Kada vežėjas (ne)atsakingas už sudegusį krovinį?
Statistiškai sunkiojo transporto avarijų įvyksta gerokai mažiau nei lengvųjų automobilių, tačiau jų pasekmės kaip taisyklė būna kur kas liūdnesnės. Nuostoliai neišvengiamai skaičiuojami dešimtims tūkstančių, nes kaip taisyklė nukenčia ne tik vilkikas ar puspriekabė, bet ir gabenamas krovinys. Nors vežėjas beveik visuomet atsako už jam patikėtą svetimą turtą, visgi tam tikrų išimčių esama.
Neseniai greitkelyje Vilnius – Kaunas įvykusi avarija, kurios metu visiškai sudegė du sunkvežimiai, apkeliavo visų naujienų kanalus dėl itin dramatiško šio incidento vaizdo: Lenkijos piliečio vairuojamas vilkikas, kliudė šalikelėje stovintį kitą vilkiką, atsitrenkęs į atitvarus, užtvėrė visą kelią ir netrukus gavo smūgį iš sustoto nespėjusio trečio krovininio automobilio. Patys vairuotojai sužalojimų išvengė, tačiau sunkvežimius netrukus apėmusios liepsnos sunaikino absoliučiai viską.
Advokatų profesinėje bendrijoje Judickienė ir partneriai JUREX dirbanti Jelena Cvirko, nagrinėdama avarijų metu kilusių gaisrų padarinius pastebi, kad vežėjas ne visuomet privalo atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl sudegusio krovinio.
„Nors Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijoje (CMR) įtvirtinta prezumpcija, kad vežėjas atsako už prarastą ar sugadintą krovinį nuo krovinio priėmimo iki jo perdavimo momento, tačiau tiek Konvencijoje, tiek Lietuvos teismų praktikoje išskiriama nemažai atvejų, kuomet vežėjo atsakomybė už gaisro padarytą žalą nekyla“, – teigia advokato padėjėja.
Pasak J. Cvirko, konvencijoje nurodyta, kad vežėjas neatsako už krovinio praradimą, jei tai įvyko ne dėl vežėjo, o dėl kroviniu disponuojančio asmens kaltės, kaip jo nurodymų pasekmė, taip pat dėl krovinio defektų ar aplinkybių, kurių pasekmių vežėjas negalėjo išvengti.
Kitaip tariant krovinio gaisro atveju vežėjas, siekdamas išvengti jam kylančios atsakomybės, privalo įrodyti, kad negalėjo išvengti (numatyti) gaisro ir antra – kad negalėjo užkirsti kelio gaisro padariniams atsirasti.
Teisininkės akcentuoja, kad pirmoji vežėjo atsakomybę šalinanti sąlyga teismų praktikoje dažniausiai siejama su priežastimis, dėl kurių kilo gaisras. Įrodinėjant šią sąlygą, paprastai prireikia ekspertų ar specialistų pagalbos.
„Jeigu nustatoma, kad gaisras kilo dėl tyčinio padegimo, kurį įvykdė tretieji asmenys, paprastai atsakomybė už krovinio praradimą vežėjui nekyla, nes jis negali objektyviai numatyti ar išvengti tokio pobūdžio nusikalstamos veikos (nebent būtų įrodyta priešingai). Kitokia situacija susiklostytų tuomet, jei gaisras kiltų dėl paties vežėjo ar jo darbuotojo neapdairaus elgesio. Pavyzdžiui, kai vežėjo darbuotojas neatsargiai elgėsi su ugnimi, nesilaikė elementarių saugos reikalavimų, paliko transporto priemonę vietoje, kur yra didelė padegimų rizika ar pan.“, – teigia J. Cvirko.
Analizuojant gaisro priežastis, visuomet labai svarbu nustatyti ir gaisro židinį. Jei gaisras kilo dėl transporto priemonės, kuria buvo gabenamas krovinys, gedimo (pavyzdžiui, netvarkingos elektros instaliacijos), vežėjas privalo atsakyti už prarastą krovinį. Remiantis CMR konvencija, vežėjas negali išvengti atsakomybės dėl to, kad sugedo transporto priemonė, kuria jis naudojosi veždamas krovinį. Tačiau, jei būtų nustatyta, kad gaisras kilo dėl paties krovinio defektų (pavyzdžiui, jeigu buvo gabenami automobiliai, kurie dėl vidinių defektų savaime užsidegė), iš vežėjo nebūtų galima reikalauti nuostolių atlyginimo. Kitaip vertinti panašias situacijas būtų galima tik tuomet, jei krovinio defektai buvo išoriniai bei akivaizdūs – tokie, kuriuos vežėjas būtų galėjęs lengvai pastebėti, jei tinkamai atliktų visas savo pareigas ir patikrintų krovinio būklę.
„Siekiant nustatyti, ar egzistuoja antroji vežėjo atsakomybę šalinanti sąlyga, būtina įvertinti, ar vežėjo darbuotojas ėmėsi visų objektyviai įmanomų priemonių gaisro pasekmėms išvengti ar sumažinti. Šiuo atveju vertinama, ar vairuotojas, siekdamas išvengti gaisro padarinių, buvo ypač sąžiningas ir pareigingas, ar dėjo visas pastangas, kad dėl gaisro krovinys nebūtų prarastas. Teismų praktikoje yra ne kartą pabrėžta, kad jei vairuotojas, pastebėjęs priekaboje kilusį gaisrą, nedelsiant ėmėsi visų reikiamų veiksmų žalai išvengti ar sumažinti (pavyzdžiui, sustojo, bandė gesinti gaisrą, tačiau nepavykus nedelsdamas iškvietė gaisrinę pagalbą ir kt.), toks jo elgesys paprastai vertintinas kaip pakankamai rūpestingo bei apdairaus vežėjo“, – pastebi advokato padėjėja.
Nenustačius vežėjo kaltės, atsakomybė už krovinio praradimą bei pareiga atlyginti atsiradusius nuostolius paprastai kyla asmenims, dėl kurių kaltės krovinys buvo prarastas. Jeigu nepavyksta tokių asmenų nustatyti, tuomet nuostolius neretai tenka prisiimti pačiam krovinio savininkui arba prašyti kompensacijos iš draudėjo, jeigu nuo šios rizikos krovinys buvo apdraustas. Dėl krovinio praradimo atsiradusius nuostolius krovinio savininkui ir (ar) gamintojui gali tekti prisiimti ir tuomet, jei būtų nustatyta, kad gaisras kilo dėl paties krovinio defektų. Tokiu atveju iš krovinio savininko ir (ar) gamintojo galima pareikalauti ir nuostolių už transporto priemonės, kuria buvo gabenamas toks krovinys, sugadinimą.
Taigi nepaisant Konvencijoje įtvirtintos prezumpcijos dėl vežėjo atsakomybės gabenant krovinį, pareiga atlyginti nuostolius, patirtus kilus gaisrui, ne visuomet tenka vežėjui. Šią aplinkybę svarbu žinoti tiek ginantis nuo pareikštos pretenzijos ar ieškinio, tiek sprendžiant, kam tokią pretenziją reikšti bei kokio asmens atžvilgiu inicijuoti teisminį ginčą.
Reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kad CMR draudimo nuostatos galioja tik gabenant krovinius sausumos transportu. Jei ugnis sunaikina krovinį tarkim plaukiant keltu, ginčai dėl žalos atlyginimo nagrinėjami remiantis kitais teisiniais dokumentais.
Didžiausia tokio tipo nelaimė įvyko 2010-ųjų rudenį, kai kelte „LISCO Gloria“, vykusiame iš Kylio į Klaipėdą, sudegė 79 vilkikai ir 144 puspriekabės bei šaldytuvai.
Komentarai
Jūsų komentaras
Jei norite parašyti komentarą, prašome prisijungti:
arba užsiregistruoti.