Vilkikų vairuotojų materialinė atsakomybė: naujovės Darbo kodekse
Krovinių gabenimas yra ta sritis, kurioje darbdavys dažniausiai su darbuotoju (vilkiko vairuotoju) sudarydavo visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Tačiau nuo liepos įsigaliojus naujajam Darbo kodeksui atsirado kai kurių naujovių, kurias sutiko išaiškinti advokatų kontoros „Verum“ vadovaujantis partneris, advokatas Mindaugas Šimkūnas.
Nuo visiškos materialinės atsakomybės neatleidžia
Vilkikų vairuotojai neslepia, kad materialinės atsakomybės taikymas jiems sukelia daug nerimo. Daugelis iš jų jau anksčiau yra pasirašę visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Priminsime, kad visiška materialinė darbuotojo atsakomybė tuo metu, kai galiojo senasis Darbo kodeksas, reiškė darbuotojo pareigą pilna apimtimi atlyginti tiesioginius darbdavio nuostolius už perduotą darbuotojui, bet neišsaugotą materialųjį turtą. Advokatas Mindaugas Šimkūnas pabrėžia esminį dalyką – įsigaliojus naujajam Darbo kodeksui (DK) sutartyje su darbuotoju nebegalima numatyti visiškos materialinės atsakomybės, tačiau tai nereiškia, kad jos nebelieka. Tiesiog sutartis nebėra viena iš sąlygų, kada galima reikalauti iš darbuotojo visiškos turtinės žalos atlyginimo, todėl tikėtina, kad ankstesnėse sutartyse numatyta tokia darbuotojo atsakomybė nebetenka galios.
Tačiau pagal naująjį DK, kaip ir anksčiau, sutartyje galima numatyti ribotą darbuotojo atsakomybę, kuria galima išsireikalauti žalą, neviršijančią trijų vidutinių darbo užmokesčių dydžio. Bet tais atvejais, kai žala padaryta dėl didelio darbuotojo neatsargumo, žalos atlyginimas gali siekti ir pusės metų vidutinio darbo atlyginimo dydį. Pasak M. Šimkūno, didelis nerūpestingumas konstatuojamas tada, kai darbuotojas nevykdo konkrečių pavedimų elgtis atsargiai ir rūpestingai. “Taigi, jei darbuotojo kaltė pasireiškia neatsargia kaltės forma ir darbo pareigų pažeidimas nepatenka į visiško žalos atlyginimo atvejus, nurodytus naujojo DK 154 – ajame straipsnyje, jam toliau taikoma ribota atsakomybė”, – sako teisininkas.
Vadovaujantis naujojo Darbo kodekso 154 – uoju straipsniu, darbuotojas atlygina visą žalą, jei:
- žala padaryta tyčia;
- padaryta veikla, turinčia nusikaltimo požymių;
- padaryta neblaivaus ar apsvaigusio nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų darbuotojo;
- padaryta pažeidus pareigą saugoti konfidencialią informaciją, susitarimą dėl nekonkuravimo;
- padaryta neturtinė žala;
- kai visiško žalos atlyginimo atvejis numatytas kolektyvinėje sutartyje.
Lygindamas skirtumus, M. Šimkūnas atkreipia dėmesį, kad nebelieka visiškos materialinės atsakomybės sutarties dėl žalos, padarytos prarandant įrankius, drabužius, apsaugos priemones, perduotas darbuotojui naudotis darbe, taip pat prarandant medžiagas, pusgaminius ar gaminius gamybos procese. Taip pat nebereikia atlyginti žalos, padarytos kitokiu būdu ar kitokiam turtui, kai už ją visiška materialinė atsakomybė nustatyta specialiuose įstatymuose, kuriais remiantis galima taikyti visišką žalos atlyginimą. Analizuodamas naująjį DK, advokatas vis tik mato labai gerą prielaidą visiškai materialinei atsakomybei – tiesiog tokius atvejus numatyti kolektyvinėje sutartyje.
Kaip išieškoma žala
Dar vienas aktualus klausimas, kylantis krovinių gabenimo įmonėse dirbantiems vairuotojams – kaip atsiradusi žala gali būti išieškoma.
Jei yra galimybė, galima žalą atlyginti gera valia iš karto. Kitu atveju ji gali būti išskaitoma iš darbuotojo darbo užmokesčio, neviršijant vieno mėnesio darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio dydžio. Tačiau M. Šimkūnas atkreipia dėmesį į dar vieną naujovę – toks darbdavio nurodymas gali būti priimtas ne per vieną mėnesį nuo žalos paaiškėjimo dienos, bet per ilgesnį – trijų mėnesių terminą. „Taigi, išlieka toks archaiškas reguliavimas – darbdavys nusprendžia, kad žala jam padaryta, nesikreipia dėl žalos į darbo ginčų komisiją, bet pats vienašališkai priima rašytinį nurodymą ir pats tą nurodymą vykdo, išskaitydamas žalą iš darbuotojo darbo užmokesčio. Bet toks metodas taikomas tik išieškant ne didesnę kaip vieno mėnesio darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio dydžio žalą“, – sako advokatas.
Tai atvejais, kai žala viršija vieną vidutinį mėnesio atlygį, toliau taikoma privaloma išankstinė ginčo sprendimo ne teismo tvarka, jį darbdaviui ar darbuotojui perduodant nagrinėti darbo ginčų komisijai.
Advokatas pabrėžia, kad tiek darbdavio rašytiniu nurodymu, tiek darbo ginčus nagrinėjančio organo nustatyta žala iš darbuotojo darbo užmokesčio išskaitoma ribotai – darant išskaitas iš darbo užmokesčio, neviršijančio minimalaus mėnesio atlygio, jų dydis negali viršyti dvidešimt procentų išmokėtino darbo užmokesčio; iš darbo užmokesčio dalies, viršijančios minimalios algos dydį, išskaitoma 70 procentų mokėtino darbo užmokesčio, bet darbo ginčių komisija gali nustatyti ir mažesnes išskaitas.
Draudimas žalos dydžiui įtakos neturi
Beje, vilkikų vairuotojai, diskutuodami tarpusavyje, dažnai mini prielaidą, kad darbdaviai kartais gali piktnaudžiauti, reikalaudami atlyginti žalą, juolab kad daugeliu atvejų galioja draudimai. Tačiau advokatas pabrėžia, kad draudimas niekaip negali įtakoti žalos dydžio. „Jeigu yra draudimas, tai jis tikriausiai turi įtakos darbuotojo žalos atlyginimui, bet ne žalos dydžiui. Nes kokia žala padaryta, tokia ji ir padaryta. O nuo draudimo sutarties sudarymo priklausys, ar ją atlygins įmonė, darbuotojas, ar draudikas“, – sako M. Šimkūnas.
Jeigu yra transporto priemonė arba krovinys yra apdraustas, tarkime, nuo vagystės, tai pavogus transporto priemonę ar gabenamą krovinį draudimas išmokės draudimo išmoką, tai, kaip aiškino advokatas, darbdavys neturi pagrindo reikalauti turtinės žalos atlyginimo. „Tretiesiems asmenims autoįvykio metu padaryta žala bus atlyginta draudiko, kadangi darbdavys neabejotinai yra apsidraudęs privalomuoju transporto priemonių savininkų ar valdytojų civilinės atsakomybės draudimu. Tokiu pačiu principu nuostoliai bus atlyginti siuntėjui, jeigu jie kils dėl krovinio sugadinimo, dalies ar viso krovinio praradimo, pavėluoto krovinio pristatymo, jeigu vežėjas bus apdraudęs savo kaip vežėjo atsakomybę. Tokiu atveju draudikas atlygina nuostolius siuntėjui (reikalavimo teisę turinčiam asmeniui), jis nereikalauja atsakomybės iš vežėjo, vežėjas nepatiria žalos ir atitinkamai nereikalauja žalos atlyginimo iš vairuotojo. Draudimo išmoką išmokėjęs draudikas civilinės atsakomybės draudimo atveju taip pat negali reikalauti iš atsakingo už padarytą žalą vežėjo šiam išmokėtų sumų, kadangi reikalavimo perėjimas trečiajam asmeniui regreso tvarka negalimas“, – aiškino advokatas.
Bet, kaip teigia M. Šimkūnas, vežėjo kaip darbdavio atsakomybė prieš siuntėją ir vairuotojo kaip darbuotojo atsakomybė prieš vežimo įmonę ne visada sutampa, nes tarkime, vairuotojas ir vežėjas turi skirtingas galimybes apsaugoti gabenamą krovinį. „Vairuotojas neatlieka sargo ar apsaugos funkcijų, jis tik saugiai vairuoja, nepalieka transporto priemonės ir krovinio be priežiūros, sustoja poilsiui atitinkamose aikštelėse. Tuo tarpu vežėjas turi platesnį spektrą pareigų ir priemonių krovinio išsaugojimui. Vežėjas instruktuoja vairuotojus, turi ekspedicinius padalinius, planuoja maršrutus, sustojimo vietas, skiria lėšų saugomoms aikštelėms, konvojui, pasitelkia partnerius – terminalus ir panašiai. Į reisą gali siųsti du vairuotojus, kurie vairuotų vilkiką pasikeisdami. Tad ir vežėjo atsakomybė nesutampa su vairuotojo. Vairuotojui tinkamai neatlikus pareigų ir padarius žalą krovinio siuntėjui, atsakomybė ir pareiga atlyginti žalą visuomet tenka vėžėjui (šiuo atveju – darbdaviui). Bet ne visada atvirkščiai. Žalą kroviniui vežėjas gali padaryti nepareikalavęs instrukcijų ar jas netinkamai vykdęs, pasirinkęs netinkamą subrangovą ar sandėlius kroviniui iškrauti, praradęs transportavimo dokumentus ar netinkamai juos panaudojęs ir panašiai. Ir šiuo atveju gali visai nebūti vairuotojo darbo pareigų pažeidimo. Kitais žodžiais tariant, vežėjas gali prarasti ar sugadinti krovinį ne dėl vairuotojo kaltės“, – kalbėjo M. Šimkūnas.
Kad kiltų kuo mažiau ginčų dėl žalos, teisininkas rekomenduoja pasinaudoti naująja DK nuostata ir apdrausti vairuotojo civilinę atsakomybę tiek prieš darbdavį, tiek ir trečiųjų asmenų atžvilgiu. Tokiu atveju, vairuotojas tikrai būtų visiškai apsaugotas nuo bet kokių reikalavimų, kadangi nukentėjęs asmuo turėtų kreiptis dėl draudimo atlyginimo išmokėjimo tiesiogiai į draudiką.
Tačiau advokatas siūlo nepamiršti, kad draudimo sutartimis retai būna apdraudžiami visi galimi atvejai. Kaip tik draudimo sutartyse būna numatyta nemažai nedraudiminių įvykių, kuomet draudimo išmoka nėra mokama, taip pat draudimo sutartyje aptariamos sąlygos, kada draudimo išmoka gali būti mažinama. Tai pat reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad draudimo sutartyse (išskyrus vairuotojų privalomąjį civilinės atsakomybės draudimą) dažniausiai yra numatoma ir besąlyginis mokestis, kurio draudimo įmonės bet kuriuo atveju nekompensuoja. „Dėl to, draudimui net ir išmokėjus draudimo išmoką, darbdavys vis tiek turi teisę draudimo išmoka nekompensuotos žalos likučio reikalauti iš darbuotojo (esant jo materialinės atsakomybės sąlygoms)“, – sako M. Šimkūnas.
Taigi, nors naujasis Darbo kodeksas ir palankesnis darbuotojams dėl jų materialinės atsakomybės, tačiau visiškai nuo žalos atlyginimo neatleidžia.
Komentarai
Kol kas komentarų nėra
Jūsų komentaras
Jei norite parašyti komentarą, prašome prisijungti:
arba užsiregistruoti.