Per naktį – pusė pasaulio
Kai baigę darbus uždarome biurų duris, siuntas gabenančiose įmonėse darbas tik prasideda. LŽ iš arti apžiūrėjo vienos didžiausių pasaulyje greitųjų siuntų tarnybų užkulisius.
Dieną Leipcigo oro uoste ramu, tačiau kai dauguma miestiečių grįžta namo ir ima temti, prasideda pats darbymetis. Tuomet oro erdvę virš Rytų Vokietijoje esančio miesto užpildo kas penkias minutes besileidžiantys ir kylantys lėktuvai. Dauguma jų – geltoni orlaiviai, pažymėti raudonomis raidėmis DHL.
Darbas prasideda naktį
Skubių siuntų tarnybos “DHL Express” skirstymo centre Leipcige dirbama naktį – tik prieš 22 val. į pastatą susirenka 3 tūkst. darbuotojų ir prasideda kiekvieną naktį vykstantis maratonas. Dieną čia visiškai tuščia ir tylu. Šviesiu paros metu daugiausia darbo tenka įvairiose šalyse triūsiantiems įmonės atstovams – jie iki vakaro turi surinkti siuntas iš klientų (daugiausia įmonių ar įstaigų) ir pristatyti į artimiausią jų skirstymo centrą. Europoje yra dar trys mažesni regioniniai siuntų skirstymo centrai, o į Leipcigą siuntiniai suplaukia iš viso pasaulio.
Lėktuvai, skraidinantys siuntas, ima leistis šiek tiek prieš vidurnaktį. Per dieną Europos, Afrikos ir dalyje Azijos šalių surinkti siuntiniai pasiekia Leipcigą tarp 22 val. ir 1 val. 30 minučių. Kiekvieną naktį oro uoste nusileidžia apie 60 lėktuvų, dar tiek pat jų pakyla, tik jau su išrūšiuotais siuntiniais.
Mūsų apsilankymo naktis buvo ne išskirtinė. Kai apie vidurnaktį atvykome, aikštėje jau stovėjo keletas lėktuvų. Prie ką tik sustojusio orlaivio sparčiai privažiavo konteinerių platformas tempiantis vilkikas. Darbuotojai pristūmė krovimo platformą ir netrukus ištuštino lėktuvą. Iškrauti konteineriai buvo tuoj pat nugabenti į oro uosto pakraštyje stovintį daugiaaukštį sandėlį.
Brangiausi kroviniai
Milžiniško pastato vidus primena laikrodžio mechanizmą – vyrauja vokiška tvarka ir tiksliai sustyguotas darbas. Pirmame aukšte iškraunami ir laikomi lėktuvais gabenami krovinių konteineriai. Daugybė darbuotojų kiekvieną konteinerį iškrauna ir siuntas po vieną deda ant konvejerio. Sunkesni kaip 31 kg siuntiniai rūšiuojami rankomis, tačiau didelių paketų pasitaiko nedaug. Kadangi “DHL Express” paslaugos esmė – itin skubus siuntų pristatymas, o klientai dėl kiekvienos sutaupytos minutės moka labai brangiai, daugumą jų sudaro į vokus sudėti dokumentai ar brangūs prietaisai, supakuoti į nedideles dėžutes.
Kaip teigė žurnalistus lydintis Leipcigo siuntų skirstymo centro direktorius Robertas Viegersas, vidutinis siuntų svoris siekia tik 5 kg, tačiau retkarčiais pasitaiko ir labai didelių, išskirtinių krovinių. Žvalgantis po krovinių aikštelę dėmesį patraukė du nauji plastiko apvalkalais aptempti “Bentley” automobiliai. Prašmatnios mašinos pasiekė gavėjus jau kitą dieną. Tiesa, sąskaitos už jų pristatymą galėjo siekti ir penkiaženkles sumas eurais. Pašnekovas atskleidė, kad kartą lėktuvu teko skraidinti net jūrinį konteinerį su itin brangiu kroviniu, tačiau tokie stambūs siuntiniai – išskirtiniai atvejai.
Sunkiausias darbas nematomas
Per naktį Leipcige perskirstoma apie 200 tūkst. įvairaus dydžio siuntinių. Lengvesnės siuntos konvejeriu keliamos į antrą aukštą, ten keletą kartų skenuojamos ir automatiškai skirstomos pagal kryptis. Šis procesas itin įspūdingas – vidury nakties penkių futbolo aikščių dydžio patalpose dūzgia net 6,5 kilometro besidriekiantys konvejerių diržai, o siuntos jais lekia greičiau, nei žmogus gali bėgti. Prie konvejerio sukinėjasi vos keletas darbuotojų. Jie keičia talpyklas, kai šios tampa pilnos, ir stebi procesą. Čia pat įrengtame muitinės skyriuje siuntos per keletą minučių patikrinamos.
Nuo to laiko, kai vokas ar dėžutė padedami ant konvejerio, iki tada, kai jie apkeliauja rūšiavimo ciklą ir nustumiami prie tinkamos krypties konteinerio, praeina vos 6-7 minutės. Tačiau R.Viegersas patikino, kad tai pati paprasčiausia viso proceso dalis. Mažiau matomus, bet gerokai sudėtingesnius darbus atlieka biuruose virš sandėlio dirbantys žmonės. Dalis jų tikrina skenerių duomenis ir žiūri, ar nė viena siunta nevėluoja į skirstymo centrą. Kiti rūpinasi lėktuvų eismo tvarkaraščiais, sudaro orlaivių pakrovimo ir išskridimo planus, stebi orų sąlygas ir bendrą skirstymo centro darbą. Kiekvieną naktį jiems tenka tai atlikti itin operatyviai, nes lėktuvai ant žemės praleidžia vos porą valandų – nuo pusės ketvirtos ima kilti, kad iki ryto pasiektų kitą šalį ar net kitą žemyną. Dėl laiko skirtumo per naktį siuntos apkeliauja net pusę pasaulio. Tarkime, vieną dieną iš biuro Honkonge paimtas siuntinys jau kitą dieną gali pasiekti gavėją Londone, o siunta iš Berlyno – per naktį atsidurti Los Andžele. Iki 6 val. visos per naktį gautos siuntos jau būna išrūšiuotos ir išskraidintos, o darbuotojai keliauja namo.
Pasirinko Rytus
Darbo sąlygos dėl tokio beprotiško tempo “DHL Express” tarnyboje itin sunkios. Žmonės čia dirba vien naktimis, ir rutina nesustoja nei savaitgaliais, nei švenčių dienomis. Biuro darbuotojai nuolat jaučia įtampą, o tie, kurie dirba pusiau atvirame sandėlyje, turi ištverti bet kokias oro sąlygas. Centro vadovas ne kartą akcentavo, kad darbuotojai yra vertingiausias įmonės turtas, todėl visi jie įtraukiami į mokymo ir motyvavimo programas.
Dauguma iš 3 tūkst. centre plušančių žmonių – vietos gyventojai iš Leipcigo apylinkių. Du trečdaliai jų prieš pradėdami dirbti sandėlyje buvo bedarbiai. “DHL Express” Europos regiono vadovas Johnas Pearsonas neslėpė, kad darbo jėgos perteklius buvo viena priežasčių, kodėl įmonė nusprendė įkurti vieną iš trijų didžiausių tarptautinių siuntų skirstymo centrų būtent Leipcige (kiti du veikia Sinsinatyje, JAV, ir Honkonge, Kinijoje).
Prieš tai “DHL Express” turėjo siuntų skirstymo centrą Briuselyje, tačiau dėl didelio oro uosto krūvio jai ėmė stigti vietos. J.Pearsonas pasakojo, kad prieš pasirenkant Leipcigą buvo išanalizuota per 80 miestų visoje Europoje. Anot jo, įmonė sąmoningai vengė didesnio ir žinomesnio oro uosto, nes tokiame būtų buvę sudėtinga gauti erdvės tiek ant žemės, tiek ore. Be to, verslui buvo svarbu, kad pasirinktoje vietoje galėtų veikti bent 30 metų. Todėl vieną iš trijų didžiausių tarptautinių siuntų skirstymo centrų nuspręsta statyti Rytų Vokietijoje, ne itin tankiai apgyventose Leipcigo apylinkėse.
“Savas” oro uostas
Ši vieta patogi ne vien geografiškai. Leipcigo oro uostas įsikūręs šiek tiek atokiau nuo gyvenamųjų teritorijų, tad turi pakankamai erdvės plėstis, o regiono valdžia investuotoją, sukūrusį daugiau kaip 3 tūkst. naujų darbo vietų, sutiko išskėstomis rankomis ir davė 30 metų galiojantį leidimą lėktuvams skraidyti naktimis.
Į naujojo objekto statybas DHL investavo apie 300 mln. eurų (daugiau kaip milijardą litų). Kompleksą sudaro ne tik skirstymo centras ir sandėlis, bet ir degalų saugyklos, administracijos pastatas, privažiuojamieji keliai ir milžiniškas lėktuvų priežiūros angaras, kuriame gali tilpti net du didžiausi orlaiviai “Airbus A380″.
DHL turi padalinius arba agentūras maždaug 220 valstybių, tačiau tiesioginės jungtys yra ne tarp visų jų. Juk siųsti pustuščius lėktuvus nuostolingiau, negu skraidinti siuntą didesnį atstumą, todėl net siuntiniai iš Lietuvos į Latviją keliauja per Leipcigą. J.Pearsonas pripažino, jog tobulos transporto organizavimo sistemos įmonė dar neatrado, tad siuntų rūšiavimas kas keletą metų keičiamas iš labiau centralizuoto į mažiau centralizuotą, ir priešingai. Jis visiškai tikras tik dėl vieno dalyko – kad ir kaip tobulėtų informacinės technologijos, DHL paslaugų vis tiek reikės. Esą įmonė jau išgyveno fakso ir elektroninio pašto atsiradimą, bet tikri dokumentai nepraranda savo vertės, o ekonomikai atsigaunant daugėja pasiryžusiųjų mokėti už greitį.
Komentarai
Kol kas komentarų nėra
Jūsų komentaras
Jei norite parašyti komentarą, prašome prisijungti:
arba užsiregistruoti.