Rūko sezono rizikos. Ką reiktų žinoti vairuotojams?
Draudimo kompanijų statistika liudija, kad spalį prasidėjus rūko sezonui eismo įvykių užfiksuojama 10 proc. daugiau nei įprastai. Šis pokytis paaiškinamas labai paprastai: atslinkus rūkui, matomumas drastiškai sutrumpėja, todėl sunku pastebėti ne tik pėsčiuosius ar vadeliotojus, bet ir didelių gabaritų daiktus, sureaguoti į kelyje atsirandančius kitokius pavojus. CargoNews.lt pateikia saugaus eismo specialistų rekomendacijas, kaip išvengti problemų rūke.
Receptas Nr: 1
Draudimo bendrovės BTA ekspertai, analizuodami rūko metu nutinkančių avarijų priežastis, pirmiausia akcentuoja tokioms eismo sąlygoms pernelyg didelio greičio faktorių. Net tiesiame ir puikiai pažįstamame kelyje pakilus rūkui būtina važiuoti žymiai lėčiau nei geru oru leidžia Kelių eismo taisyklės. Jei pamačius kliūtį nespėjama transporto priemonės sustabdyti – akivaizdu, kad judama per greitai.
Koks greitis kokiam matomumui esant yra saugus, galima orientuotis stebint užmiestyje kelio kraštą žyminčius stulpeliu, kurie paprastai būna sustatyti kas 50 metrų. Jeigu vairuotojas važiuodamas nemato toliau nei atstumas nuo vieno iki kito stulpelio, rekomenduojama sumažinti greitį iki maždaug 50 km/val. Važiuojant tokiu greičiu, visais atvejais turėtų pakakti laiko pastebėjus kliūtį jo išvengti ar tiesiog sustabdyti mašiną. Jeigu matomi du stulpeliai, galima įsibėgėti iki 70 km/val. Aiškiai matant tris ar daugiau stulpelių saugus įprastas užmiestyje leistinas greitis.
Į tiršto rūko ruožą įvažiuoti būtina itin atsargiai, o ne įlėkti nežinant ar priekyje esantis kelio ruožas tuščias. Esant labai prastam matomumui, patartina sustoti ir palaukti, kol rūkas prasisklaidys.
Pasiryžus važiuoti tokiomis sąlygomis patariama griežtai laikytis dešiniojo krašto, stebint atstumą nuo kelio vidurį ženklinančios juostos ar kelkraščio. Beje, nors judėjimą rūke palengvina priešais važiuojančios transporto priemonės, „prisiklijuoti“ pernelyg arti jų galo nederėtų, nes sureaguoti į staiga atsiradusias kliūtis gali būti sudėtinga.
Trečdalis per rūką nutikusių įvykių – atsitrenkimas į medį, stulpą ar kelio ženklą. Susidarius rūkui žmonės partrenkiami retai ir tokie įvykiai sudaro apytiksliai 1 procentą visų incidentų. Vidutiniškai per rūką į eismo įvykius patekę vairuotojai patiria 700 eurų žalą.
Žibintų naudojimo ABC
Esant prastam matomumui derėtų tinkamai naudotis rūko žibintais, padėsiančiais tiek pačiam vairuotojui geriau orientuotis kelyje, tiek ir kitiems eismo dalyviams laiku pastebėti, kas vyksta aplink. Žinoma, jie savo funkciją atliks tik tuomet, jei bus tinkamai sureguliuoti. Idealiu atveju priekyje esantys rūko žibintai turi būti sumontuoti 0,25–0,7 m virš kelio paviršiaus. Kitu atveju jie negelbsti, o tik akina kitus eismo dalyvius. Taisyklingai sumontuoti rūko žibintai turi būti tinkamai sureguliuoti – jie turėtų apšviesti kelkraščius, šviesos spinduliai jokiu būdu neturėtų kryžiuotis prieš automobilį.
Priekiniai rūko žibintai gelbsti tik naktį, bet dieną realiai nieko nekeičia. Šviesiu paros metu didesnis pagalbininkas yra tolimųjų šviesų žibintai, tačiau ir dieną reiktų nepamiršti jų išjungti prieš prasilenkiant su kita transporto priemone. Esant geram matomumui važinėti su įjungtais rūko žibintais ne tik nelogiška, bet ir pavojinga – dėl to galima sulaukti pretenzijų iš policijos pareigūnų.
Ypač gerai pagalvoti kada nebereikalingas galinis rūko žibintas. Jo skleidžiama šviesa yra maždaug 30 kartų intensyvesnė nei standartinių galinių žibintų, todėl esant geram matomumui iš tiesų erzina važiuojančius iš paskos. Antai Vokietijoje už šios aplinkybės ignoravimą galima sulaukti baudos iki 35 eurų. Naudoti galinius rūko žibintus rekomenduojama kai matomumas kelyje sumažėja iki 50 metrų.
Specialistai pastebi, kad rūke visi daiktai atrodo du kartus toliau negu yra iš tikrųjų. Todėl ir atstumas iki priekyje važiuojančio automobilio turėtų būti dvigubai didesnis negu važiuojant šviesoje. Prieš sustojant būtina įspėti paskui važiuojančius vairuotojus – keletą kartų nuspausti stabdžių pedalą. Didžiausias pavojus rūke – automobiliai, važiuojantys arba stovintys be šviesų.
Mašinos priežiūra
Prastą matomumą lemia ne tik oro sąlygos, bet ir automobilio techninė būklė. Orientuotis kas dedasi už suskeldėjusio, stipriai subraižyto priekinio stiklo kur kas sunkiau, nei į aplinką žvelgiant pro švariai nuvalytą langą. Jei stiklas nėra pažeistas, reikia pasirūpinti valytuvų šluotelėmis. Pastarosios tarnaus ilgiau, jei retkarčiais nuvalysite gumelę servetėle, suvilgyta plovikliu. Taip pašalinamos purvo ir kietos apnašos, gadinančios pačią gumelę. Periodiškumas priklauso nuo to, kiek dažnai eksploatuojamas automobilis, geriausia gumeles valyti kas dvi savaites.
Į automobilio stiklų plovimo bakelį derėtų pilti tik specialų skystį, o ne paprastą vandenį – šis ne tik neįveikia riebalų ar alyvos dėmių, bet ilgainiui užkemša purkštukus. Kai automobilis plaunamas plovykloje, ypač jei vaškuojamas, būtina sausa šluoste nuvalyti mašinos lango stiklą, kad nebūtų vaško liekanų, ir pačią gumelę.
Jei ilgiau stovėjusio automobilio stiklas pasidengė smėlingų dulkių sluoksniu, rekomenduojama nuimti šluoteles, jas perpilti švariu vandeniu arba bent jau apipurkšti plovimo skysčiu stiklą, leisti nutekėti ir tik paskui valyti valytuvais. To neatlikus, ne tik pažeidžiama valytuvo gumelė, bet ir subraižomas stiklas.
Šaltuoju metų laiku reikėtų vengti valytuvais braukyti apledėjusį stiklą. Jei gumelės prišalo, reikia atsargiai jas nukelti nuo stiklo, nuvalyti, „pramankštinti“ užšalusius laikiklius ir lankstus.
Komentarai
Kol kas komentarų nėra
Jūsų komentaras
Jei norite parašyti komentarą, prašome prisijungti:
arba užsiregistruoti.