Vienos pamokos buvo per maža… Per maža ir dviejų? O trijų užteks?
Nuo 2005-ųjų metų Lietuvoje įgyvendinamas e-sveikata.lt projektas, surijęs apie 40 mln. eurų ir jau apaugęs mitais ir netgi anekdotais. Chroniškai negaluojanti e-sveikata galėjo (ir turėjo!) tapti rimtu signalu, kad būtina susirūpinti IT kokybe bei įdiegti tinkamas rezervines sistemas svarbiausioms valstybės įmonėms. Tai buvo pirmoji pamoka ir jos akivaizdžiai buvo per mažai. Antroji driokstelėjo pernai liepą: po vos 30 minučių liūties Vilniuje užliejus serverines iš rikiuotės išėjo valstybės įmonė „Registrų centras“. Šis įvykis parodė, kad „siekiant užtikrinti sklandų strateginės reikšmės informacinių sistemų valdymą, yra reikalingi neatidėliotini sprendimai aukščiausiu valstybiniu lygiu“, – tvirtino „Registrų centro“ generalinis direktorius Saulius Urbanavičius. Tačiau vietoje jų – vyko aktyvios diskusijos, po kurių „Registrų centro“ duomenys, kaip tvirtina specialistai, iš vieno „sandėliuko“ buvo perkelti į kitą, esantį buvusio Vilniaus Pedagogų universiteto patalpose. Nieko nuostabaus, kad ankstyvą šių metų pavasarį mūsų laukė trečioji pamoka – sugedo pagrindinis muitinės serveris. Kaip tvirtino Muitinės departamento atstovai, „gedimas kovo 23 d. įvyko dėl serverio technologinio ir moralinio nusidėvėjimo sukeltos techninės infrastruktūros problemos“, tad neveikia Muitinės deklaracijų apdorojimo sistema (MDAS), nacionalinė tranzito kontrolės sistema (NTKS), duomenų apie Lietuvos prekybos srautus su Europos Sąjungos (ES) šalimis narėmis surinkimo ir apdorojimo sistema (IDAIS).
Kokias pasekmes šis gedimas turėjo Lietuvos vežėjams, pasiteiravau LVS transporto politikos sekretoriaus Gintauto RAMASLAUSKO.
Pradėkime nuo to, kad beveik savaitę buvo paralyžiuotas visų muitinės procedūrų – eksporto, importo ir tranzito – įforminimas. Tūkstančiai vilkikų, įstrigę Lietuvos – Baltarusijos pasienyje, sutartu laiku nenugabeno krovinių, kurių laukė ne tik parduotuvės, bet ir pačios įvairiausios gamybos įmonės. Trūkstant žaliavų kai kam teko mažinti ar netgi stabdyti gamybą. Antra – nukentėjo vežėjai: kiekvieno vilkiko paros prastovos nuostolis vertinamas vidutiniškai 330 Eur. Beje, nukentėjo ne tik vežėjai, kurių sunkvežimiai įstrigo pasienyje: nors niekas apie tai nekalbėjo, dirbti negalėjo ir muitinės sandėliai, logistikos centrai, nes vidinių muitinių postai taip pat neveikė kaip įprasta. Nukentėjo ir vairuotojai. Kas bent kartą gyvenime pabandė – žino: ketvertą-penketą parų kankintis pasienyje – rūsti bausmė už visas gyvenime padarytas nuodėmes. Tačiau trečiosios pamokos pasekmė gali būti ir gera: galbūt pagaliau suvoksime, kad metas valstybinių įstaigų vadovams užduoti sau klausimą, kokios grėsmės gali kilti jų vadovaujamų įmonių IT infrastruktūrai? Ir detaliai pasidomėti kaip ir kas jas valdo?
Bet juk tai savaime aišku – tų įmonių darbuotojai!
Iš tikrųjų – savaime aišku… Tačiau, ko gero, neatkreipėte dėmesio, kaip Muitinės departamentas apibūdino serverio gedimo priežastis: „technologinio ir moralinio nusidėvėjimo sukeltos techninės infrastruktūros problemos“. Tarkim su technologiniu nusidėvėjimu viskas daugiau ar mažiau aišku: bus nupirkti nauji įrengimai su naujomis technologijomis ir problema išspręsta. O moralinis nusidėvėjimas? Atvirai pasakius, nesu tikras, kad supratau teisingai, tačiau spėju, kad kalbėta tiek apie IT, tiek ir apie valstybės tarnybų darbuotojų, o tiesą sakant, ir mūsų politikų kvalifikacijos reikalus. Kodėl taip spėju? Per nepilnus metus gavome tris pamokas: e-sveikata abiem kojomis šlubavo nuo pirmųjų dienų ir nebuvo kam už tai suversti bėdos, „Registrų centras“ atsipirko netinkamai parinkta vieta ir „force major“ – 30 minučių trukusia liūtimi, o muitininkams gedimas – perkūnas iš giedro dangaus. Ir kaltų nėra… Ar jų pas mus kada nors būna?
Tačiau tai ne visai tiesa: „Registrų centro“ darbuotojai tvirtina jau senokai siūlę iškelti serverius į saugesnes patalpas, o Muitinės departamentas dar prieš penkerius metus kreipėsi į Vyriausybę ir Informacinės visuomenės plėtros komitetą dėl lėšų senų serverių atnaujinimui, tačiau lėšos nebuvo skirtos.
O kodėl Jums atrodo, kad netiesa? Mes juk nekaltiname nei „Registrų centro“, nei muitininkų, tik konstatuojame faktą: politikai šių tarnybų „nematė“, o jei ir pamatydavo, tai visas tas „matymas“ užsibaigdavo pranešimu „Vyksta aktyvios diskusijos“, vėliau – „Šios diskusijos tęsiamos“, o viskas baigdavosi infrastruktūros katastrofomis. Tai patvirtina ir finansų ministrė Gintarė Skaistė. Pacituosiu jos mintį: „ (…) reikia pripažinti, jog šios problemos buvo galima išvengti, jei buvusios vyriausybės būtų ėmusios teisingų sprendimų – nelaikyti Muitinės departamento podukros vietoje ir netaupyti informacinių sistemų sąskaita, kas šiandien atsiliepia ir šalies verslui“. Beje, atkreipkite dėmesį: ministrė kalba apie buvusias vyriausybes, ne apie kurią nors konkrečiai, nes visos darė arba nedarė lygiai tą patį. Todėl nejučia ir pagalvoju, kas morališkai nusidėvėjo pirmiau – serveris ar žmogiškieji resursai? Ir kas atsitiktų, jei taip sproginėtų verslo sistemos?
Tai daugiau negu akivaizdu – jos bankrutuotų. Tačiau valstybė – ne koks nors UAB-as, kuris perka tai, ko jam reikia ir dairosi į pirkinio kokybę, o ne į mažiausią kainą. Pirkdama pigiausiai valstybė daug sutaupo…
Tada ji, ko gero, nebus labai šykšti ir atlygins nuostolius, patirtus ne tik prie sienos, bet ir sustojus darbui vidinėse muitinėse? Juolab kad, kaip teigė kai kurie muitinės pareigūnai, „popierinių deklaracijų, naudojamų sugedus IT deklaravimo sistemai, pateikimo procedūra iš esmės vyksta taip pat greitai kaip teikiant elektroninę jų versiją“. Tad jei deklaracijos pateikiamos „taip pat greitai“, tad dėl vilkikų prastovų turėtų atsakyti tie, kas dėl jų buvo kalti, t. y. valstybė!
Pirmosiomis gedimo dienomis muitinė iš esmės neveikė, nes tokiai situacijai nebuvo pasirengę nei muitininkai, nei vežėjai, tad autotraukinių bematant prisikaupė daugybė. Tik po keleto dienų Medininkų muitinės postas šiek tiek atsigavo: įprastinis jo pralaidumas paprastai siekdavo maždaug 500 automobilių per parą į vieną pusę, o tuo metu jis pajėgė praleisti apie 300. Nenuostabu, kad pasienyje situacija darėsi kritiška. Tačiau oficialios informacijos apie tai, kiek sumažėjo įprastai per dieną įforminamų muitinės procedūrų skaičius mums gauti nepavyko. Naujausia Muitinės departamento interneto svetainėje skelbiama informacija apie valstybės sienos su Baltarusijos Respublika perėjimo punktų pralaidumą yra už š. m. kovo 17 – 18 dienos pamainą. Gal vis dėl to sistemos dar nesutvarkytos, jei skelbiama tokia pasenusi informacija.
Mūsų turimais neoficialiais duomenimis, įprastai per parą visuose Lietuvos muitinės postuose (įskaitant vidinius) įforminama apie 9000 importo, eksporto ir tranzito procedūrų. Darant prielaidą, kad įvykus IT sistemų gedimui per parą buvo įforminama tik apie 30 proc. minėto procedūrų skaičiaus ir vieną vilkiko prastovos dieną vertinant 330 eurų, per visą gedimų savaitę transporto ir logistikos sektorius bendrai galėjo patirti apie 15 mln. eurų nuostolių. Kiek žinau, vežėjai ir muitinės sandėlių atstovai jau rengia dokumentus su reikalavimu atlyginti patirtą žalą.
Kompiuteriai ir technologijos sensta, genda, tai natūralus ir visai suprantamas procesas. Kur kas baisiau, kaip dabar mėgsta sakyti mūsų biurokratai, žmogiškųjų resursų moralinis nusidėvėjimas. Akis badyte bado kai kurių įstaigų ir organizacijų vadovų nekompetencija, nesuburtos specialistų komandos, galinčios tinkamai veikti kritinėse situacijose su įgaliojimais priimti sprendimus bei galimybe ir netgi pareiga prisiimti tiesioginę atsakomybę. Kaip tvirtina specialistai, viešojo sektoriaus problemos dažnai glūdi ne skurdžiuose jo finansuose, o būtent priimant sprendimus.
Bene ryškiausias pavyzdys – valstybė jau beveik trejetą metų neranda Muitinės departamento direktoriaus. O gal net neieško? Dabartinis jo vadovas Jonas Miškinis nuo 2018 m. liepos 9 d. yra Generalinio direktoriaus pavaduotojas, atliekantis generalinio direktoriaus funkcijas, t. y. laikinai einantis pareigas. Visai nenoriu pasakyti, kad jis tas pareigas blogai eina! Priešingai: jis patyręs ir kompetentingas specialistas. Tačiau kaip žmogus gali jaustis trejetą metų ne įprastai dirbantis, o „atliekantis funkcijas“ ir „laikinai einantis“ ??? Manau, kad ne ką geriau jaučiasi ir visas Muitinės departamentas, nelabai suprantantis kodėl jis atsidūrė podukros vietoje. Ir pagrindinis klausimas – kada gi pagaliau bus paskirtas „tikras“ generalinis direktorius? Ir nereikėtų kaltinti vien tik buvusios vyriausybės, dabartinė veikia jau tris su puse mėnesio. Gal Finansų ministrė galėtų bent įvardinti tikslią direktoriaus paskyrimo datą?
Paskutinis mano klausimas, tikriausiai, turėtų būti skirtas ne Jums, tačiau rūpi ir Jūsų nuomonė: ar kas nors pasidomėjo kilometrinėse eilėse vargstančiais vairuotojais, ar buvo jiems pasiūlyta kokia nors pagalba? Ar jie buvo palikti likimo valiai, visai kaip tame garsiajame tarybinių laikų „Dvylikos kėdžių“ „atradime“: skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas“?
Nesenstanti klasika! Mūsų vairuotojams atstovauti turinčios profsąjungos, labai atkakliai „ginančios“ jų interesus Vakarų šalyse, šios krizės akivaizdoje tuo pat metu, deja, ir apako, ir apkurto. Labai šauniai gindamos vairuotojų teises nakvoti viešbučiuose kur nors Hagoje, Romoje ar Valensijoje, jos kukliai nepastebėjo, kad maršrutuose į Rytų Europos šalis nakvynė netgi pakelės automobilių stovėjimo aikštelėse yra smarkiai problemiška.
O kas dėjosi Lietuvos-Baltarusijos pasienyje, kai vilkikų vairuotojai turėjo keletą dienų stovėti šalikelėje laukdami teisės kirsti ES sieną be menkiausių higieninių patogumų, maisto, geriamojo vandens? Ar kas nors iš profsąjungų veikėjų pasidomėjo jų gyvenimo sąlygomis, ar pareiškė ne tik kokį garsesnį protestą, kreipėsi į valdžios atstovus ar bent cyptelėjo, kad per karantiną muitinėje žmonių kaip per Kaziuko mugę, ankštose patalpose stumdėsi vairuotojai, deklarantai, o eilės didžiausios. Toji „tvarka“ buvo nežmoniška, tačiau iš profsąjungų pusės – kurti, nebyli tyla… Beviltiškai teisūs buvo rašytojai Ilfas ir Petrovas – geriau neskęskite…
Akivaizdu, kad profesinės sąjungos visiškai nesidomi vairuotojų, vykdančių vežimus į Rytų valstybes, problemomis, joms „rūpi“ tik Vakarų Europa. Norėtųsi paklausti, gal būtent šių šalių interesams ir atstovauja Lietuvos profsąjungos?
Dėkoju už pokalbį.
Komentarai
Kol kas komentarų nėra
Jūsų komentaras
Jei norite parašyti komentarą, prašome prisijungti:
arba užsiregistruoti.