Uždrausti negalima leisti – kur dės kablelį LR Vyriausybė?
Ne, pavadinime klaidos nėra, nes čia būtinas kablelis dar nepadėtas. Bet padėtas tikrai bus, tik vienintelis klausimas – kurioje vietoje? Po žodžio „uždrausti“ ar po „neleisti“? Jis, tas kablelis, nemaža dalimi nulems Lietuvos transporto raidą, nes, pasirodo, valdžios koridoriais tarsi komunizmo šmėkla blaškosi nauja idėja – ant kovos už tautinę Lietuvos valstybę aukuro paaukoti auksinius kiaušinius (9 proc. BVP) tai pačiai valstybei dedančią vištą. Transporto įmonės, su džiaugsmu pasitikusios supaprastintą užsieniečių įdarbinimo tvarką ir priėmusios vairuotojais dirbti žmones iš Ukrainos, Baltarusijos, Moldovos ir kai kurių kitų valstybių apstulbo sužinojusios, kad jie mūsų tautinei skaistybei kelia milžinišką grėsmę. Kadangi Seimas, prieš patvirtindamas atitinkamas įstatymų pataisas, turi suprasti, kokį poveikį jo sprendimas turės vežėjų sektoriaus konkurencingumui, Lietuvos vežėjų sąjunga kreipėsi į Vyriausybę dėl idėjos įvesti kvotas Lietuvoje įdarbinamiems trečiųjų šalių piliečiams. Situaciją sutiko pakomentuoti LVS prezidentas Rimantas Puronas.
Kas prie vartų – priešas ar gelbėtojas?
Vos prieš keletą mėnesių LVS transporto politikos sekretorius Gintautas Ramaslauskas pasidžiaugė politikų bei valstybės institucijų – Susisiekimo, Užsienio reikalų bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijų, atsakingų už vežėjams šiuo metu labai aktualius ES klausimus – supratingumu ir parama. Pacituosiu: „Galima pasidžiaugti, kad politikai Lietuvoje pagaliau įveikė vairuotojų iš trečiųjų šalių baimę: mes galim iš paskutiniųjų verstis per galvą rengdami juos čia, tačiau mūsų žmogiškieji ištekliai – nebegaliniai. Be darbininkų iš trečiųjų šalių mes fiziškai nepajėgsime išsiversti. Lygiai kaip Vakarų Europa negali išsiversti be mūsų!“ Ir staiga – kvotos vairuotojams! Kas čia atsitiko?
Atsitiko tai, kas sveiku protu nepaaiškinama, tad kol informacijos nedaug, galima tik spėti. Akivaizdu, kad trečiųjų šalių piliečių įdarbinimas Lietuvoje sutinkamas toli gražu ne vienareikšmiškai. Akivaizdu ir tai, kad tiek verslininkai, tiek pačių įvairiausių įmonių vadovai, susidūrę su kai kurių specialybių darbuotojų stygiumi, iš tikrųjų džiaugsmingai sutiko supaprastintą užsieniečių įdarbinimo tvarką, kuri jei ir nepadėjo iki galo išspręsti problemos, tai bent gerokai sušvelnino jos poveikį. Ekonomiškai mąstančiam žmogui buvo aišku: rinkos dalyvių skaičiui didėjant ekonomika plečiasi, o ne atvirkščiai. Tik per pastaruosius porą metų
Lietuvoje įdarbintų apie 16 tūkstančių trečiųjų šalių piliečių, kurie dirba tolimųjų reisų vairuotojais, dėka krovinių gabenimas augo po 20-30 proc. kasmet. Tai leido vežėjams ne tik gerokai atnaujinti, bet ir praplėsti savo automobilių parkus. Remiantis Europos automobilių gamintojų asociacijos (ACEA) skelbiamais duomenimis, dinamikos požiūriu jo augimas buvo sparčiausias visoje Europoje. Dabar jis leistų įdarbinti 7-8 tūkstančius vairuotojų – tuomet jų paklausa sumažėtų, bet poreikis (tik gerokai mažesnis) vis tiek liktų. Šiek tiek mažesnius skaičius pateikia Krovininio autotransporto profesinė sąjunga „Solidarumas“, tvirtinanti, kad šiuo metu rinkai trūksta 5000 sunkvežimių vairuotojų, tačiau skirtumas tarp skaičių nedidelis, tad problema išlieka ir ateityje bus dar aktualesnė.
Kiek suprantu, tai yra viena medalio pusė. Jei būtų tik ji, niekas apie kvotas nė negalvotų, o tik pasidžiaugtų mūsų vežėjų sėkme?
Jei būtų tik kita medalio pusė, koks fantastiškas būtų vežėjų gyvenimas! Deja, tų „pusių“ yra daugiau, gerokai daugiau. Ir jų poveikis gerokai skirtingas: vienos akivaizdžios, kitos – tik numanomos, trečios kad ir matomos, tačiau nesinori net sau patiems prisipažinti, kad mus dažnai valdo baimė. Šiuo atveju, matyt, reikėtų kalbėti apie ksenofobiją, svetimšalių ir apskritai visko, kas nauja baimę. Žmonijai puikiai pažįstamas šis jausmas, jis žmogų lydėjo ir tebelydi visais laikais, kartais įgaudamas tokį mastą, kad kai kurios fobijos net buvo pavadintos didžiosiomis. Į tokias dabar pretenduoja „islamo grėsmė“ ir „migrantų invazija“. Pirmosios atgarsiai mūsų dar beveik nepasiekė, o štai antroji… Net premjeras Saulius Skvernelis pasišovė apsaugoti Lietuvos darbo rinką, nes „imigrantai iškraipo atlyginimų lygį šalyje, mat samdomi pigesni užsieniečiai, taip mažinant užmokestį ir vietiniams darbuotojams“.
Bet, kiek žinau, įstatymu yra numatyta, kad užsieniečiai mūsų šalyje negali gauti mažesnio atlyginimo, nei tos pačios profesijos mūsų tautietis dirbantis tą patį darbą? Ar aš klystu?
Neklystate: ir Lietuvos, ir trečių šalių piliečiai gauna tokias pačias pajamas, atsižvelgiant į jų kvalifikaciją, pervežimų geografiją, patirtį, nes pasiūlius prastesnes darbo sąlygas, vairuotojas paprasčiausiai nueitų į tą įmonę, kuri siūlo geresnes. Tad teiginys, kad emigrantai kažkokiu, ko gero, jiems vieniems žinomu būdu iškraipo atlyginimų lygį, gal būt ir tinkamas kuriose nors kitose veiklos srityse, tačiau transporte jis paprasčiausiai neįmanomas. Dar vienas mitas, žinomas jau seniai, bet vis dar gajus, nes labai naudingas vairuotojams, niekaip „nepajėgiantiems“ rasti darbą – trečiųjų šalių piliečiai konkuruoja su lietuviais, užima geriausias laisvas darbo vietas ir dirba „už grašius“. Štai jeigu tie gobšūs darbdaviai duotų gerus atlyginimus, kaip Vakaruose, tai mūsų darbo rinka bematant būtų pilna vairuotojų iš Lietuvos.
Tačiau sutikite, kad dalis tiesos tokioje nuomonėje yra!
Manyčiau, lygiai tą patį būtų galima pasakyti apie bet kurią profesiją, bet kurį darbą. Atlyginimai Lietuvoje yra iš tikrųjų katastrofiškai maži, tačiau didžiausia tragedija tame, kad jie maži ne visiems vienodai. Anot D. Orvelo, ir pas mus pilna „lygesnių už kitus“, todėl mes nuolat pamirštam iš kur kyla visokios revoliucijos. O profesionalių vairuotojų Lietuvoje trūko nuolat, negi tais laikais, kai dar nežinojome, kas per daiktas yra tos trečiosios šalys. Tačiau masiškai jų ėmė trūkti dabar, kai vairuotojo profesija pasikeitė iš esmės. Man atrodo, kad „genijus“, kuris sumąstė, kad „kvotos netaikomos aukštos kvalifikacijos darbuotojams“, o vairuotojai tokie nėra, dar tebegyvena tais laikais, kai šie važinėjo mazais ir kamazais. Juk tada nereikėjo gilintis į įvairių sričių nacionalinių ir ES teisės aktų bei tarptautinių konvencijų reikalavimus, mokėti dirbti kompiuteriu ir kitais išmaniaisiais prietaisais, išmanyti muitinės procedūras, mokėti tinkamai pakrauti ir pritvirtinti transporto priemonėje įvairius krovinius, pagaliau mokėti ir vieną kitą užsienio kalbą. Reikėtų mūsų politikams pamatyti kaip dirba, pavyzdžiui, Vokietijos kelių transporto inspekcija BAG, kiek ir kokius reikalavimus jie kelia vairuotojams, tad mintys apie aukštos kvalifikacijos darbuotojus būtų visai kitokios.
Sutinku, kad išminčiai, „pervedę“ vairuotojus į nekvalifikuotųjų kategoriją, galėtų daug ko iš jų pasimokyti, tačiau jie jau sėdi postuose, kurie leidžia daryti toli gražu ne pačius išmintingiausius sprendimus. Neabejoju, kad jau netrukus – vadinkim daiktus tikrais vardais – ši kvailystė bus ištaisyta ir vairuotojai iš trečiųjų šalių bus reabilituoti. Tačiau man atrodo, kad dėl vairuotojų stygiaus kur kas labiau kalti ne atlyginimai, ne išaugę reikalavimai, o šios profesijos, sakyčiau, nuvertėjimas. Vairuotojas vis mažiau tampa vairuotoju – technikos žmogumi, o vis dažniau biurokratu, tegu ir prie vairo, o ne prie stalo.
Šioje vietoje nelabai galėčiau su jumis sutikti. Tolimųjų reisų vairuotojas tampa biurokratu ir prie vairo, ir prie stalo, nes šiuolaikinių autotraukinių gamintojai labai apdairiai numatė tolimesnę logistikos raidą ir dabar kiekviename vilkike rasite ne tik naujausias IT technologijas, bet ir patį tikriausią stalą. Tik, žinoma, kur kas mažesnį, negu „tikro“ biurokrato kabinete. Tačiau tai, kad tolimųjų reisų vairuotojo profesija jaunimui tampa vis mažiau patraukli, daugiau nei akivaizdu. Ir ne vien todėl, kad tai iš esmės ne profesija, o gyvenimo būdas, kurį tiek rinktis, tiek ištverti gali toli gražu ne kiekvienas, net ir sąmoningai pasirinkęs šį kelią. Tik anksčiau buvo lemiami fiziniai ir buitiniai dalykai, o dabar nuo šios profesijos vis labiau atbaido tai, kad kuo toliau, tuo labiau iš vairuotojo atimama veiklos ir sprendimų laisvė. Jis dažniausiai negali pats pasirinkti maršruto, kelionės laiko ir trukmės, o šiuolaikiniuose sunkvežimiuose – netgi važiavimo greičio, nes už jį šitai atlieka elektroninės sistemos, geriau mokančios taupyti degalus. Jo kelionės šiais laikais dažniausiai aplenkia didžiuosius miestus ir jis iš esmės nieko daugiau nemato – tik sandėlius. Ir pagaliau vos ne kasdien girdime džiaugsmingus balsus, pranešančius kad jau tuoj tuoj vairuotojus pakeis automatai, tad kam jaunam žmogui rinktis netrukus mirsiančią profesiją?
Vadinasi vienintelė viltis – užsieniečiai?
Kaip ir kaip bebūtų skaudu ir apmaudu, deja, ko gero, taip…
O kodėl skaudu? Juk jie gelbsti mūsų transporto rinką?
Taip, gelbsti, tačiau yra ir kitas lazdos galas – kai kurios įmonės jau patyrė ir pirmųjų užsieniečių pridarytų nuostolių, ir darbo tvarkos pažeidimų. Nėra ko slėpti: trečiųjų šalių vairuotojai toli gražu nėra drausmingumo pavyzdžiai, tokioje didelėje darbuotojų masėje, žinoma, ir tarp mūsų tautiečių visko pasitaiko, tačiau juos bent šiek tiek drausmina vežėjo galimybės teismo tvarka sumažinti patirtus nuostolius. O atvykėlis gali be pėdsakų dingti arba gimtojoje šalyje arba neaprėpiamuose trečiųjų šalių erdvėse, ir gaudyk vėją laukuos… Tad manantiems, jog vežėjai iš didelio godumo samdo užsieniečius, reikia atvirai pasakyti: net ir Lietuvos vairuotojai visada yra didesnis ar mažesnis vežėjų galvos skausmas, o trečiosios šalies pilietis, kuris vengdamas atsakomybės pabėgo iš Lietuvos – nepalyginamai didesnis. Visa laimė, kad didžioji dalis atvykusiųjų vairuotojų – tvarkingi ir padorūs žmonės, tačiau jie ne akli, jie mato, kad darbo sąlygos kitose ES šalyse kur kas geresnės, tad Lietuva jiems, kaip ir pabėgėliams iš Afrikos šalių, gali tapti tik tarpine stotele kelyje toliau į Vakarus.
Arba atgal į Rytus, nes Rusijos rinka atsigauna, tad ir šios šalies vežėjams teks ieškoti vairuotojų, atitinkančių tarptautinius standartus?
Neatmestina ir tokia galimybė, juolab šiuo metu Kinija skiria ypač daug dėmesio „Naujo Šilko kelio“ projektui, kuriame Rytų Europos valstybės galėtų užimti svarbią vietą. Jau tapo akivaizdu, kad šiais laikais transporto rinkose tarpusavyje konkuruoja ne vežėjai, o valstybės. Štai, pavyzdžiui, mūsų kaimynė Lenkija Baltarusijos bei Ukrainos piliečiams, turintiems „Lenko kortą“, kuri dalijama į kairę ir dešinę bet kuriam jos panorusiam, pernelyg nesismulkinant dėl giminystės ryšių, suteikia daugybę lengvatų ir privilegijų. O mes mėgaujamės ilgomis biurokratinėmis procedūromis, kurios yra grėsmė visam Lietuvos transporto sektoriui. Tad baigdamas galiu pasakyti: trečiųjų šalių vairuotojai Lietuvos vežėjams yra labai patrauklus darbo jėgos šaltinis. Su juo, žinoma, daug, žiauriai daug rūpesčių, vairuotojus nėra lengva surasti, patikrinti ir įdarbinti, bet jie – kol kas vienas iš svarbesnių konkurencinio įmonių pranašumo išsaugojimo tiek Lietuvoje, tiek užsienyje garantų. Kol kas, nes ir šis šaltinis labai greitai senka. Jei užaks ir ši versmė – kils pavojus visam Lietuvos transporto sektoriui. Tegu apie tai pamąsto tie, kas dės kablelį šio interviu pavadinime – Uždrausti negalima, leisti ar vis dėlto Uždrausti, negalima leisti.
Užrašė Kęstutis Bruzgelevičius
Komentarai
Kol kas komentarų nėra
Jūsų komentaras
Jei norite parašyti komentarą, prašome prisijungti:
arba užsiregistruoti.