Draudikai ir toliau lobsta dėl Lietuvos valdžios ir teismų neveiklumo
Ir verslo atstovai ir privatūs asmenys norėdami eksploatuoti automobilius, turi juos apdrausti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu (TPVCAPD). Apsidraudę jaučiamės ramūs ir žinome, kad nutikus įvykiui, dėl kurio būsime kalti, draudimas padengs atsiradusias išlaidas. Tačiau tai nėra tiesa. Dėka atsainaus Lietuvos teismų ir valdžios požiūrio, draudimo kompanijos taiko jiems palankias taisykles, kurios prieštarauja ne tik Europos Sąjungos direktyvai, bet ir Europos Teisingumo Teismo sprendimui(ETT), bei taip sutaupo nemažas sumas klientų sąskaita.
Įstatymų pinklės
Kiekvienoje TPVCAPD sutartyje prie maksimalių išmokų išvysime tokį įrašą, kurį reglamentuoja draudimo įstatymo 11 straipsnis: „Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepaisant to, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų, yra 5 000 000 eurų dėl žalos asmeniui (tarp jų 5 000 eurų dėl neturtinės žalos) ir 1 000 000 eurų dėl žalos turtui.“
Panagrinėkime sąvoką „tarp jų 5 000 eurų dėl neturtinės žalos“. Trumpais žodžiais tariant, jeigu jūs sukėlėte eismo įvykį, dėl kurio nukentėjusioji pusė prisiteisia neturtinę žalą, jūs iš esmės esate neapsaugotas. Draudimas padengs iki 5 000 eurų. Prašomos neturtinės žalos atlyginimo sumos būna didžiulės, o priteista neturtinė žala kartais siekia iki 100 tūkst. litų, nekalbant apie užsienio teismų sprendimus.
Jei jūs papuolėte į tokią nemalonią situaciją, esate eismo įvykio kaltininkas, o teismas iš jų priteisia 15 tūkst., eurų, draudimas nukentėjusiems išmoka tik 5 000. eurų, likusius turėsite padengti iš savo kišenės.
Atrodo, viskas lyg ir teisinga, juk tai numato įstatymas, o po sutartimi parašą patys ir suraitėme. Tačiau yra keletas bet…
Europos Sąjungos direktyva
Minėtas draudimo įstatymas remiasi Europos Sąjungos direktyva, kuri turėjo būti įgyvendinta nacionalinėje teisėje iki 2012 m. birželio 11 d. Joje šis punktas (9 straipsni) skamba kiek kitaip:
„Nepažeisdama jokių didesnių garantijų, kurias gali nustatyti valstybės narės, kiekviena valstybė narė reikalauja, kad 3 straipsnyje nurodytos privalomojo draudimo sumos būtų ne mažesnės kaip:
a) žalos asmeniui atveju – mažiausia atlyginama suma, sudaranti 1 000 000 EUR kiekvienam nukentėjusiam asmeniui arba 5 000 000 EUR kiekvienam įvykiui, nepriklausomai nuo nukentėjusių asmenų skaičiaus;
b) žalos turtui atveju – 1 000 000 EUR kiekvienam įvykiui, nepriklausomai nuo nukentėjusių asmenų skaičiaus.“
Deja minėtų 5000 eurų išlygos dėl neturtinės žalos direktyvoje nėra nė kvapo. Bet kuris teisininkas pasakys, kad ES direktyva yra „aukščiau“ už nacionalinę teisę. Iš kitos pusės žiūrint, jei direktyva nenumato kažkokio tai reikalavimo, tai gal jo sukūrimas jai ir neprieštarauja?
Europos Teisingumo Teismas(ETT) – išlygų būti negali
Šiuo klausimu praeitais metais pasisakė Europos Teisingumo Teismas, Čekijos, Slovakijos bei Latvijos bylų atvejais konstatavęs, kad valstybės narės negali numatyti mažesnių sumų negu numato atitinkama ES direktyva. Ypač įdomus buvo Latvijos kreipimosi išaiškinimas.
Buvo prašoma išaiškinti dėl kompensuojamos žalos dydžio, kurį privalo atlyginti TPVCAPD, kai nacionalinis teisės akte numatyta draudimo išmoka už sukeltą skausmą ir dvasinius išgyvenimus yra daug mažesnė nei išmoka, nustatyta direktyvose.
Europos teisingumo teismas rezoliucinėje dalyje konstatavo, kad direktyvą reikia aiškinti taip, kad TPVCAPD turi apimti nematerialinės žalos atlyginimą, jei tokios žalos atlyginimas remiantis draudėjo civiline atsakomybe numatytas pagal nacionalinę teisę.
Išmokos dydį reglamentuojančios dalys turi būti aiškinamos taip, kad draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos kuriose nematerialinės žalos atlyginimas mažesnis, nei nustatytas direktyvoje.
Teismo sprendimas aiškus (2013 spalio 24 d. byla C-277/12) – išlygų daryti negalima ir skaidyti žalos asmeniui į turtinę ar neturtinę taip pat negalima. Taigi turime akivaizdų ES teisės nevykdymo faktą – Lietuvos įstatymai neatitinka Europos Sąjungos direktyvų reikalavimų, nustatytas mažesnis nei leidžiama išmokos minimumas, draudikai dėl to išvengia pagal direktyvą jiems priskirtų išlaidų, o eiliniai piliečiai, dažniausiai to net nežinodami, yra išnaudojami ir apdrausti ne nuo visų galimų grėsmių, jau nekalbant apie tuos, kurie tai sužino tik teismuose ir priversti neturtinę žalą, viršijančią 5 000 eurų, atlyginti iš savo kišenės.
Ką veikia teismai ir valdžia?
Toks direktyvos išaiškinimas rodo, kad mūsų įstatymų leidėjai, tyčia ar netyčia, užstoja draudikus. Jų naudai įrašyta įstatymo nuostata, kuri apriboja jų atsakomybė, nors direktyva to nenumato, o ETT tai draudžia.
Teismai tiesiogiai taikyti ES direktyvų negali. Pirmiausiai pastarosios turi būti perkeltos į nacionalinę teisę. Tačiau teismai galėjo kreiptis į minėtą ETT, kad šis išaiškintų esamą situaciją. Deja, advokatai pastebi, kad panašių bylų metu Lietuvos teismams „viskas buvo aišku“ ir buvo priiminėjami draudikams palankūs sprendimai. ETT parodė, kad viskas tikrai yra aišku, tik ta aiškuma kitokia, nei manė Lietuvos teismai.
Lietuvos Aukščiausiasis teismas iniciatyvos taip pat nesiėmė ir siūlo po teismo sprendimo kreiptis į Europos Teisingumo Teismą, kad valstybė neteisingai perkėlė direktyva. Tai būtų byla prieš valstybę. Latvijos atvejis parodė, kad tokią bylą besikreipiantys laimėtų.
Vietoj pabaigos
Papildomas civilinės atsakomybės draudimas padengia minėtą 5 000 eurų „viršsvorį“. Verslui nieko daugiau ir nelieka, kaip rinktis šį variantą, tačiau akivaizdu, kad įsigyjant šį draudimą, mokama už tai už ką neturėtume mokėti. Be to, nevisi fiziniai ir juridiniai asmenys tokio tipą draudimą turi.
Minėtos direktyvos į nacionalinę teisę perkelti taip pat niekas neskuba. Ar neatėjo laikas pasvarstyti apie galimybę leisti draustis užsienio draudimo kompanijose ir dėl to netaikyti transporto priemonių savininkams papildomų apribojimų jų eksploatacijos metu? Užsienio draudikų ir apetitas mažesnis ir verslo etika aukštesnė. Nusiskundimų Lietuvos draudimo bendrovių darbu girdime nuolatos, tad jei valstybinės priežiūros institucijos nesugeba sėkmingai atlikti savo funkcijų, leiskime rinktis klientui pačiam.
Komentarai
Kol kas komentarų nėra
Jūsų komentaras
Jei norite parašyti komentarą, prašome prisijungti:
arba užsiregistruoti.