Štai ir pailsėjo…Miegojo Italijoje – nubaudė Prancūzijoje
Šių metų pradžioje Europos Sąjungoje gerokai suaktyvėjo vairuotojų darbo ir poilsio režimo kontrolė. Vokietija, Prancūzija ir Nyderlandai tapo neoficialiomis kovos už vairuotojų teisę į komfortišką poilsį lyderėmis. Italija, Ispanija ir Portugalija dar neperkėlė į savo nacionalinę teisę reikalavimo dėl vairuotojų poilsio viešbučiuose ar moteliuose (regis, kol kas į poilsį „viešbučiuose ant ratų“ žiūri gana tolerantiškai). Tačiau neseniai Cargo.LT forumą tiesiog „susprogdino“ iki šio neturėjęs precedento atvejis: vienos Latvijos transporto įmonės vairuotojas kassavaitinį 45 valandų poilsį leido savo automobilio kabinoje Italijoje. Vėliau jis išvyko į Prancūziją, kur buvo sustabdytas ir nubaustas 750 eurų bauda už „nekomfortišką“ poilsį (vietoje baudos jam dar buvo pasiūlyta palikti automobilį su kroviniu Tulūzoje – ten, kur įvyko šis incidentas).
„Dura lex, sed lex“ – griežtas įstatymas, bet įstatymas
Į nubaustos transporto įmonės vadybininkės Inesės pagalbos šauksmą daugelis forumo dalyvių sureagavo gana atsargiai. Jie pažėrė įvairiausių versijų – gal vairuotojas, pradėdamas ilsėtis, pamiršo ištraukti iš tachografo savo kortelę (todėl tachografas visą tą laiką fiksavo kaip darbo, o ne poilsio laiką), gal, kirsdamas Prancūzijos-Italijos sieną (įvažiuodamas iš Prancūzijos į Italiją), pamiršo pakeisti tachografe šalį, todėl Prancūzijos inspektoriai nusprendė, kad vairuotojas iš Prancūzijos niekur nebuvo išvažiavęs ir visą tą laiką dirbo, gal vairuotojas įstatė kortelę ne į tą tachografo lizdą… Žodžiu, nuomonių buvo įvairių, tačiau kai mūsų redakcija paprašė teisininkų pakomentuoti šią situaciją, paaiškėjo, kad vairuotojo užmaršumas niekuo dėtas – atsakymo į šį klausimą reikia ieškoti Europos Sąjungos teisėje.
Advokatė Jelena Cvirko priminė, jog reikalavimas leisti kassavaitinį 45 valandų trukmės poilsį tik viešbučiuose arba moteliuose (t.y. ne transporto priemonės kabinoje) priimtas prieš 12 metų. Jis yra įtvirtintas Europos Parlamento ir Europos Tarybos reglamente Nr. 561/2006. Šis reglamentas plačiąja prasme reguliuoja Europos Sąjungos šalių kelių transporto sferos darbuotojų darbo sąlygas (taip pat ir vairuotojų darbo bei poilsio režimą).
Nesigilindami į Europos Sąjungos teisės aktų hierarchiją, atkreipsime dėmesį tik į vieną labai svarbų dalyką: reglamentas, skirtingai nuo direktyvos, yra visuotinai taikomas dokumentas, jis yra privalomas ir taikomas visose ES valstybėse. Šis teisinis aktas savo apimtimi yra įpareigojantis ir galioja kiekvienai valstybei narei, sudėtine nacionalinės teisės dalimi jis tampa be atskirto pritarimo. Kitaip tariant, reglamento nuostatos yra nediskutuojamos, jos yra privalomos vykdyti bet kuriais ES šaliai (šiuo atveju ne tiek svarbu, ar egzistuoja konkreti ES direktyva, ir ar toji direktyva yra perkeltas į nacionalinę teisę). Kalbant apie Europos Parlamento ir Europos Tarybos reglamentą Nr. 561/2006, jo nuostatos privalomos visoms ES šalims nuo 2006 m. kovo mėn. Reglamento 18-ame str. sakoma, jog „valstybės narės priima šiam reglamentui įgyvendinti būtinas priemones“. O 19-o str. 2-oje dalyje pasakyta jog „valstybė narė įgalioja kompetentingas institucijas taikyti sankcijas ūkio subjektui ir (arba) vairuotojui už jos teritorijoje nustatytą šio reglamento pažeidimą, už kurį sankcija dar nebuvo taikyta, net ir tuo atveju, jei šis pažeidimas padarytas kitos valstybės narės ar trečiosios šalies teritorijoje“. Kyla klausimas, kodėl leidimas bausti „už save ir už kaimyną“ buvo prisimintas tik šiemet.
Precedentą sukūrė belgai
2016 m. žiemą panašioje situacijos atsidūrė Belgijos įmonės „Vaditrans“ vairuotojas – Prancūzijos transporto inspektoriai nubaudė jį už poilsį transporto priemonės kabinoje, vairuotojui būnant Ispanijoje. Toks „kaimyniškas“ prancūzų požiūris ne juokais supykdė belgus, ir jie kreipėsi į teismą. Praėjus metams, 2017 m. Kalėdų išvakarėse, Europos Teisingumo Teismas paskelbė verdiktą dėl Prancūzijos pareigūnų veiksmų teisėtumo taikant aptariamą Reglamentą Nr. 561/2006. Teismas konstatavo, jog Reglamento 8 straipsnio 6 ir 8 dalis reikia aiškinti taip, kad negalima pasinaudoti 8 straipsnio 6 dalyje nurodytais reguliariais kassavaitinio poilsio laikotarpiais, būnant transporto priemonėje, t.y. vairuotojas negali atlikti normalaus kassavaitinio 45 val. ir daugiau trunkančio poilsio, transporto priemonėje (skaityti čia). Taigi, latvių kolegoms neliko nieko kito, kaip tik įsegti baudos protokolą į segtuvą, kuriame saugomi dokumentai apie nenumatytas išlaidas, ir pripažinti, kad 750 eurų nuostolis yra mažiausias blogis.
Baudų dydžiai: kas daugiau?
Prancūzija išties gali būti laikoma baudų sumų už vairuotojų darbo ir poilsio režimo pažeidimus čempione. Sustabdytas vairuotojas Prancūzijoje gali būti nubaustas bauda iki 2300 eurų, jo įmonei pareigūnai gali „įkalti“ baudą iki 30 000 eurų. Vokietijoje poilsis transporto priemonės kabinoje išvis nelaikomas poilsiu, vairuotojas baudžiamas 60 eurų (už kiekvieną praleistą kabinoje valandą) bauda, įmonė atitinkamai 180 eurų bauda (tokios pat baudos taikomos ir už tai, jei vairuotojas iš viso nesiilsėjo privalomą laiką). Belgijoje bauda kiek švelnesnė – 1800 eurų, o Nyderlanduose baudos „tarifas“ pats mažiausias – 1500 eurų. Beje, pastaruoju metu vairuotojų darbo ir poilsio režimu aktyviai susidomėjo ir Didžiosios Britanijos pareigūnai – gera žinia ta, kad šioje šalyje vairuotojams leidžiama ilsėtis transporto priemonių kabinose tuo atveju, jei krovininiai automobiliai priparkuoti specialiai įrengtose parkavimo vietose arba servisų aikštelėse. Jei automobilis stovi bendrojo naudojimo kelio šalikelėje, „kišenėje“ prie magistralės ir ties įvažiavimu/išvažiavimu iš magistralės – vairuotojas gali būti nubaustas 340 eurų bauda. Priminsime, jog bet kuri ES šalis turi teisę bausti vairuotoją už darbo ir poilsio režimo pažeidimus, jei iki tol vairuotojas nebuvo nubaustas kitoje šalyje. Nors imk ir rinkis, kur būti nubaustam pigiau!
Kaip įrodyti?
Vienintelis patikimas įrodymas, jog vairuotojas ilsėjosi viešbutyje arba motelyje, yra tos įstaigos sąskaita (čekis) už nakvynę. Kambariai, užsakyti per aibnb.com – irgi ne išimtis, kambario savininkas gali ir privalo išrašyti sąskaitą (vairuotojas turi nepamiršti jos pareikalauti). Blogiausiu atveju tiks ir banko išrašas, kuriame bus matoma, jog vairuotojas (jei mokėjo banko kortele) pervedė užmokestį už nakvynę nakvynės vietos savininkui. Dėl viso pikto patartina išsisaugoti ir nakvynės vietos administratoriaus ar savininko telefono numerį – tam atvejui, kad tikrintojas galėtų pats jam paskambinti ir įsitikinti, jog vairuotojas tikrai nakvojo toje vietoje, apie kurią kalba. Cargo.LT forume vis dar netyla diskusija apie tai, kur geriau vairuotojas pailsi – „gimtojo“ automobilio kabinoje ar dviaukštėse motelių/hostelių lovose, skambant svetimų žmonių knarkimo „simfonijai“. Deja, pastaroji aplinkybė pareigūnams nėra joks argumentas. Dar viena dilema – kaip įrodyti, kad vairuotojas savo kassavaitiniam poilsiui apsistojo pas gyvenančius užsienyje giminaičius? Juk šiais laikais giminės užsienyje nieko nebestebina, tikėtina, kad pavargęs vairuotojas tikrai nebus paguldytas ant grindų… Deja, tokiais atvejais niekas negalės dokumentais įrodyti, kad suteikta poilsio vieta atitiko visus keliamus reikalavimus (beje, į kovą už vairuotojų poilsio sąlygas pirmiausia stojo Vokietijos transporto darbuotojų profsąjungos, o šią idėją sėkmingai pasigavo šalių vyriausybės).
Sąmoninga rizika
Logika reikalauja, kad bet kuris draudimas – prieš imant kažką bausti už jo nesilaikymą – būtų paremtas ir atitinkamomis galimybėmis. Tarkim, Vokietija turi teisę reikalauti, jog vairuotojai ilsėtųsi ne transporto priemonių kabinose vien dėl to, kad šioje šalyje šalia bet kurios įrengtos stovėjimo aikštelės yra ir svečių namai. Esminis trūkumas – nakvynė tokiuose pakelės svečių namuose kainuoja nuo 40 eurų į parą, taigi, 45 valandų poilsis gali tapti finansine prabanga. Tuo tarpu kaimyninėje Prancūzijoje (žinant griežtą šios šalies pareigūnų požiūrį į pažeidėjus) nebrangiais viešbučiais, kurie būtų netoliese nuo saugomų krovininio transporto aikštelių, niekas per daug nesirūpina. Vežėjai pagrįstai klausia, kaip jie gali suderinti du nesuderinamus dalykus – nakvoti ne automobilio kabinoje ir tuo pačiu atsakyti už krovinio saugumą? Kas jį garantuoja Prancūzijoje, jei šioje šalyje nėra tinkamos infrastruktūros?..
Padėtį Prancūzijoje labai taikliai pailiustravo vienos Cargo.LT forumo dalyvės žodžiai, kuomet kitas forumo dalyvis viešai paprašė parekomenduoti nakvynės vietą:
– Niekada neapsistodavome viešbutyje ir neketiname to daryti. Ryte iš krovinio, kuro ir automobilio gali likti vieni prisiminimai! Nakties metu, jei nėra įvykdyta žmogžudystė, prancūzų policija niekur nevažiuoja, todėl naktį Prancūzijoje siautėja nusikaltėliai ir pabėgėliai.
Istorijos tęsiasi
Pasak Baltarusijos vežėjų, šių metų vasario mėnesį už 45 valandų poilsio pažeidimus vien tik Vokietijoje buvo nubausti 34 vairuotojai, Nyderlanduose – apie 50. Vairuotojams iš Rytų Europos skiriamas ypatingas „dėmesys“. Pirmiausia, jie yra priversti visais įmanomais būdais taupyti (jei nori išlikti konkurencinėje kovoje su vakarų kolegomis), todėl dažnai rizikuoja ir apsistoja poilsiui ne tokiomis sąlygomis, kaip to reikalauja reglamentas. Antra, tikrinantiems pareigūnams kur kas paprasčiau kelyje sustabdyti automobilį iš kitos šalies – vien dėl to, kad jis išmargintas reklaminiais užrašais svetima kalba! Tuo tarpu tikrinti „savus“ (tarkim, automobilius su prancūziškais numeriais) nėra prasmės – netgi tuo atveju, jei vairuotojo kelionės maršrutas suplanuotas kelioms dienoms, 45 valandų poilsį jis atliks namuose, nes tai naudingiau jo įmonės vadovui.
Šių metų kovo mėnesį Didžiosios Britanijos kelių agentūra irgi paskelbė panašią akciją krovininių automobilių, autobusų ir mikroautobusų vairuotojams. Vieno patikrinimo metu galima bausti daugiausiai už 5 pažeidimus (bendra nuobaudos suma negali viršyti 1500 svarų). Danijos parlamentas irgi nusprendė nuo šių metų liepos uždrausti krovininio transporto vairuotojams stovėti aikštelėse ilgiau nei 25 valandas (tai dar vienas kovos su nakvyne transporto priemonių kabinose būdas).
Šio straipsnio moralas toks: visiškai nesvarbu, kokioje Europos Sąjungos valstybėje vairuotojas buvo apsistojęs 45 valandų poilsiui. Svarbiausia tai, jog jeigu jis nesugebės įrodyti, kad ilsėjosi ne transporto priemonėje, tai tose valstybėse, kur draudimas ilsėtis transporto priemonių kabinose yra perkeltas į nacionalinę teisę, jis būtinai bus nubaustas. Tiek pat lengvai (kaip nagrinėjamuoju atveju) jį gali nubausti ir kitoje šalyje – tereikia vairuotojui susidurti su teisiškai „pasikausčiusiu“ pareigūnu. Kaip sakoma, būtų pretekstas – pagrindas nubausti atsiras savaime. Juo labiau, kad tas pagrindas yra daugiau nei aiškus – tai yra Europos Teisingumo Teismo išaiškinimas (žinia, šio teismo sprendimai yra neskundžiami). Todėl primygtinai rekomenduojame viso to nepamiršti, ir organizuoti vairuotojų darbą ir poilsį taip, kad netektų mokėti baudų.
Komentarai
Kol kas komentarų nėra
Jūsų komentaras
Jei norite parašyti komentarą, prašome prisijungti:
arba užsiregistruoti.