Rusijos protu nesuvoksi: kaip į ją vežti prekes iki balandžio 15 dienos?
„Rusijos protu nesuvoksi“, byloja rusiška patarlė, tačiau į šią šalį krovinius gabenantys vežėjai privalo tai padaryti. Tiksliau – išsisukti iš blaiviu protu nesuvokiamų situacijų ir išvengti didelių baudų. Gali pasirodyti, kad kiekviename sunkvežimyje turėtų būti visas pervežimų taisykles išmanantis teisininkas. Kaip reikia paruošti dokumentus, važiuojant į Rusiją, konsultuojamės su šios šalies teisininkų kontoros „Urvest“ specialistais.
Pastaraisiais metais Rusijoje įvyko pakankamai daug pokyčių, susijusių su tarptautinių krovinių pervežimų tvarka. Buvo pakeistas 127-asis įstatymas, reglamentuojantis tarptautinius pervežimus Rusijos teritorijoje. Šiame įstatyme numatyta, kad pervežimų tvarka bus tiksliau apibrėžta Transporto ministerijos įsakymuose. Dabar yra išleisti įsakymai, kurie nustato tarptautinių pervežimų rūšį, trečiųjų šalių krovinių pervežimo ypatumus, leidimų tarptautiniams pervežimams pildymo taisykles, taip pat nustatyta tarptautinių pervežimų be leidimų tvarka.
Sąskaita faktūra: ne visada privaloma, bet visada būtina
Yra privaloma turėti šiuos šešis dokumentus: transporto priemonės registracijos pažymėjimą, vairuotojo pažymėjimą, „žaliąją kortą“, leidimą vežti krovinį, CMR važtaraštį su pridedamais dokumentais ir sąskaitą-faktūrą.
Teisininkų kontoros „Urvest“ partneris, teisininkas Dmitrijus Ivanovas pastebi, kad sąskaitos-faktūros reikalingumas yra netipinis: formaliai jo nereikalauja joks Rusijoje galiojantis teisės aktas, bet realiai be jo negalima važiuoti. Taip yra todėl, kad transporto inspektorius, turėdamas nustatyti pervežimų rūšį, turi vadovautis sąskaita- faktūra. „Šiandien, analizuodamas galiojančius įstatymus, galiu prieiti tokios išvados: vairuotojas negaus jokios nuobaudos už tai, kad neturės sąskaitos-faktūros. Tačiau realiai bus taip, kad šio dokumento nepateikęs vairuotojas negalės pajudėti iš vietos“, dėsto D. Ivanovas.
Kitas „Urvest“ teisininkas, Vladimiras Malginas, pastebi, kad sąskaita-faktūra kai kuriais atvejais yra privaloma. „Šiuo metu galiojančiame straipsnyje, kuriame nurodomi reikalavimai trečiųjų šalių krovinių pervežimui, yra reikalavimas turėti sąskaitą-faktūrą“, papildo kolegą V. Malginas. Pasak D. Ivanovo, kai kurie transporto inspektoriai, bendradarbiaudami su muitine, patys gali gauti sąskaitą-faktūrą. Tačiau teisininkų patarimas – vairuotojas būtinai turi turėti šio dokumento kopiją, be kurio jis neturės galimybės važiuoti toliau. Inspektoriams visiškai tiks sąskaitos-faktūros kopija, o norint daugiau užtikrintumo, ją galima patvirtinti savo antspaudais. „Inspektoriui to turi pakakti“, tikina teisininkas.
D. Ivanovas nuramina vežėjus, kurie būgštauja dėl konfidencialių, sąskaitoje-faktūroje esančių duomenų atskleidimo. Pasak teisininko, kaip ir muitinės atveju, šie duomenys atskleidžiami ne komercinei organizacijai, o valstybės pareigūnams, formaliai turintiems teisę tikrinti šiuos dokumentus. Todėl vežėjų klientai neturės galimybės dėl to pareikšti kokias nors pretenzijas.
Teisininkas pabrėžia, kad kai kurių pervežimų atvejais reikalinga turėti prekės kilmės sertifikatą, tarptautiniam pervežimui reikalingas krovinio siuntėjo/priėmėjo įgaliojimas, veterinarinis/fitosanitarinis sertifikatas/saugumo dokumentas, specialūs dokumentai, skirti sunkiasvorių/stambiagabaritinių krovinių pervežimui, apskaitos talonas, pranešimas, ATA knygelė/specialūs laiškai.
Kaip identifikuojama „trečioji šalis“?
Dar prieš metus mes žinojome apie tris galimas pervežimų rūšis: dvišaliai pervežimai, vykdomi dvišalio leidimo pagrindu, tranzitiniai pervežimai, vykdomi taip pat dvišalio pervežimo leidimo pagrindu ir pervežimai į/iš trečiųjų valstybių, kurie vykdomi leidimo pervežimams į/iš trečiųjų valstybių pagrindu. Dabar situacija kiek pasikeitė, nes įstatyme atsirado nauja rūšis – trečiųjų šalių krovinių pervežimas. Pasak D. Ivanovo, pastarąją rūšį galima priskirti tiek dvišaliams, tiek trišaliams pervežimams. Todėl ji gali būti vykdomas tiek dvišalio leidimo, tiek ir leidimo pervežimams į/iš trečiųjų valstybių pagrindu. „Kuris leidimas reikalingas, vykdant šį pervežimą, priklauso nuo dokumentų paketo, su kuriuo bus vežamas krovinys“, aiškina teisininkas.
Dvišaliam pervežimui suformuluotos tokios sąlygos: jeigu krovinys vežamas į Rusiją, turi sutapti pakrovimo šalis, krovinio siuntėjo arba savininko šalis, važtaraščio pildymo šalis ir transporto priemonės registravimo šalis. O iškrovimo šalis turi būti Rusijos Federacija.
Jeigu krovinys vežamas iš Rusijos, krovinio siuntėjo (savininko) šalis, važtaraščio pildymo šalis ir krovinio pakrovimo šalis turi būti Rusijos Federacija. O krovinio iškrovimo šalis turi sutapti su transporto priemonės registracijos šalimi.
Jeigu kažkurie iš šių reikalavimų neatitinka, pervežimas patenka į trečiųjų šalių krovinių pervežimo kategoriją. „Būtent ši kategorija yra naujausia, pati sudėtingiausia ir sunkiausiai suprantama“, pastebi D. Ivanovas. Iš esmės trečiosios šalies krovinys nustatomas, remiantis dviem kriterijais: pagal tai, kas yra krovinio savininkas ir krovinio siuntėjas. „Didžiausia problema čia yra tai, kad nei viename, šiuo metu galiojančiame įstatyme, nėra tikslios formuluotės, kas yra krovinio savininkas ir kas yra krovinio siuntėjas, – pastebi teisininkas. – Todėl tenka manipuliuoti tarptautinės ir Rusijos teisės normomis. Ir patiems daryti išvadas. Mes jas esame padarę ir jos iš esmės sutampa su Transporto inspekcijos pozicija. Trečiosios šalies krovinys bus tuo atveju, jeigu jo savininkas, siuntėjas arba gavėjas yra asmuo, kuris nėra registruotas toje šalyje, kurioje yra užregistruota transporto priemonė. Tai mes pamatysime sąskaitoje-faktūroje. Krovinio savininku laikomas asmuo, dalyvaujantis pirkimo-pardavimo sandoryje. Tiksliau – tai arba pardavėjas, arba pirkėjas.
Kas liečia krovinio siuntėją arba gavėją, susiklostė taip: šiuo atveju tai suprantama ne kaip sandėlis, kuris nurodomas pirmojoje CMR važtaraščio grafoje ir uždeda antspaudą 22-ojoje CMR eilutėje. Tai suprantama kaip asmuo, kuris sąskaitoje-faktūroje nurodomas kaip pirminis krovinio siuntėjas arba kaip krovinio gavėjas.“
Taigi žiūrime į sąskaitą-faktūrą, kurioje krovinio siuntėjas, pavyzdžiui, Vokietijos kompanija. O krovinys kraunamas Lietuvos terminale ir 22-ojoje CMR grafoje savo antspaudą padeda Lietuvos įmonė. Tokiomis aplinkybėmis tai bus trečiųjų šalių krovinio pervežimas.
„Formuojasi įdomi praktika, nustatant trečiosios šalies krovinius tuo atveju, kai pervežimas vykdomas iš Rusijos. Daugumoje atvejų pardavėjai yra Rusijos asmenys ir tuomet reikia žiūrėti, kas yra prekės pirkėjai arba gavėjai. Jeigu vienas šių asmenų bus ne jūsų šalyje registruotas asmuo, tai taip pat bus trečiosios šalies krovinys. Dvišalis pervežimas iš Rusijos bus tik tuo atveju, jeigu pirkėjas bus registruotas vežėjo šalyje, – aiškina D. Ivanovas. – Iš kitos pusės, jeigu jūsų krovinys yra kad ir itališkos kilmės, tačiau nei sąskaitoje, nei važtaraštyje nefigūruos joks Italijoje registruotas asmuo, tai bus neabejotinai dvišalis pervežimas. Pirmaeilis dokumentas šalies nustatymui yra sąskaita, o CMR važtaraštis yra antraeilis dokumentas.“
Trečiųjų šalių kroviniai – su dvišaliu leidimu
Trečiųjų šalių krovinių pervežimas gali būti vykdomas, naudojantis vienkartiniu dvišalio pervežimo leidimu, specialiu leidimu pervežimams į/iš trečiųjų šalių, arba CEMT leidimu.
Numatyti keturi atvejai, kada trečiųjų šalių kroviniai gali būti pervežami, naudojantis dvišaliu leidimu. Tai yra pervežimas pagal kitos šalies vežėjui suteiktą įgaliojimą, pervežimas iš muitinės sandėlio, pervežimas iš jūrų uosto ir pervežimas su leidimu, kuriame yra žyma „leidžiama vežti trečiųjų šalių krovinį“. Visa tai galioja, išpildant 2015-10-14 dieną priimto įsakymo Nr. 301 sąlygas. Pasak D. Ivanovo, ketvirtasis atvejis šiuo metu taikomas tik Estijos vežėjams.
Pervežimas pagal įgaliojimą: kur prasideda problemos
Pervežimas pagal įgaliojimą – nauja, nuo vasario galiojanti forma, kai krovinio siuntėjas arba gavėjas vežėjui parašo įgaliojimą. Tai galima, įvykdant šias sąlygas: kai pakrovimas vykdomas šalyje, kurioje registruota transporto priemonė; kai iškrovimas yra Rusijoje, o gavėjas yra RF rezidentas; vežėjui parašius įgaliojimą ir pateikus kitus patvirtinančius ir reikalavimus atitinkančius dokumentus: sąskaitą-faktūrą, kilmės sertifikatą, veterinarinį/fitosanitarinį sertifikatą, saugumo dokumentus. Užtikrinus šias sąlygas, į Rusiją galima vežti ir trečiosios šalies krovinį.
Trečiųjų šalių krovinius išvežant iš Rusijos su įgaliojimu ir dvišalio pervežimo leidimu, keliami tokie reikalavimai: pakrovimo vieta – Rusija; iškrovimo vieta – transporto priemonės registracijos šalyje, vežėjui parašytas įgaliojimas, pateikiami kiti, reikalavimus atitinkantys dokumentai: sąskaita-faktūra, kilmės sertifikatas, veterinarinis/fitosanitarinis sertifikatas, saugumo dokumentai.
Ivanovas pastebi, kad paskutinieji dokumentai yra nurodyti kaip privalomi, tačiau iškyla kitas klausimas: „jeigu jūs vežate baldus, iš kur jiems gauti veterinarinius arba fitosanitarinius dokumentus?“ Teisininkas sako, kad paprastai dėl šio reikalavimo neaiškumo nekyla. Daugiau rūpesčių kelia prekės kilmės sertifikatas, kurį išduoda kilmės šalyje veikiantys kompetentingi organai. Kiekvienoje šalyje tai gali būti skirtingos institucijos. Šis dokumentas skirtas tik muitinei, tuo tarpu transporto policijos jis visiškai neturėtų dominti. Tačiau net ir Rusijos muitinė puikiausiai gali įregistruoti kilmės sertifikato neturintį krovinį. Pasak D. Ivanovo, šis dokumentas yra neoficialus, tačiau nekorektiška RF įsakymo redakcija sudaro pagrindą jo reikalauti. „Sukuriama dviprasmė situacija, keliamos bylos. Kaip teisininkas, galiu pasakyti, kad inspektoriai neturi teisės reikalauti tokio sertifikato“, tvirtina D. Ivanovas. Pasak jo, artimiausiu laiku laukiami įstatymo pakeitimai turėtų sumažinti tokių atvejų apimtis.
Tačiau vežėjus tai ne itin guodžia, nes Rusijos transporto inspekcijos pareigūnai, ypač – Pskovo srityje, nuolatos reikalauja prekės kilmės sertifikato. Negavę jo, surašo protokolus ir skiria baudas. Kaip elgtis tokioje situacijoje? Teisininkas atsako, kad realiai vienintelis būdas yra apskųsti tokią nuobaudą ir, balandžio mėnesį įsigaliojus naujai tvarkai, atsirastų pagrindas tikėtis baudos atšaukimo. Teisininkas pastebi, kad inspektoriai plačiai negalvoja apie susiklostančia situaciją. Jie turi nurodymus tikrinti dokumentus ir bausti, jeigu tų dokumentų nėra.
Skųsti teismui ar duoti kyšį?
„Urvest“ vadovas Romanas Obrazcovas papildo kolegą, pastebėdamas, kad šiuo metu galiojanti formuluotė yra nekorektiška, turi daugybę neišbaigtų taisyklių ir realiai neįgyvendinama. Tačiau ji yra galiojanti ir pervežimus vykdyti galima tik vadovaujantis ja. „Dabar mokėkite baudas, per 10 dienų apskųskite sprendimus teismui ir, tikimės, balandį jau galėsite Transporto inspekcijai pateikti ieškinius dėl patirtų išlaidų. Tai mano receptas, – sako R. Obrazcovas. – Nors dauguma šiuos reikalus palieka likimo valiai ir tikisi, kad jie išsispręs savaime.“
Kokia yra tikimybė, kad toks ieškinys duos norimą rezultatą? Ar yra nors vienas atvejis, kai vežėjas susigrąžino neteisėtai paskirtą baudą? Rusų teisininkai atsako, kad tokia praktika pradėta tik dabar, o jos rezultatų dar reikia palaukti.
Tačiau mūsų vežėjai sako, kad nuolatinės baudos, siekiančios 100-150 tūkstančių rublių (1300-1900 eurų), yra pernelyg didelė prabanga. Juk kai kurie Lietuvos vežėjai tokią baudą moka kelis kartus per savaitę! Ar yra prasmė susimokėti didelę baudą, paskui – išleisti didelę sumą pinigų teisininkų paslaugoms, tampytis po teismus, tikintis nenuspėjamos tikimybės susigrąžinti pinigus? Gal vežėjai labiau susigundys galimybe duoti kyšį inspektoriui ir keliauti toliau?
R. Obrazcovas į tai turi savo atsakymą: reikia suformuluoti savo poziciją ir siekti savo tiesos. „Mes visi suprantame, kokie yra dabartiniai įstatymai. Tačiau turime rasti išeitį. Jeigu nieko nedarysi, nieko ir neįvyks, – dėsto teisininkas. – Atsiradus daugiau atvejų, kai teismas Transporto inspekciją privers grąžinti pinigus, galima tikėtis įstatymo koregavimo. Reikia padėkoti lenkams, kurie ėmėsi konkrečių veiksmų ir privertė koreguoti įstatymus! Jie sugebėjo sukurti labai įdomų precedentą.“
R. Obrazcovas paminėjo lenkų iniciatyvą, kuomet jie vieninteliai Europoje atkreipė dėmesį į faktą, kad galiojantys RF aktai realiai neleidžia vykdyti jokių pervežimų Rusijos teritorijoje. Derybų tarp Lenkijos ir Rusijos rezultatas turėtų būti tarptautinei teisei ir elementariai logikai neprieštaraujantis tarptautinių pervežimų reglamentavimas, kurio naudą pajaus visų, į Rusiją vykstančių šalių vežėjai.
Įgaliojimas. Kas jį rašo ir koks antspaudas?
Tačiau kilmės sertifikatas nėra vienintelė juoda dėmė. Neaiškumą skatina ir pats įgaliojimas, kuriam keliami reikalavimai numatyti 301-ajame įsakyme. Pasak D. Ivanovo, daugiausiai problemų kelia klausimas: kas jį įformina ir pasirašo? Įsakyme parašyta, kad arba krovinio siuntėjas, arba gavėjas. Kada kuris – tiesiogiai nenurodoma. Vežėjai pasakoja, kad vieną dieną pasienyje reikalauja vieno, kitą dieną – kito. Sumanūs vežėjai iš karto vežasi net po tris, skirtingų subjektų išduotus įgaliojimus, tačiau net ir tai ne visada suveikia! Teisininkai siūlo vadovautis INCOTERMS sąlygomis. Jeigu, remiantis jomis, jūsų pristatymo sąlygos prasideda C arba D raidėmis, įgaliojimą rašo krovinio siuntėjas. Jeigu yra EXW arba F raide prasidedančios sąlygos, įgaliojimą rašo gavėjas. Šios sąlygos nurodo, kas kokiu atveju priima visas su krovinio pervežimu susijusias pareigas.
Vežėjai tvirtina, kad Transporto inspekcijai niekuomet neįtinka įgaliojimo formos. Nors „Urvest“ teisininkai nedvejodami atsako, kad ant įgaliojimo padėtas antspaudas gali būti bet kokios spalvos, vežėjai iš Rusijos sulaukia žinių, kad inspektoriams neįtinka tai juodos spalvos, tai spalvotas antspaudas. V. Malginas, esant neaiškumui dėl antspaudo spalvos, siūlo pareikalauti paaiškinti, kokiu pagrindu keliamas klausimas. Jeigu paaiškinimo nėra (o jo realiai ir negali būti), diskusiją galima baigti, nes bet koks kitas priekabiavimas šiuo klausimu yra tik pinigų prievartavimas. „Matydami informuotą žmogų, tokie inspektoriai tuojau pat nuo jo atstos“, tvirtina šis teisininkas.
Dingęs muitinės sandėlių sąrašas ir su juo susijusios baudos
301-asis RF įsakymas nurodo, kad trečiųjų šalių krovinius galima vežti su dvišaliu leidimu, jeigu jie vežami iš muitinės sandėlių. Keliamos sąlygos – sunkvežimis pakraunamas muitinės organų valdomame sandėlyje, kuris įtrauktas į RF Transporto ministerijai pateiktą sandėlių sąrašą. Visa tai muitinės pareigūnai turi antspaudu pažymėti CMR važtaraštyje, o pakrovimo bei šio važtaraščio užpildymo šalis turi sutapti su transporto priemonės ir vežėjo įmonės registracijos šalimi.
Dabar bene didžiausia problema – sandėlių sąrašo suderinimas. Lietuvos atstovai tvirtina į Maskvą jau ne vieną kartą išsiuntę sąrašus, tačiau D. Ivanovo žiniomis, Rusijos Transporto ministerija šį sąrašą suderino tik vasario-kovo sandūroje. Tai lėmė daugybės Lietuvos sunkvežimių sulaikymą ir nuobaudų taikymą. Teisininkas aiškina, kad Rusijos Transporto inspekcija laukė, kol jiems „iš viršaus“ bus pateiktas sąrašas, o kol tai nebuvo padaryta, kentėjo krovinius iš muitinės sandėlių vežę, transportininkai. Ar dabar yra kokios vežėjų galimybės susigrąžinti sumokėtas baudas? R. Obrazcovas tvirtina, kad, laiku apskundus nuobaudą, ji bus pripažinta kaip neteisėta ir teisme bus galima išsireikalauti jos susigrąžinimą. Pasak teisininkų, jeigu sandėlis, kurio antspaudas yra važtaraštyje, įtrauktas į patvirtintų sandėlių sąrašą, toks ieškinys turėtų 99 procentų sėkmę. R. Obrazcovas sako, kad per paskutinę vasario savaitę tokias nuobaudas gavo daugiau, nei 100 Lietuvos vežėjų. „Įsivaizduokite, apie kokias sumas kalbame“, pastebi „Urvest“ vadovas.
Pasienyje reikalingas leidimas netinkamas Rusijos viduje?
Viena iš protu nesuvokiamų Rusijos ypatybių – pinigų „melžimo“ schemų pretekstai. Mūsų vežėjai pasakoja masiškai susiduriantys su atvejais, kai pasienyje reikalaujamas dvišalis leidimas, o šalies viduje Transporto inspekcija reikalauja leidimo vežti trečiųjų šalių krovinius. Negana to, Rusijos transporto inspektoriai netgi tais atvejais, kai yra vežamas trečiosios šalies krovinys, neima leidimų trečiųjų šalių kroviniams, reikalaudami būtent dvišalio leidimo.
R. Obrazcovas tai vertina kaip eilinę pinigų „melžimo“ schemą, kuri negali turėti jokio logiško ar teisinio paaiškinimo. Tokiu atveju jis siūlo išsyk kreiptis į tokį reikalavimą keliančio pareigūno vadovą: pamainos viršininką, skyriaus vadovą, teiraujantis apie tokio reikalavimo pagrįstumą.
Konosamento duomenys: neprivalomi, bet būtini
Trečiosios šalies krovinį su dvišaliu leidimu galima vežti, jį gabenant ir iš jūrinio uosto. Tokiu atveju reikia laikytis šių sąlygų: krovinys pakrautas šalyje, kurioje užpildytas CMR ir registruota transporto priemonė bei vežėjas, uostą nurodant kaip pakrovimo vietą, nurodant konosamento numerį ir datą. Krovinys turi būti iš šalies, nesančios nei ES, nei ELPA sudėtyje. Tai reiškia, kad krovinio siuntėjas turi būti ne iš šių šalių. D. Ivanovas atkreipia dėmesį į tai, kad 301-asis įsakymas nereikalaujama konosamento duomenų (jų neturėjimas nesukelia atsakomybės), tačiau praktika rodo, kad jie yra reikalingi parodant, iš kurio uosto vežamas krovinys.
CEMT leidimas: patikslinti terminai
Dar vienas pastarųjų metų pokytis palietė CEMT leidimus, kuriems taikomi terminai dabar tiksliai nurodyti 301-ajame įsakyme. Važiuojant su tuo pačiu leidimu, minimalūs įvažiavimo į RF terminai, po paskutiniojo išvažiavimo iš RF, turi būti ne mažesni, nei: 24 valandos, vežant iš valstybės, besiribojančios su Eurazijos ekonominės sąjungos šalimi ir 72 valandos, vežant iš valstybės, nesiribojančios su EES šalimi.
Rusija pasitaisys?
D. Ivanovas pastebi, kad viskas, kas išdėstyta aukščiau, yra susiję su dabar galiojančiais įstatymais, kurių pakeitimai jau yra ruošiami ir turėtų įsigalioti nuo balandžio vidurio. Rusijos teisininkai tvirtina, kad naujoji 301-ojo įsakymo redakcija turės būti kur kas aiškesnė ir paprasčiau įgyvendinama. „Urvest“ skelbia, kad bus supaprastinta pervežimų tvarka pagal tarptautiniam vežėjui suteiktą įgaliojimą: jeigu šis dokumentas bus tinkamai užpildytas, nebereikės kilmės sertifikatų ir kitų dokumentų.
Taip pat bus visiškai nauja pervežimų rūšis, kurią teisininkai dabar vadina „vežimu pagal CMR originalą“. Tokiu atveju reikėtų pateikti CMR važtaraščio, su kuriuo prekė atvažiavo į sandėlį, šiame sandėlyje patvirtintą kopiją arba originalą. Tuomet nereikia įgaliojimo, bet svarbu, kad iki sandėlio prekė buvo atvežta su kitu sunkvežimiu. Pasak D. Ivanovo, dabartinė analizė rodo, kad tai galės būti netgi to paties vežėjo, bet ne tas pats sunkvežimis. „Tačiau galima manyti, kad ši formuluotė turėtų keistis“, pastebi jis.
Pervežimui iš oro uostų ir geležinkelio terminalų bus prilyginti pervežimams iš jūrų uosto.
Taip pat, pagal reikalavimą įforminus pirkimo sąskaitą-faktūrą (joje įrašius prekės kilmę ir galutinį transportavimo tašką), bus galimi pervežimai, remiantis tik CMR ir sąskaita-faktūra.
Šie pakeitimai ruošiami, reaguojant į Lenkijos reikalavimus, kuriuos ši šalis iškėlė, nenorėdama sutikti su Tarptautinę teisę pažeidžiančiais Rusijos įstatymais. Jokio išorinio palaikymo – nei iš Lietuvos (kurios vežėjai labai kenčia dėl dabartinės Rusijos (ne)tvarkos), nei iš ES nesulaukusi Lenkija, rizikuodama dešimtimis tūkstančių darbo vietų, daro tai, iš ko naudą gaus visos su Rusija bendradarbiaujančios šalys.
Komentarai
Kol kas komentarų nėra
Jūsų komentaras
Jei norite parašyti komentarą, prašome prisijungti:
arba užsiregistruoti.