Bankrotas. Ką reikėtų žinoti vežėjams?
Oficialioji Lietuvoje fiksuojamų įmonių bankrotų statistika liudija, kad krovinių gabenimo veikla yra maždaug tirskart mažiau rizikinga nei prekyba. Visgi transportininkai patenka į dažnausiai finansinį krachą patiriančių penketuką, o verslo klimatą šiame sektoriuje analizuojantys teisininkai prognozuoja pastaruoju metu išaugusią vežėjų bankrotų grėsmę. Ką apie šiuos dalykus reiktų žinoti, ko saugotis ir kaip elgtis susidūrus su bankrutuojančiomis kompanijomis? CargoNews.lt savo įžvalgomis sutiko pasidalinti advokatų profesinės bendrijos Judickienė ir partneriai JUREX advokatas, bankroto ir restruktūrizavimo administratorius Marius Tamošiūnas.
Skaičių vėjarodė
Nuo 1993 m. pradžios iki 2016 m. balandžio Lietuvoje bankrotas buvo paskelbtas 18762 įmonėms ir 16 bankų, iš kurių 14445 įmonių (77 proc.) ir 14 bankų (87,5 proc.) bankroto procesas baigtas. Daugiausia – 14053 įmonės buvo likviduotos, 186 bankroto bylos panaikintos, o 196 įmonėms bankroto bylos nutrauktos arba nutraukti ne teismo tvarka vykdomi bankroto procesai.
Šių metų pirmojo ketvirčio pabaigoje bankroto procesas buvo vykdomas 4319 įmonėse, iš jų likvidavimo procedūra vykdoma 3044 įmonėse, 1275 bankrutuojančioms įmonėms sprendimas dėl tolesnės bankroto procedūros vykdymo dar nebuvo priimtas. Per 2016 m. I ketv. bankroto procesai buvo pradėti1 556 įmonėms. Lyginant 2016 m. I ketv. su 2015 m. atitinkamu laikotarpiu bankroto procesų skaičius išaugo 14,4 proc. (2015 m. – 486 įm.)
Analizuojant bankroto procesus pagal iniciatorius akivaizdu, kad šiuo metu dažniausiai įmonių bankrotų „architektė“ buvo „Sodra“. Šios institucijos valdybos sprendimu iškelta 45,9 proc. bankroto bylų. Antras aktyviausias (18,2 proc.) įmonių–varguolių „duobkasys“ – Valstybinė mokesčių inspekcija. 15,3 proc. bankroto procesų inicijuoja kiti įmonės kreditoriai, 9,5 proc. – įmonių vadovai, 8,6 proc. – savininkai ir 2,2 proc. – įmonės darbuotojai.
Ar tikrai visuomet „Sodrai“, kaip daugiausia bankroto procesų „įsukančiai“ institucijai (pastaraisiais metais dėmesį Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba šioje srityje darbuojasi beveik 2,5 karto energingiau), visuomet pakanka kantrybės ir įžvalgumo nenumarinti laikinų finansinių problemų turinčių įmonių? CargoNews.lt konsultavusių teisininkų manymu, „Sodra“ į bankrotus žiūri pakankamai formaliai: užfiksavę pradėjusią augi skolą valstybei, o tokio mokesčių mokėtojo finansiniams įsipareigojimams viršijus pusę į balansą įrašyto turto vertės – bankroto bylą kelia automatiškai.
Per 2016 m. I ketv. dažniausiai bankroto procesas buvo inicijuojamas uždarosioms akcinėms bendrovėms (88,6 proc.) ir individualioms įmonėms (5,9 proc.). Palyginti su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu pradėtų bankroto procesų skaičius atitinkami išaugo 8,9 proc. ir 88,9 proc.
Pagrindinės bankrotų priežastys
Bankroto bylas įsiskolinusioms ir nemokioms įmonėms dažniausiai kelia kreditoriai, nematydami kitų galimybių susigrąžinti skolą. Advokatas M. Tamošiūnas pažymi, kad nuo 2016 m. sausio 1 d. Įmonių bankroto įstatyme nebeliko pareigos įmonės akcininkams inicijuoti nemokios įmonės bankroto bylą – ši pareiga išlikto tik įmonės vadovui, kuriam geriausiai žinoma įmonės finansinė būklė ir jos galimybės vykdyti įsipareigojimus.
„Paprastai nuo verslo problemų atsiradimo iki bankroto bylos pradžios praeina bent 3-6 mėnesiai, nors yra atvejų, kuomet akivaizdžiai nemokiai ir veiklos nevykdančiai įmonei bankroto byla gali būti neiškelta net kelerius metus. Tokiu atveju prasidėjus bankroto procesui, bankroto administratoriai labai dažnai reiškia ieškinius buvusiam įmonės vadovui, kuris pavėluotai kreipėsi ar apskritai nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, – aiškina advokatų profesinės bendrijos JUREX teisininkas. – Įprastu atveju bankrotą lemia apyvartinių lėšų trūkumas, piniginių srautų nesuvaldymas, nepamatuota verslo plėtra, pernelyg didelių lizingo ir kredito įsipareigojimų prisiėmimas“.
Rinkos analitikai prognozuoja, kad naują bankrotų bangą tarp vežėjų įmonių gali išprovokuoti protekcionistiniai Vokietijos ir Prancūzijos valdžios sprendimai, susiję su minimaliu vairuotojų atlygiu, privalomo kassvaitinio poilsio tvarka, būtinybe turėti oficialius atstovus (Prancūzijoje) ir pan. reikalavimais.
Beje, statistika rodo, kad daugiausiai bankrutuoja ne jaunos, o 10 m. ir ilgiau gyvuojančios įmonės. Praktikoje pasitaiko ir nesąžiningų bankrotų atvejų, kai susidūrus su sunkumais, įmonės vadovai tiesiog įsteigia naujas įmones, kurios perima bankrutuojančios įmonės veiklą, klientus, turtą ir panašiai, tačiau šios naujos įmonės jau neslegia skolų našta. Tokiais atvejais kreditoriai dažnai inicijuoja tyčinio bankroto procesą, įvertina, ar nėra galimybės ginčyti buvusių įmonės vadovų sprendimus ir sandorius, kurie turėjo įtakos įmonės nemokumui, taip pat pačius vadovus ir akcininkus traukti asmeninėn atsakomybėn už bankrutavusios įmonės prievoles.
M. Tamošiūno teigimu, sprendžiant dėl asmeninės įmonės vadovų atsakomybės už bankrutavusios įmonės prievoles, ypač aktualūs 2013 m. spalio 1 d. įsigalioję Lietuvos Respublikos civilinio kodekso papildymai, kuriais įstatyme įtvirtintos taisyklės dėl atsiskaitymų eiliškumo: numatyta, kokia tvarka ir eiliškumu finansinių sunkumų turinti įmonė privalo atsiskaitinėti su kreditoriais.
„Pagrindinė naujovė, įtvirtinta šiais pakeitimas, yra ta, kad vadovas privalo atsiskaitinėti su tos pačios eilės kreditoriais kalendorinio eiliškumo tvarka, t. y. pirmiausia apmokėti seniausiai atsiradusias tiekėjų skolas. Praktikoje verslui įprasta pirmiausia atsiskaitinėti ne su senais tiekėjais, su kuriais kai kuriais atvejais bendradarbiavimas gali būti jau nutrūkęs, bet su įmonei „reikalingiausiais“ tiekėjais – tais, kurie tiekia veiklos tęsimui būtinas prekes ir paslaugas. Nors tokia atsiskaitymo praktika ir atrodo logiška, ji yra neteisėta ir lemia įmonės vadovo asmeninę atsakomybę kreditoriams, kurie dėl tokio įstatymine numatyto atsiskaitymo eiliškumo pažeidimo neatgavo visos ar dalies jiems priklausančių sumų. Tokio pobūdžio ieškinių praktikoje pastaruoju metu ypač padaugėjo“, – konstatuoja advokatas.
Procedūrinės gudrybės
Bankroto ir restruktūrizavimo administratorius M.Tamošiūnas atkreipia dėmesį, kad įmonių kreditoriai, užuot bandę išieškoti skolą įprastiniais būdais, praktikoje dažnai kreipiasi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įsipareigojimų neįvykdžiusiam skolininkui.
Advokatų profesinės bendrijos Judickienė ir partneriai JUREX advokatas, bankroto ir restruktūrizavimo administratorius Marius Tamošiūnas
„Iš teisų kreditoriams palankiau reikšti ne įprastą ieškinį dėl skolos priteisimo, o būtent pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, nes šie neapmokestinami žyminiu mokesčiu. Be to, pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo dažniausiai būna gana veiksmingas: gavęs tokį pareiškimą, skolininkas paprastai stengiasi kuo greičiau atsiskaityti su kreditoriumi, jei tik turi objektyvią galimybę tai padaryti. Siekiant paskatinti skolininkus atsiskaityti, bankroto bylos kartais inicijuojamos net veikiančioms ir mokioms įmonėms, ypač dažnai tokią taktiką taiko skolų išieškojimo ir administravimo bendrovės“, – advokatų profesinės bendrijos JUREX teisininkas.
Ką daryti skolingai įmonei, siekiančiai išvengti bankroto bylos ir tęsti įmonės veiklą, jei jai inicijuojama bankroto byla? M.Tamošiūno teigimu pirmiausia, gavus pranešimą apie teisme pradėtą procesą dėl bankroto bylos iškėlimo, paprasčiausia viską užbaigti atsiskaitant su kreditoriumi, kuris inicijavo bankroto bylos iškėlimą.
„Įstatymas aiškiai numato, jog teismas, gavęs duomenis apie atsiskaitymą su kreditoriumi, turi atsisakyti iškelti skolininkui bankroto bylą. Tačiau reikėtų prisiminti, kad su bankrotą inicijavusiu kreditoriumi turi būti atsiskaityta iki tol, kol pirmosios instancijos teismas priims nutartį iškelti bankroto bylą: jei atsiskaityta bus jau po teismo nutarties priėmimo, bankroto procedūra bus tęsiama. Taip pat praktikoje labai dažnai pasitaiko atvejų, kuomet vienam kreditoriui pateikus pareiškimą dėl bankroto, analogiškus prašymus toje pačioje byloje pareiškia ir kiti kreditoriai, žinodami, kad skolininkas gali siekti bankroto bylos nutraukimo, atsiskaitydamas su bankrotą inicijuojančiais kreditoriais. Esant tokiai situacijai, bankroto pavyktų išvengti tik atsiskaičius su visais į procesą dėl bankroto bylos iškėlimo įstojusiais kreditoriais, todėl patartina atsiskaityti su bankroto procedūrą inicijavusiu kreditoriumi kuo greičiau, kol kiti kreditoriai dar neįstojo į šį procesą“, – aiškina advokatas.
Išeitis – restruktūrizacija arba susitaikymas
Jei skolininkas iš tiesų yra susidūręs su finansiniais sunkumais, tačiau šie sunkumai yra laikini ir galima tikėtis, jog verslą ištikusios problemos gali būti išspręstos, skolininkas turi galimybę teikti teismui pareiškimą dėl restruktūrizavimo procedūros taikymo. Teismui priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo ir restruktūrizavimo bylos iškėlimo, šios bylos privalo būti nagrinėjamos kartu.
Advokato teigimu, jei įmonė dar nėra nemoki, nėra nutrauksi veiklos ir turi realų verslo planą, kaip išspręsti finansinius sunkumus, pagal įstatymo nuostatas ir teismų praktiką prioritetas teikiamas restruktūrizavimo procedūros taikymui, kuri leidžia išvengti bankroto ir su tam tikromis lengvatomis tęsti įmonės veiklą.
„Vis dėlto šiuo atveju reikėtų pažymėti, kad restruktūrizavimo procedūra galės būti vykdoma ir įmonės restruktūrizavimo planas galės būti patvirtintas tik tuomet, jei jam pritars įmonės kreditoriai, kurių reikalavimai sudaro mažiausiai 2/3 visų kreditorių reikalavimų. Praktikoje gauti tokio kreditorių skaičiaus pritarimą būna gana sudėtinga, todėl restruktūrizavimo procesai gana retai būna sėkmingi“, – pastebi M.Tamošiūnas.
Jei įmonei jau iškelta bankroto byla, tai nebūtinai reiškia, kad įmonė bus likviduota, o jos turtas parduotas bankroto procese. Pradėtas bankroto procesas gali būti nutrauktas, jei patenkinami visų kreditorių reikalavimai. Praktikoje pasitaiko atvejų, kuomet dėl sėkmingos bankroto administratoriaus veiklos pavyksta atgauti neteisėtai perleistą įmonės turtą, nuginčyti sandorius, prisiteisti žalą iš buvusių vadovų ir gautų lėšų pakanka visiškam atsiskaitymui su kreditoriais. Taip pat pasitaiko atvejų, kuomet įmonės akcininkai įsigyja iš įmonės kreditorių jų turimus reikalavimus, siekdami tokiu būdu atgaivinti ir tęsti įmonės veiklą.
Skolininkui bankrutavus, kreditoriai dažniausiai būna labiau linkę parduoti turimą reikalavimą už tam tikrą jo vertės dalį (pavyzdžiui, 30%), nei dalyvauti ilgame ir dažnai nerezultatyviame bankroto procese. Pavyzdžiui, pagal Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos 2015 m. statistiką bankroto procesuose buvo patenkinti vidutiniškai tik 15,3% visų kreditorinių reikalavimų, dažniausiai tai darbuotojų ir mokesčių administratoriaus reikalavimai. Naujiesiems kreditoriams atsisakius tokių „su nuolaida“ įsigytų kreditorinių reikalavimų ar atsiskaičius su likusia dalimi kreditorių, bankroto procesas nutraukiamas ir įmonės veikla atkuriama, ji netenka bankrutuojančios įmonės statuso, akcininkai paskiria naują jos vadovą ir įmonė gali tęsti veiklą be skolų naštos.
Bankroto procedūra taip pat nutraukiama, jei sudaroma taikos sutartis bankroto procese. Kaip ir restruktūrizavimo atveju, taikos sutartis gali būti sudaroma, jei tam pritaria kreditoriai, kurių nepatenkinti kreditoriniai reikalavimai sudaro ne mažiau kaip 2/3 visų kreditorinių reikalavimų. Taikos sutartį bankrutuojanti įmonė ir jos kreditoriai gali sudaryti iki teismo nutarties likviduoti įmonę dėl bankroto įsiteisėjimo dienos, tad šį klausimą įmonės akcininkai taip pat turėtų spręsti gana operatyviai. Jei pavyksta dėl to susitarti su kreditoriais, taikos sutartyje gali būti numatytos kreditorių įmonei taikomos nuolaidos: reikalavimo sumažinimas, jo išdėstymas ir t.t.
Komentarai
Kol kas komentarų nėra
Jūsų komentaras
Jei norite parašyti komentarą, prašome prisijungti:
arba užsiregistruoti.