Kaltinti dėl savo bėdų galima bet ką… Tačiau sąžiningiausia būtų pradėti nuo savęs (1 dalis)
Tuomet vieni palaikė mano nuomonę, kiti ne. Tarp pastarųjų buvo ir linkinčių man visokio „gėrio“, ypatingai išsiskyrė „kolegos“, manantys, kad savo požiūrį į ekspeditorių ir vežėjų tarpusavio santykių problemas aš išsakiau vien dėl to, jog „man neleidžiama nusirėžti 50% nuo pervežimo ir todėl vežėjai mane palieka „ant ledo“…“. Kai kurie pranašavo mano įmonei netgi bankrotą po kelerių metų…
Eilinį kartą skaitydamas specializuotus autotransportininkų forumus aš supratau, kad „bėdų“ aptarimas praktiškai nepasikeitė: maži pervežimų tarifai ir pradelsti mokėjimai. Ir kad dėl to kalti vis tie patys ekspeditoriai. Toks pastovumas kelia nerimą. Esu priverstas pasikartoti, jog tai liudija apie labai žemą vežėjų profesinę kompetenciją…
Iš karto norėčiau pabrėžti, jog žemiau išdėstytos mintys adresuotos ne visiems. Mes labai vertiname visus vežėjus, su kuriais dirba mūsų įmonė, ir esame nuoširdžiai jiems dėkingi už stabilius santykius. Taip pat, mano vertinimai nėra skirti tiems, kurie jau ilgus metus dirba pervežimų automobiliais srityje vadovaudamiesi sąžiningumo ir sveiko proto principais. Deja, tokių liko labai nedaug. Didžioji dauguma verslo subjektų mūsų rinkoje nelinkę draugauti su logika, sąžiningumu ir sveiku protu. Kaip sakoma, klinikinis atvejis… Patologija…
Tiesiog knieti paklausti visų „geranoriškų“ asmenų, tame tarpe ir tų, kurie prieš dvejus metus paliko ant ledo mano vadybininkus su užsakymais iš Sankt Peterburgo, atsisakę važiuoti už jau raštiškai sutartus 26000 rublių (86 kubų tentas) pas nuolatinį užsakovą, kurį mes galų gale praradome: kiek jums dabar moka už pervežimą Sankt Peterburgas–Maskva???… A?… Berods, geriausiu atveju 16000???… „Kietai“ pradėjote uždirbinėti.
Na? Ir kaip jums sekasi? Pamenu, norėjote „pastovėti“ ir pastreikuoti, kad tarifai padidėtų. Nepavargote stovėti? A, taip… prisiminiau… juk krizė. Iš tiesų, amerikiečiai kalti dėl savo ipotekų… Ir, žinoma, ekspeditoriai, kad juos kur… Ech, jeigu ne jie, mes jau seniai naujus „mersus“ vairuotume!
Žinau, kad daugelis guli ant šono, prispausti krūvos neapmokėtų sąskaitų. Kai kurių iš viso jau nebėra (nenumirė, duok Dieve jiems sveikatos – bankrutavo). Ir tiesą sakant, man jie nerūpi. Juo labiau, kad visa tai yra dėsninga. Aš įsitikinęs, jog dėl vežėjų bėdų kalti patys vežėjai.
Aš nesiūlau kurti susivienijimų ar sąjungų. Turėkite bent jau vienodą supratimą apie tai, kad nereikia imti krovinių iš tų ekspeditorių ar užsakovų, kurie nemoka ar siūlo važiuoti su ilgu mokėjimo atidėjimu. Ar bent tai galite padaryti? Ar ir tai jums yra „kosmosas“?
Kiekvieną problemą – maži tarifai ir pradelsti mokėjimai – aš panagrinėsiu atskirai. Galbūt kažkas sukrutės tų žmonių galvose, kurie vis dar nesuvokia, kodėl aš raginu nevažiuoti, kai siūlomi atidėjimai, nemažinti kainų ir išmokti sakyti „NE“ neaiškiems ekspeditoriams ir nepatikrintiems užsakovams. Noriu dar kartą pabrėžti, kad beveik visi vežėjai sako, jog ekspeditoriai moka mažai ir su uždelsimais. Tokia nuomonė jau nusistovėjusi.
Aš manu priešingi – dėl mažų kainų ir nemokėjimų kalti patys vežėjai. Žinoma, aš nenuimu atsakomybės nuo nemokių įmonių ir jų neteisinu. Bet… pažiūrėkite patys.
Nemokumai
Jau tiek daug apie tai kalbėta… Paskaičius pasisakymus forumuose, susidaro nuomonė, kad dėl nemokėjimų kalti ekspeditoriai. Atkreipkite dėmesį, kad įvairiose transporto ir krovinių biržose kas penketą minučių atsiranda įrašai apie nemokias įmones. Pažvelgus į tos įmonės „patikimumo pasą“ matai vien neigiamus vertinimus. Kam vežėjai tokioms įmonėms veža krovinius? Ne gana to, dar sutinka su apmokėjimo atidėjimu. Kam???
Štai kur paradoksas. Įsivaizduokime, kad pervežimo savikaina yra 50000 rublių, o klientas moka 80000 rublių su 2 savaičių atidėjimu. Dabar įsivaizduokite tokią situaciją, kad aš skambinu vežėjui ir sakau: „Paskolink man 50000 rublių, o po 2 savaičių aš tau grąžinsiu 80000 rublių“. Manau, neatsiras kvailių, kurie man duos pinigų. Tačiau, jeigu kažkokia įmonė skambina ir prašo pervežti krovinį už 80000 rublių su 2 savaičių ar net mėnesio apmokėjimo atidėjimu, iš karto atsiranda daigybė kvailių, kurie vienas per kitą rėkia: „Duok, aš nuvešiu“. Tam, realiai suvoktumėte situacija, įsivaizduokite, kad jūs ne mašiną siunčiate į reisą, o skolinate pinigus mažai pažįstamam žmogui. Kuo tai anksčiau ar vėliau pasibaigs, kiekvienas gali pasakyti. Ir kodėl jūs stebitės, kai jums nemoka?
Seniai laikas suprasti, kad jeigu užsakymą gavote iš nepažįstamo ekspeditoriaus, kuris reikalauja atidėjimo – tai reiškia, kad greičiausiai jo klientas yra nemokus, kadangi normalus užsakovas neskambins mažai pažįstamam ekspeditoriui. O štai nemokus – kaip tik ir skambins „neaiškiam“ ir „alkanam“, nes jeigu jis paskambins normaliam, tai jį su atidėjimo reikalavimais „pasiųs toliau“.
Aš kelis metus laužiau galvą, kaip nustatyti, ar galima suteikti užsakovui atidėjimą. Ir priėjau prie išvados, kad atidėjimo negalima duoti niekam! Norite patys patikrinti? Prašau!
Neseniai mano įmonė gavo pasiūlymą – pastovūs reisai į keletą miestų. Viena iš sąlygų – apmokėjimo atidėjimas 30 dienų. Aš neapsikenčiau ir atsakiau: „Mes pasiruošę pasirašyti su Jumis sutartį JŪSŲ SĄLYGOMIS iš karto, KAI TIK PROTAS MUS PALIKS“. Be abejonės, tai ne mūsų klientas. Bet ar kiti tai pat atsakys? Vienareikšmiškai – ne. Pageidaujančių būti apgautais tarp jūsų – 99 iš 100. Mulkiai ekspeditoriai pasirašys tokią sutartį ir pažadais apdalins vežėjus. O vežėjai su „makaronais ant ausų“ kraus savo mašinas ir nemastys apie tai, kodėl toks didelis krovinių srautas eina iš neaiškaus ekspeditoriaus, kuris šimtą kartų spės subankrutuoti prieš gaudamas apmokėjimą iš užsakovo. Ir, atitinkamai, paliks jus be pinigų.
Kas tuomet bus kaltas dėl neapmokėjimų? Ekspeditorius? Jūs niekada nesusimąstėte, kodėl mano įmonė neturi užsakymų nė iš vienos stambios tinklinės kompanijos? O Jūs pagalvokite. Kartais taip būna naudingiau…
Šiais metais teko bendrauti su vienos regioninės (atrodo, Uralo regiono) transporto kompanijos direktoriumi. Jo vadybininkas atsisakė duoti man mašiną, nes rizikos vertinimo skyrius duomenimis mano įmonė yra nemoki!!!
Aš pasiutau. Nusprendžiau asmeniškai pasišnekėti su tais, kurie taip kalba apie mano įmonę, o vėliau ir su tos transporto kompanijos direktoriumi. Rezultatas – po pokalbio su manimi transporto kompanijos direktorius suabejojo, ar verta laikyti visą rizikos vertinimo skyrių. Mašiną man, be abejo, davė. Ir ne vieną kartą. O aš, iš savo pusės, viską laiku apmokėjau.
Bendraudamas su direktoriumi aš išsiaiškinau, kad sprendimą steigti rizikos vertinimo skyrių lėmė didelis užsakovų skolų skaičius. Į mano klausimą: „O kam tuomet duodate mašinas?“, buvo atsakyta: „O kaip kitaip mums pritraukti klientų?“. Tuo metu klientai jam buvo skolingi apie 1,5 milijono rublių. Ir tokia suma susidarė turint 4 ar 5 mašinų parką!!! Negana to, kad pervežimai buvo atlieka su mokėjimų atidėjimais, tai dar ir pinigai dar buvo leidžiami rizikos vertinimo skyriui išlaikyti, kuri klientus atrinkdavo pagal principą „patinka – nepatinka“.
Galima tik stebėtis to direktoriaus naivumu, kuris tikisi tokiu būdu užtikrinti sau gerą gyvenimą. Kas bus kaltas, jeigu jis bankrutuos? Ekspeditorius?
***Bus tęsinys…***
Komentarai
Jūsų komentaras
Jei norite parašyti komentarą, prašome prisijungti:
arba užsiregistruoti.