„Viskas įskaičiuota“ ir PVM – kaip išvengti problemų?
Vežėjo ir užsakovo sutartis – jų verslo santykių pagrindas. Atitinkamai, į pervežimo sąlygų derinimą reikia žiūrėti labai atidžiai ir atsakingai. Dažnai didelę svarbą turi keli žodžiai, kurių skirtingas aiškinimas gali sukelti finansinį konfliktą tarp sandorio šalių. „Cargonews“ redakcija nusprendė detaliau panagrinėti vieną atvejį, kai ginčas kilo dėl sampratos „viskas įskaičiuota“ (angl. all in) ir PVM mokėjimo.
Reikalo esmė
Kaip papasakojo vienas Lietuvos vežėjas, jis raštu susitarė su užsakovu dėl pervežimo kainos (keli tūkstančiai eurų), šalia kurios buvo nurodyta „viskas įskaičiuota“. Pagrindiniai sandorio duomenys: pakrovimas Ispanijoje, iškrovimas Lietuvoje, galutinis pristatymo punktas Rusijoje. Tuo pat metu užsakovas, kaip pažymėjo vežėjas, „nurodė, kad eksporto deklaracija bus daroma Lietuvoje“. Atlikęs pervežimą, rangovas išrašė klientui sąskaitą: pervežimo kaina plius PVM. Ir štai čia prasidėjo problemos, susijusios su PVM mokėjimo ES taisyklėmis ir žodžių „viskas įskaičiuota“ reikšme.
Remiantis PVM mokėjimo ES taisyklėmis, daryti eksporto deklaraciją ir mokėti PVM reikėjo Ispanijoje kaip krovinio siuntimo vietoje, ir tada vežėjui nereikėtų klientui išrašyti sąskaitos su PVM – galima būtų tiesiog išrašyti sąskaitą už pervežimą. Kaip paaiškina „Finance Business Service“: „Prekių transportavimas bendrijos viduje apmokestinamas VAT [PVM angliškai] ten, kur prasideda transportavimas. Pavyzdys. Prancūzijos vežėjas [mūsų atveju lietuviškas] gabena prekes iš Didžiosios Britanijos [mūsų atveju iš Ispanijos] į Vokietiją [mūsų atveju į Lietuvą]. Atitinkamai, sumokėti VAT už transporto paslaugas reikia Didžiojoje Britanijoje [mūsų atveju Ispanijoje]. (…) Laikantis [„Reverse Charge“] sąlygų, paslaugų teikėjas išrašo sąskaitą be VAT, o pareiga sumokėti jį pereina paslaugos gavėjui“.
Tačiau, kaip minėta aukščiau, eksporto deklaracija buvo padaryta Lietuvoje, ir kaip paaiškino lietuviška mokesčių inspekcija, jei eksporto deklaracija (procedūra) daroma siuntėjo šalyje, PVM yra nulinis, o jeigu Lietuvoje – vietinis (21 proc.). Vežėjas, sutikdamas įforminti eksporto deklaraciją ir sumokėti PVM Lietuvoje, galvojo, kad užsakovas sumokės jam už pervežimą ir PVM (nes tai išlaidos, tiesiogiai nesusijusios su pervežimo paslauga), o kai prie transporto kainos prirašė „all in“, turėjo omenyje tai, kad ši samprata apima pervežimą be PVM. Kaip buvo pažymėta transporto įmonėje: „Mūsų praktikoje „all in“ terminas niekada neapimdavo PVM, o tik išlaidas, kurios patiriamos krovinio gabenimui“.
Klientas pripažino, kad iš principo PVM sumokėti reikia, tačiau nusprendė „pažaisti“ su raštu sutartyje užfiksuotais žodžiais „all in“, pabrėždamas, kad, vadovaujantis jais, vežėjas turi ir PVM sumokėti (juolab, kad 21% PVM nuo kelių tūkstančių eurų pervežimo kainos sudaro pakankamai ženklią sumą). Tokiu būdu, žodžiai „all in“ šalia pervežimo kainos sutartyje iš vienos pusės ir patikslinimo dėl PVM nebuvimas joje iš kitos sukūrė sąlygas ginčui.
Siekdami suprasti, kas teisus teisiniu, o ne sąžiningumo (padorumo) požiūriu, paprašėme pakomentuoti situaciją Mindaugą Šimkūną iš advokatų kontoros „VERUM“.
Teisininko nuomonė
Pirmiausiai jis pažymėjo, kad žodžių „all in“ naudojimas be patikslinimo dėl PVM yra pakankamai dažnas reiškinys versle, bet negalėjo pasakyti, kodėl tai vyksta. „Susidaro toks įspūdis, kad vežėjams tas PVM kaip savaime suprantamas prisideda. Kur reikia – po pervežimo pateiki užsakovui sąskaitą su PVM, kur nereikia – sąskaitą su nuliniu PVM. Visi moka ir dirba toliau“
Tačiau, teisininko nuomone, tai neteisingas požiūris – kažkas nuspręs, kad „KAINA all in“ neapima mokesčių, o kitas gali pagalvoti, kad tai galutinė kaina, apimanti visas išlaidas. „Tačiau, jeigu susitarėte, kad kaina yra tokia, tai ji tokia ir yra – juo labiau, kai visiškai šalia kainos yra dar tas „all in“, kurį užsakovas traktuoja kaip garantiją, jog ta kaina yra galutinė. Мanau, kad daugiau šansų šiuo atveju turi užsakovas“, – reziumavo M. Šimkūnas.
Bene vienintelė išeitis vežėjui neprarasti pinigų šiuo atveju – įtikinti teismą, kad jo požiūris yra visuotinai priimta praktika, tačiau padaryti tai, pasak eksperto, labai sunku. Variantas – įrodyti, kad konkrečiai su šiuo užsakovu jis turėjo daug analogiškų sutarčių („KAINA all in“ be patikslinimo dėl PVM), ir pastarasis, reikalui esant, visada sutikdavo sumokėti PVM. Jeigu tokios praktikos nėra, galimybių gauti iš kliento PVM nedaug. Tuo pat metu tarp užsakovo ir vežėjo atstovų gali būti kažkoks žodinis susitarimas, kad, nepaisant to, jog sutartyje nėra patikslinimo dėl PVM, užsakovas, jeigu reikės, jį sumokės. Bet jei pastarasis nuspręs užsispirti, įrodyti jo žodinius pažadus vėlgi bus labai sunku.
Papildomai situaciją komplikuoja atitinkamos teisminės praktikos nebuvimas. „Na, kad kur Lietuvos Aukščiausiojo teismo byloje kas įrodytų, jog sutartyje nurodyta 1000 eurų vežimo užmokestį šiaip jau reikia suprasti kaip 1210 eurų, kad tai visuotinai pripažįstama, tokia byla suformuotų praktiką, ir ja galima būtų visuomet remtis. Bet šito nėra. Bent kol kas“, – pažymėjo М. Šimkūnas.
Išvada – detaliai išnagrinėti sandorio sąlygas ir palikti sutartyje kuo mažiau dviprasmiškų formuluočių. Kitaip tariant, po to, kai mūsų atveju vežėjas sužinojo, kad jam reikės padaryti eksporto deklaraciją (ir atitinkamai sumokėti PVM) Lietuvoje, jam derėjo nurodyti sutartyje, kad bendrą jo paslaugos kainą sudarys pervežimo kaina ir PVM. Ir žinoma geriau vengti tokių marketingo požiūriu patrauklių, tačiau potencialiai problemiškų sampratų kaip „viskas įskaičiuota“. O jeigu jau jas naudoti, tai, kaip patarė teisininkas, su papildomu paaiškinimu. Argumentai iš serijos „paprastai taip“ ir „aš maniau“ teisme didelio svorio neturi.
Ką sako vežėjai
Norėdami pažvelgti į problemą plačiau, nusprendėme neapsiriboti vieno eksperto nuomone ir išsiaiškinti, ką apie aptariamą atvejį mano stambios Lietuvos transporto įmonės, turinčios didelę praktinę patirtį ir rimtą teisinę atramą.
Kompanija „Baltic transline“ pateikė mums savo teisininko Vytauto Babrausko poziciją, kuri buvo tokia: „Vertinant praktikoje kylančias situacijas ir tokios sutartinės sąlygos kaip „KAINA all in“ taikymą, reikia atsižvelgti į tai, kad dėl kainos susitariama tarp dviejų verslo subjektų. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.156 straipsnyje yra nustatyta, kad „šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas“. Taip pat reiktų paminėti ir Lietuvos Respublikos Kelių transporto kodekso 27 straipsnį, kuriame įtvirtinta nuostata: „Krovinio vežimo sutartyje vežėjas pagal priimtą užsakymą įsipareigoja priimti krovinį, pateikti transporto priemonę, pagal važtaraštį nuvežti jam patikėtą krovinį į paskirties punktą ir išduoti jį gavėjui, o siuntėjas įsipareigoja pateikti krovinį ir už jo vežimą sumokėti sutartyje nustatytą užmokestį“. Taigi, šalys būdamos laisvos susitarti ir sutarusios, kad kaina už pervežimą yra „all in“ (arba „viskas įskaičiuota“), sutaria, kad visos išlaidos, įskaitant ir mokesčių mokėjimą, bus įskaičiuotos į bendrą kainą“, – reziumavo V. Babrauskas.
Taip pat jis pažymėjo: „Vežėjas yra verslo subjektas, todėl laikytinas savo srities profesionalu, ir jam taikytini aukštesni rūpestingumo reikalavimai. Sutarties sudarymo metu vežėjas žino, kokiomis sąlygomis ją sudaro, koks bus krovinys, maršrutas, pakrovimo/iškrovimo laikai, ar krovinys bus eksportuojamas į trečiąsias šalis ar ne ir pan. Todėl, prieš pasirašant sutartį, vežėjas turėtų suskaičiuoti savo kaštus ir tai pateikti galutinėje kainoje. Jei vežėjas nurodo, kad į nurodytą kainą yra viskas įskaičiuota, užsakovo teisėtas lūkestis yra, kad tai – galutinė kaina, įskaičiuojant ir visus mokėtinus mokesčius. Dažnu atveju į kainą būna įskaičiuoti ir kiti mokesčiai, pavyzdžiui, kelių ar keltų mokesčiai, tačiau jie nebūna išskiriami, o jei yra išskiriami, tai bendru sutarties šalių sutarimu. Vieningos nuomonės ir tikslaus atsakymo šiuo klausimu nėra, tačiau didesnė tikimybė, kad PVM turi būti įskaičiuotas į sutartinę „KAINĄ all in“.“
Kita stambi Lietuvos transporto kompanija pateikė mums tokį komentarą: „Niekada nesame matę parašymo „KAINA all in“. Tokį parašymą galima interpretuoti kaip tik nori. Paprastai kaina rašoma su paaiškinimu, ar ji su ar be PVM. „All in“ tai mums skamba daugiau kaip paslaugos paketas, tai yra, už kokias paslaugas sutarta kaina, pavyzdžiui, su tuneliais, keltais ir pan. Geriausia, kad susitarimai būtų ne dviprasmiški, ne paremti tam tikra praktika, bet aiškūs: KAINA su PMV ar KAINA be PMV. Jei vis tik reikėtų pasirinkti vieną atsakymą, interpretuotume, kad tai kaina be PVM. Mūsų atsakymas neturi teisinio pagrindo ir yra grįstas tik mūsų nuomone“.
Trumpai sakant, didelių transporto įmonių pozicija beveik sutampa su M. Šimkūno nuomone – vežėjui reikėjo remtis ne asmeniniais įsivaizdavimais, o sutarties raide, o taip savo dviprasmiška formuluote jis pats sukūrė užsakovui teisinį pagrindą nemokėti PVM. Galų gale, prirašyti „plius PVM“ visai nesunku, užtat po to galima važiuoti ramia siela.
***
Mūsų vežėjui viskas baigėsi gerai – pavyko susitarti, ir užsakovas sumokėjo PVM. Bet kažkam panašioje situacijoje gali taip nepasisekti. Todėl po kruopščios pervežimo detalių analizės vežėjas sutartyje turi kuo tiksliau suformuluoti sandorio sąlygas ir labai atsargiai naudoti tokius žodžius kaip „viskas įskaičiuota“, nes tai, kas „akivaizdu“ vienam, kitas gali suprasti kitaip, ir nesąžiningas partneris nepraleis progos pasinaudoti jūsų neapdairumu.
Komentarai
Kol kas komentarų nėra
Jūsų komentaras
Jei norite parašyti komentarą, prašome prisijungti:
arba užsiregistruoti.