Ukrainos transportininkai: verslas tapo karo belaisviu
Pastarąjį pusmetį nė viena žinių laida neapsieina be dozės informacijos apie kruvinus įvykius Ukrainoje. Didieji tektotiniai geopolitikos lūžiai jau pražudė keletą tūkstančių žmonių ir sukėlė abipusių ekonominių sankcijų karą. Kaip visi šie dalykai pakoregavo transportininkų kasdienybę cargonews.lt pakalbino vienos iki ginkluoto konflikto pradžios Luhanske dirbusios ekspedijavimo įmonės „ООО Мустанг кэпитал групп“ vyriausiąjį vadybininką Aleksandrą Federovą.
Pristatykite savo įmonę – kiek metų dirbate transporto versle, kokioje srityje specializuojatės?
„Мустанг кэпитал групп“ yra ribotos atsakomybės bendrovė. Mes gyvuojame tik kiek daugiau nei pusantrų metų, esame subūrę patyrusių profesionalų komandą, todėl augome pakankamai sparčiai. Visiškai neseniai turėjome savo transporto parką ir dirbome Ukrainos vidaus pervežimų srityje. Tačiau įsiplieskus konfliktui kompanijos akcininkas nusprendė visą techniką parduoti – dabar užsiimam tik ekspedijavimu.
Kaip Krymo aneksija paveikė kasdienes vežėjų darbo procedūras – krovinių paiešką, terminalų darbą, muitinės procedūras, mokesčių surinkimą ir t. t.?
Tiesą sakant dirbančių tarptautinių pervežimų srityje šitie dalykai praktiškai nepalietė. Ekspeditorių juo labiau. Krymui tapus Rusijos dalimi iš esmės viskas vyko kaip vykę – transporto infrastruktūra nenukentėjo. Vietiniams transportininkams darbo netgi padaugėjo. Kadangi Rusija yra Muitų sąjungos narė, kolegos Kryme pastaruoju metu buvo pradėję gerokai intensyviau dirbti Kazachstano kryptimi – veža daug alkoholio.
Viena didesnių problemų, kurios sprendimas tampa dar labiau neapibrėžtas – tiltas per Kerčės sąsiaurį. Diskusijos apie šito objekto poreikį visuomet paaštrėja rudenį, nes prasideda audringų orų periodas, jūriniai keltai žiauriai vėluoja. Daugeliui vežėjų – tiek Ukrainos, tiek Rusijos – tai didelis trukdis. Tačiau lig šiol visos valdžios šį reikalą „sprendė“ tik dalindamos pažadus. Dabar, tikėtina, viskas apskritai įstrigs, nes kol situacija tokia neapibrėžta į infrastruktūrą niekas didelių pinigų neinvestuos ar dar daugiau – trukdys dirbti.
Tačiau Krymas buvo visa ko pradžia – vėliau du Rytų Ukrainos regionai paskelbė sieksiantys nepriklausomybės ir prasidėjo tikras karas…
Kaip tik tai visiems smogė labai skaudžiai. Krymą iš Ukrainos paėmė tyliai ir be kraujo praliejimo, o Rytiniuose regionuose įsiplieskė didžiuliai mūšiai. Tai kas įvyko Donbase aukštyn kojom apvertė tiek vežėjų, tiek ekspeditorių darbą visoje Ukrainoje. Dėl susidariusios politinės situacijos ir kovinių veiksmų sutriko krovinių srautai tarp Azijos šalių ir Europos, kuriuose aktyviai darbavosi mūsiškiai transportininkai. Kazachstano, Kirgizstano, Tadžikistano, Azerbaidžano kompanijos dabar tiesiog atsisako turėti reikalų su mašinomis, turinčiomis ukrainietiškus registracijos numerius, ar su ukrainietiškomis ekspedijavimo kompanijomis. Jų motyvas – „pas jus karas“ ir „kroviniai gali dingti“. Kartais atrodo, kad kas kur su kuo kariauja net nebadoma gilintis. Nors mūšiai vyksta dviejuose regionuose – iš esmės labai nedidelėje teritorijoje – žmonės savaip supranta neutralumą.
Transportininkai, kurių bazės buvo Luhanske ir Donecke, išsikraustė į ramesnius regionus. Tačiau net atidarius biurus Kijeve, Charkove ar Dnepropetrovske išvengti sunkumų nepavyko. Daug vežėjų ir ekspeditorių patyrė didžiules sąnaudas, prarado laiko ir iš esmės atsidūrė ant bankroto slenksčio. Likusiems kariaujančiuose regionuose – dar blogiau. Ten sutriko beveik viskas, kas svarbu šiame versle: bankai neatlieka savo funkcijų, paštas neveikia, todėl įmonės negauna korespondencijos, o neturint originalių dokumentų (važtaraščių, draudimo polisų ir pan. dalykų) stringa visi kiti procesai. Vienu metu mūsų kompanija dėl panašių priežasčių kasdien netekdavo maždaug po 6000 eurų.
Kai kurios vežėjų įmonės prarado beveik visą savo transporto parką – kai kas pateko į apšaudymą, kai ką tiesiog konfiskavo ginkluotos grupuotės. Luhansko ir Donecko regionuose dabar beveik visur tvyrojo anarchija. Bandantys dirbti civilizuotais būdais vežėjai patiria milžiniškų nuostolių.
Ar prorusiškai nusiteikę Luhansko respublikos vadovai pateikė kokią nors regiono ekonominės raidos programą? T. y. ar žadėjo kokias nors verslo aplinkos permainas ir ar spėjo ką nors realizuoti?
Mūsų politikai visada visko sugeba prižadėti daugiau, nei teoriškai įmanoma ištesėti. Tačiau šiuo atveju ko gero nebuvo net pažadų, nekalbant apie jų realizaciją. Pavasarį buvo daug išvedžiojimų, kaip bus tvarkomasi atsiskyrus nuo Ukrainos, kaip bus galima gyventi pagal savą tvarką, kaip mums padės Rusija, tačiau viskas buvo labai abstraktu. Konkrečių dalykų aš ar mano aplinkos žmonės negirdėjo ir jokių permainų nepastebėjo. Viskas baigėsi įsiplieskusiu karu. Nors oficialiai paskelbtos paliaubos, akivaizdu, kad konflikto priežastys nėra pašalintos. Šalies ir regionų ekonomika, verslo sąlygos niekam nerūpi, visame kame tvyro nežinomybė. Sąžiningai kalbant, baisiausia yra tai, kad mūsiškės „revoliucijos“ vėliavnešiai nelabai suvokia kokia kryptimi eina ir ko nori pasiekti.
Ar kariaujančios šalys bandė į kovas įtraukti transporto ir logistikos specialistus? Ar apskritai to įmanoma išvengti?
Akivaizdu, kad ne. Mano žiniomis daug vežėjų neteko savo vilkikų, nes jų reikėjo armijai. Tas pats ir su nepriklausomybę paskelbusių respublikų LLR bei DLR kariuomene. Kai vyksta karas teisus tas, kuris turi ginklą.
Suprantu, kad tai ką pasakoju gali būti sunku suvokti gyvenantiems Europoje ar kituose civilizuotuose kraštuose, tačiau pas mus viskas yra būtent taip. Net ir neįvedus karinės padėties, kai formaliai atsiranda juridinis pagrindas nacionalizuoti žmonių ar privačių kompanijų turtą, pas mus tokie dalykai vyksta. Apie paprastus žmones ir juo labiau verslą tiesiog niekas negalvoja. Bandyti priešintis kalbantiems valstybės vardu realiai neįmanoma. Ginti savas teises pas mus nėra įprasta. Daugelis net neįsivaizduoja, kad tai įmanoma daryti. Sėkmingai verslu užsiimti pas mus gali tik labai drąsūs, įžvalgūs ir atsargūs žmonės.
Be to, problemų kilo ir tiems, kurių technika oficialiai priklauso bankams ar lizingo bendrovėms – stojant verslui nėra kaip vykdyti finansinių įsipareigojimų.
Ar buvo vežėjų įmonių, kurios šioje situacijoje sugebėjo uždirbti?
Spekuliacijų buvo įvairių. Iš pradžių, kol dar nebuvo realios grėsmės važiuoti po Luhansko bei Donecko regionus, kai kurie transportininkai dievagojosi smarkiai rizikuojantys ir todėl prašė didesnio užmokesčio. Tačiau realiai šioje vietoje niekas pernelyg nepasipelnė. Kas kita su keleivių vežimu. Žmonių, bandančių pabėgti nuo karo buvo labai daug, todėl autobusai kursavo sausakimši, o bilietų kainos šovė į viršų. Kita vertus, grivinos kursas dramatiškai smuko, todėl „dideli“ pinigai ir tiesų neturi jokios didelės vertės.
Kiek vežėjų įmonių perkėlė savo bazes iš Rytų Ukrainos?
Manau, kad tai padarė praktiškai visi, kurie tik galėjo. Kai kas buvo priverstas taip padaryti per 5 minutes. Tiesiog viską mesti ir iškeliauti kaip stovi. Apie sugrįžimą į namus kol kas niekas nesvarsto, nes jokio aiškumo nėra.
Komentarai
Kol kas komentarų nėra
Jūsų komentaras
Jei norite parašyti komentarą, prašome prisijungti:
arba užsiregistruoti.