CMR Konvencija ar nacionaliniai teisės aktai?
Krovinių gabenimo versle neretai kyla įvairiausių civilinių ginčių. Tuomet kyla klausimas – kokiais teisės aktais vadovautis. Yra tarptautiniai (CMR) ir nacionaliniai (Kelių transporto kodeksas, Civilinis kodeksas ir Krovinių vidaus vežimo kelių transporto taisyklės). teisės aktai, todėl kuriais remtis, pravartu žinoti dar prieš kreipiantis į teismą.
Skirtumai tarp CMR Konvencijos ir nacionalinių teisės aktų
Pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į tai, kur buvo vykdomas pervežimas. Jei krovinys buvo pervežamas Lietuvoje, tuomet jam bus taikoma nacionalinė teisė, jei užsienyje – CMR Konvencija.
CMR Konvencijos 1 str. nurodyta, kad CMR konvencija taikoma tik kelių transporto priemonėmis vežamo krovinio už užmokestį sutarčiai, kai krovinio siuntėjas ir gavėjas yra skirtingų šalių teritorijose ir krovinio siuntėjas arba gavėjas yra konvencijos narys. Advokatų kontoros “Jurex” advokatė Jelena Cvirko pabrėžia, kad CMR konvencijos taikymui pakanka, kad bent viena šalių gali būti CMR konvencijos narė.
“CMR konvencija taikoma nepriklausomai nuo sutartį pasirašančių šalių gyvenamosios vietos ir tautybės. Taigi, atsižvelgiant aptartas sąlygas CMR konvencijos taikymui, vidaus vežimams ši konvencija nėra taikoma”, – sako advokatė.
Konvencija taikoma kelių transporto priemonėmis vežamo krovinio už užmokestį sutarčiai, tačiau CMR konvencijos 1 str. 4 d. nurodytos išimtys, kuomet CMR nėra taikoma net jeigu visos kitos sąlygos atitinka, kad vežimas patektų į jos taikymo sritį. Tai yra, kai vežimai vykdomi pagal tarptautines pašto konvencijas; yra vežami palaikai ir vyksta būsto apstatymo vežimas persikraustant.
Taigi, dažniausiai, jeigu krovinio pervežimas nėra vietinis, o apima bent dvi valstybes, iš kurių bent viena (siuntėjo arba gavėjo valstybė) yra CMR konvencijos dalyvė (valstybė, kuri yra prisijungusi prie šios konvencijos), tuomet tokiam vežimui greičiausiai bus taikoma CMR konvencija ir joje įtvirtintos taisyklės”, – sako J. Cvirko.
Apibendrindama ji pabrėžė, kad jeigu vežimas patenka į CMR Konvencijos veikimo sritį, tuomet taikoma CMR konvencija. Tačiau tie klausimai, kurių ši konvencija nereguliuoja, turi būti sprendžiami pagal nacionalinius teisės aktus. “Pavyzdžiui, CMR Konvencija nereguliuoja tokių klausimų: vežėjo atsakomybė už transporto priemonės nepateikimą, vežėjui suteikiama teisė palikti jo vežamą krovinį kaip užstatą arba jį areštuoti, pavojingų krovinių vežimo specifika, muitinės procedūrų atlikimas pervežimo metu ir kt. Todėl tokie klausimai paprastai sprendžiami pagal nacionalinius teisės aktus”, – sako J. Cvirko.
Svarbu tai, kad esant prieštaravimams tarp nacionalinių įstatymų ir CMR konvencijos, privalu remtis pastarąja kaip specialaus įstatymo viršenybės principu.
Ekspeditorių atsakomybė
Įdomu ir tai, kad ekspeditoriams ne visada taikomos CMR Konvencijos normos. Iš teismų praktikos matyti, kad tik kartais ekspeditoriaus veikla, organizuojant krovinių pervežimą, gali būti reglamentuojama pagal CMR Konvenciją. Tai sprendžiama pagal tai, kokias pareigas jis prisiėmė – ar įsipareigojo vežti, nors pats fiziškai pervežime nedalyvavo, ar tik organizavo pervežimą.
Svarbūs ir ekspeditoriaus bei kitų pervežime dalyvavusių šalių susitarimai. Pagal sutartį CMR Konvencija gali būti taikoma ne visai sutarčiai, o atskiroms dalims. Tai ypač svarbu nustatant atsakomybę už pavėluotą krovinio pristatymą, nes nacionaliniai teisės aktai ir CMR Konvencija tai reglamentuoja skirtingai. Tarkime, Kelių transporto kodeksas numato, kad pavėlavus pristatyti krovinį, vežėjas privalo atlyginti nuostolius, bet negautos pajamos į šiuos nuostolius nėra įskaičiuojamos. Tuo metu CMR Konvencijoje yra numatyta išimtis, kad pavėlavus pristatyti krovinį ir gavėjui įrodžius, kad jis patyrė žalą, vežėjas privalo kompensuoti ne tik nuostolius, bet ir negautas pajamas.
Tačiau būna situacijų, kurioms taikoma CMR Konvencija, bet kilus ginčui galima “prisišaukti” ir Civilinio kodekso normas. Cargo.LT forume buvo klausiama, kaip elgtis, kai krovinio gavėjas (užsakovas) krovinio neatsiima daugiau nei pusmetį ir už pervežimą nėra atsiskaityta. Pagal CMR Konvencijos 16 str. galima krovinį realizuoti, tačiau jį pardavus ir atskaičius įsiskolinimą, skirtumas, pagal Civilinį kodeksą, privalo būti grąžinamas užsakovui.
Mes apžvelgėme tik kelis esminius tarptautinės ir nacionalinės transporto teisės taikymo skirtumus. Jei viskas būtų taip paprasta ir aišku, vargu ar visų šalių teismai būtų tiesiog „užversti“ įvairiomis transporto bylomis. Transporto bendruomenė turėtų įsidėmėti, kad 99,999% atvejų CMR Konvencija bus taikoma sprendžiant bylas, susijusias su tarptautiniais krovinių gabenimai, o nacionalinė teisė (tokiu pačiu santykiu) – sprendžiant bylas, susijusias su vietiniais krovinių gabenimais. Likusiais 0,001% atvejų teismai „žongliruos“ tiek CMR Konvencija, tiek nacionaliniais teisės aktais, todėl (jei leidžia aplinkybės) patartina pasirinkti labiausiai jums tinkamos teisenos šalį.
Komentarai
Ramunė Romeikienė, UAB "LITAKSA" / "ULTIMA RATIO". Visų pirma, gerbiamieji, prašome neklaidinti skaitytojų. Pirmieji du straipsnio teiginiai - tiesiog akį rėžiančios nesąmonės. Cituoju: "Jei krovinys buvo pervežamas Lietuvoje, tuomet jam bus taikoma nacionalinė teisė, jei užsienyje – CMR Konvencija." Jeigu krovinys pervežamas, tarkime, Prancūzijoje - tai, anot straipsnio autorės, bus taikoma CMR konvencija? Ar tikrai?:D Na, o pirmasis teiginys apie nacionalinės teisės taikymą yra nieko nepasakantis, kadangi nacionalinė teisė (LR Civilinis kodeksas ir specialieji įstatymai, kaip pvz., Mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatymas) lygiai taip taikoma ir vykdant tarptautinius pervežimus, tačiau tik tiems klausimams, kurių nereglamentuoja CMR konvencija. Vykdant keleivių, bagažo ir krovinių pervežimus Lietuvoje, yra taikomas Lietuvos Respublikos Kelių transporto kodeksas vėlgi tik šiame kodekse reglamentuojamais klausimais. Na, o sekančios pastraipos perliukas, cituoju: "CMR konvencija taikoma tik kelių transporto priemonėmis vežamo krovinio už užmokestį sutarčiai, kai krovinio SIUNTĖJAS ir GAVĖJAS yra skirtingų šalių teritorijose" - tai klasikinis tobulo dvejetukininko teiginys, už kurį mano studijų metais dėstęs profesorius iškart pravydavo studentus iš egzamino. Manau, gerbiami kolegos suprato ir be išsamesnio komentaro. Jeigu kas nors nesuprato, atkreipiu dėmesį: ne siuntėjas ir gavėjas yra skirtingų šalių teritorijose, o krovinio PRIĖMIMO VEŽTI VIETA ir krovinio PASKIRTIES VIETA yra skirtingų šalių teritorijose, iš kurių bent viena yra CMR konvencijos narė. Tai esminis skirtumas, turintis reikšmę daugybėje praktinių situacijų, nes siuntėjo buveinės vieta ir krovinio priėmimo vežti vieta labai dažnai nesutampa, lygiai taip pat labai dažnai nesutampa gavėjo buveinės vieta ir nurodyta krovinio iškrovimo vieta. Originalo kalbomis (anglų ir prancūzų) šis, CMR konvencijos taikymo sritį apibrėžiantis 1 straipsnis skamba taip: "This Convention shall apply to every contract for the carriage of goods by road in vehicles for reward, when the place of taking over of the goods and the place designated for delivery, as specified in the contract, are situated in two different countries, of which at least one is a contracting country, irrespective of the place of residence and the nationality of the parties"; "La présente Convention s’applique à tout contrat de transport de marchandises par route à titre onéreux au moyen de véhicules, lorsque le lieu de la prise en charge de la marchandise et le lieu prévu pour la livraison, tels qu’ils sont indiqués au contrat, sont situés dans deux pays différents dont l’un au moins est un pays contractant".
Jūsų komentaras
Jei norite parašyti komentarą, prašome prisijungti:
arba užsiregistruoti.