, arba pagal siuntėjo reikalavimą pakeistam gavėjui. Jeigu krovinys perduodamas teisėtam gavėjui, vežėjo atsakomybė už krovinį pasibaigia. Tačiau jei krovinys perduodamas ne teisėtam gavėjui, vežėjas laikomas pažeidusiu sutartį ir jam krenta atsakomybė už krovinio praradimą. Teisėtas gavėjas turi teisę reikalauti, kad vežėjas perduotų važtaraščio egzempliorių ir krovinį, pasirašydamas apie jo gavimą.
Vežėjas, priimdamas krovinį, privalo patikrinti jo išorinę būklę ir įrašyti pastabas. Jei pastabos nėra įrašytos, laikoma, kad krovinio ir pakuotės būklė buvo tinkama priėmimo metu.
Gavėjas ar siuntėjas turi teisę pareikšti pretenzijas vežėjui dėl krovinio praradimo, sugadinimo ar vėlavimo. Tokiu atveju svarbios yra šios taisyklės:
– Jei gavėjas priima krovinį ir nesikreipia dėl nuostolių ar sugadinimo, manoma, kad krovinys priimtas tokios būklės, kokia nurodyta važtaraštyje. Akivaizdžių pažeidimų atveju pretenzijas reikia pateikti iki krovinio priėmimo arba, jei nuostoliai neakivaizdūs, per 7 darbo dienas nuo krovinio priėmimo. Pretenzijos turi būti rašytinės, kai pažeidimai nėra akivaizdūs.
– Jei gavėjas ir vežėjas kartu tikrino krovinio būklę, pretenzijos dėl nežymių pažeidimų turi būti pateikiamos raštu per 7 darbo dienas po patikrinimo.
– Kompensacijos už pristatymo vėlavimą gali būti prašoma tik tada, jei raštiškos pretenzijos pateikiamos per 21 dieną nuo krovinio gavimo.
– Apskaičiuojant terminus, pristatymo, patikrinimo diena arba diena, kai krovinys perėjo gavėjui, neįskaitomos.
Senaties terminas
Kai krovinys prarandamas, sugadinamas ar pavėluotai pristatomas, faktiškai patyręs nuostolių asmuo gali reikšti ieškinį. Tai turi teisę daryti krovinio gavėjas, siuntėjas ar prekių savininkas. Prekių savininkas, jei jis nėra nei siuntėjas, nei gavėjas, gali tiesiogiai kreiptis į vežėją dėl nuostolių atlyginimo. Lietuvos teismų praktikoje konstatuota, kad jei krovinį vežėjui perduoda ir važtaraštį pasirašo vienas asmuo, tačiau sutartį su vežėju dėl krovinio vežimo pasirašo kitas asmuo, sprendžiant, kas laikytinas siuntėju ir kas atsakingas už kroviniui padarytą žalą, pirmiausia reikia atsižvelgti į krovinio vežimo sutartį. Asmuo, pasirašęs sutartį su vežėju, įsipareigoja sumokėti už krovinio vežimą, o vežėjas – pristatyti krovinį į paskirties vietą ir perduoti jį teisėtam gavėjui. Jei sutartis nesudaryta, galima remtis kitais duomenimis, pavyzdžiui, važtaraščiu, kuriame nurodytas vežėjas, arba kitomis aplinkybėmis, rodančiomis, kas buvo siuntėjas.
Tačiau teisė pateikti ieškinį dėl vežimų taikant CMR konvenciją turi senaties terminą, kuris yra vieneri metai. Tiesa, tyčinių veiksmų atveju arba kaltinimo, kuris pagal teismo, nagrinėjančio šį atvejį, taikomus įstatymus prilygsta tyčiniams veiksmams, atveju – senaties terminas yra treji metai. Pasibaigus ieškinio senaties terminui, pretenzijos negali būti pateiktos priešieškinio arba prieštaravimo forma.
Senaties terminas prasideda:
– krovinio dalinio praradimo, sugadinimo ar pristatymo termino viršijimo atvejais – nuo krovinio pristatymo dienos;
– visiškai praradus krovinį, senaties terminas pradedamas skaičiuoti trisdešimtąją dieną praėjus sutartam pristatymo terminui, o jeigu dėl pristatymo termino nebuvo susitarta, tai šešiasdešimtąją dieną po to, kai vežėjas priėmė krovinį;
– visais kitais atvejais – praėjus trims mėnesiams po vežimo sutarties pasirašymo.
Diena, kuria prasideda senaties terminas, į jį neįskaitoma. Pretenzijų pateikimas raštu pristabdo senaties termino veikimą iki tos dienos, kai vežėjas raštu atmeta pretenziją ir grąžina prie jos pridėtus dokumentus. Jeigu pretenzija pripažįstama tik iš dalies, tai senaties terminas atnaujinamas tik ginčytinai pretenzijos daliai. Įrodyti pretenzijos ar atsakymo į ją gavimo faktą, taip pat dokumentų grąžinimą privalo ta pusė, kuri remiasi tuo faktu. Kitos pretenzijos, pateiktos tuo pačiu pagrindu, senaties termino nepristabdo. Pristabdyti senaties terminą, kaip ir jį nutraukti, turi teisę ir teismas, nagrinėjantis bylą.
Apibendrinimai ir išvados:
Krovinių vežimo ir ekspedijavimo sritys yra neatsiejamos nuo logistikos procesų, kurie tiesiogiai prisideda prie verslo efektyvumo ir konkurencingumo. Teisiniai aspektai, reguliuojantys šias sritis, yra būtini norint užtikrinti sklandų ir saugų pervežimą tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu.
Tarptautinės konvencijos, tokios kaip CMR konvencija, nustato bendras taisykles ir atsakomybės ribas tarp šalių, kurios svarbios krovinių pervežimo srityje. CMR konvencija padeda suvienodinti taisykles ir užtikrina teisinę apsaugą, taip pat sumažina galimų teisinių ginčų riziką. Sutartys, reglamentuojančios šiuos procesus, turi būti aiškiai suformuluotos, kad būtų išvengta nesusipratimų ir užtikrinta tinkama atsakomybė už krovinių praradimą, sugadinimą ar vėlavimą juos pristatyti.
Svarbu, kad sutarties šalys gerai išmanytų teisinius reikalavimus ir atsakomybę, kad galėtų efektyviai ir teisėtai vykdyti savo funkcijas. Taip bus užtikrinta sklandi logistikos grandis, mažinami rizikos veiksniai ir didinamas verslo augimas, kuris priklauso, be kita ko, nuo kokybiškos ir patikimos krovinių pervežimo sistemos.
Komentarai
Kol kas komentarų nėra
Jūsų komentaras
Jei norite parašyti komentarą, prašome prisijungti:
arba užsiregistruoti.