Precedentas, kurį sukūrė čekų vairuotojas Vokietijos įmonei
Minimalus vairuotojų darbo užmokestis tradiciškai buvo Rytų Europos vežėjų konkurencinis pranašumas, jiems dirbant vakarų rinkose, nes minimalaus darbo užmokesčio lygis Rytų Europos šalyse buvo mažesnis, nei vakaruose. Saugodamos savo rinkas, didžiosios Vakarų Europos valstybės nusprendė kovoti su šiuo reiškiniu, ir įstatymine tvarka įpareigojo Rytų Europos vežėjus mokėti savo darbuotojams (vairuotojams) tokius atlyginimus, kokie nustatyti tose šalyse, kur vairuotojai dirba. Su šia tvarka Rytų Europos vežėjai priversti taikytis jau daugiau nei trejus metus, tačiau neseniai nutiko viena istorija, kuri Rytų Europos vežėjams gali turėti rimtų finansinių pasekmių.
Istorijos esmė yra tokia: čekų transporto įmonės (ši įmonė vykdė pristatymus pagal Vokietijos „Deutsche Post“ užsakymus) vairuotojas vardu Jirži Gabrhel (Jiří Gabrhel) dirbo Vokietijoje. Suprantama, Vokietijoje jam buvo mokamas atlyginimas ir viskas lyg ir buvo neblogai, kol vairuotojas neįsigilino į minimalaus valandinio atlyginimo (MiLog) reikalavimus ir nepriėjo išvados, kad darbdavys jam sumokėjo ne visą priklausantį atlyginimą. Čekas kreipėsi pagalbos į Jungtinę paslaugų sektoriaus darbuotojų profsąjungą, kurios atstovai padėjo jam pateikti ieškinį į Bonos Darbo ginčų teismą. Teismas palaikė vairuotojo pusę.
Čia derėtų prisiminti, kad įstatymo dėl minimalaus darbo užmokesčio (MiLog) reikalavimai taikomi tiek darbdaviui, tiek generaliniam užsakovui (nagrinėjamu atveju „Deutsche Post“), tad šiuo atveju vairuotojas galėjo rinktis, kuri grandis – jo tiesioginis darbdavys Čekijoje ar Vokietijos „Deutsche Post“ – turės jam padengti negauto atlyginimo dalį. Tiesioginis vairuotojo darbdavys atsisakė sumokėti reikalaujamą sumą (beje, tai buvo nei daugiau nei mažiau, o beveik 8 303 eurai), todėl vairuotojas pareiškė savo reikalavimą Vokietijos pašto tarnybai „Deutsche Post“. Tačiau „Deutsche Post“ neįžvelgė savo kaltės, argumentuodama tuo, kad pasirašant sutartį rangovas (t.y. Čekijos transporto įmonė) buvo įsipareigojęs laikytis visų darbo teisės (taip pat ir įstatymo dėl minimalaus darbo užmokesčio) reikalavimų. Bet vairuotojo advokatai priminė, jog užsakovas privalo atsakyti už savo veiksmus nepriklausomai nuo kieno nors kito kaltės (kitaip tariant, „Deutsche Post“ pirmiausia turi atsiskaityti su vairuotoju, ir tik po to aiškintis santykius su verslo partneriu).
Šioje istorijoje labai svarbu tai, kad apdairusis J. Gabrhelis turėjo savo rankose visą įrodymų paketą (tikslius duomenis apie atliktus pervežimus: informaciją – valandų tikslumu – apie pakrovimus, iškrovimus, sustojimus, sienų kirtimus ir t.t.).
Suprantama, jog šis precedento neturintis atvejis ne juokais sudrebino taupiųjų Rytų Europos vežėjų gretas. Visiškai aišku, kad dabar ieškiniais juos gali apipilti tiek dirbantys Rytų Europos transporto įmonėse vairuotojai, tiek ir užsakovai, kurie nukentėjo nuo panašių į čekų vairuotojo ieškinių (čekų žiniasklaida praneša, kad dabar teisybės paieškas ketina pradėti šimtai tokių kaip J. Gabrhelis). O lėšų nepaskęsti teismuose nėra, nes Vakarų valstybių reikalaujami minimalūs atlyginimai daugeliui Rytų Europos vežėjų yra tiesiog nepakeliami.
Atrodytų, liepto galas. Tačiau neseniai pasirodė dar viena žinia. Vokietijos finansinis teismas nusprendė laikinai sustabdyti čekų transporto įmonės patikrinimą siekiant įsitikinti, ar joje tikrai laikomasi Vokietijoje nustatytų minimalaus atlyginimo reikalavimų. Teismui kilo rimtų abejonių dėl to, ar galima šiuos reikalavimus taikyti transporto įmonėms, kurios registruotos Europos Sąjungoje, bet neturi savo filialų Vokietijoje.
Redakcijai ši situacija pasirodė išties intriguojanti, tad mes kreipėmės į Lietuvos ambasadą Vokietijoje, kur mums maloniai sutiko padėti komercijos atašė Daina Lipps. Poniai D. Lipps pavyko tiesiogiai susisiekti su Jungtinės paslaugų sektoriaus darbuotojų profsąjungos atstovais, ir štai kas paaiškėjo.
Profsąjungos atstovai atkreipė dėmesį į tai, jog 20-asis MiLog straipsnis (pilną tekstą anglų kalba galima rasti čia) taikomas visiems darbdaviams, kurių darbuotojai dirba Vokietijoje – nepriklausomai nuo to, kurioje ES valstybėje yra registruota darbdavio įmonė (kiek teisėtas toks reikalavimas, reikėtų aiškintis atskirai ir labai ilgai, todėl kol kas šio klausimo nekvestionuosime).
Grįžtant prie J. Grabhelio istorijos, tai jam, pasak profsąjungos atstovų, buvo mokama apie 450 eurų per mėnesį. Tuo tarpu už 40 darbo valandų per savaitę jam priklausė apie 1500 eurų. Kur dingdavo kiti pinigai? Profsąjungų atstovų teigimu, darbdavys juos nurašydavo maisto ir pragyvenimo išlaidoms, ir tokiu būdu „taupė“ mokesčius ir socialines išmokas. Tokie darbdavio veiksmai, pagal ES direktyvą Nr. ES 96/71, gali būti laikomi darbuotojo socialinių teisių pažeidimu. O praktiškai viska baigėsi tuo, kad J. Gabrheliui susirgus, jo gydymo išlaidos buvo apmokėtos tik ta dalimi, kiek priklausė gaunant bazinį 450 eurų atlyginimą.
Vokietijos teismas, stojęs vairuotojo pusėn, vadovavosi Vokietijos „Įstatymu dėl darbuotojų samdos“ (įstatymo tekstas vokiečių kalba yra čia), kuris, kaip pakomentavo verdi.de atstovai, iš esmės yra minėtos direktyvos nacionalinis atitikmuo. Tuo tarpu J. Grabrhelis, norėdamas apginti savo teises, dokumentais patvirtino kiekvieną savo darbo valandą, į ką profsąjungos atstovai patarė atkreipti ypatingą dėmesį (netgi į tokią smulkmeną, kaip sienos kirtimo momentą), nes teisę į juridinę apsaugą įmonių darbuotojai įgyja tik praėjus 3 mėnesiams nuo įsidarbinimo dienos (bendro pobūdžio atmintinę apie vairuotojų darbo apmokėjimo sąlygas – anglų ir rusų kalbomis – galima rasti čia).
Profsąjungos atstovai patvirtino, kad į profsąjungą ir iki šio įvykio kreipėsi nemažai vairuotojų, kurių teisės buvo pažeistos, o po istorijos su J. Gabrheliu jų tapo dar daugiau.
Šios ir panašių situacijų baigtis iš esmės priklauso nuo vairuotojo pozicijos – norės jis kreiptis į teismą, ar ne. Tad vežėjo užduotis yra padaryti taip, kad vairuotojas nebūtų linkęs pradėti teisminius ginčus. Priimdamas vairuotoją į darbą arba patikėdamas jam konkretų užsakymą, vežėjas turi detaliai aptarti vairuotojo darbo sąlygas, kurios finansine prasme tenkintų tiek darbdavį (jis išliktų konkurencingas) tiek ir darbuotoją (jis gautų tą atlyginimą, kurį tikisi gauti – be nuostolio įmonei). Jei pretenzijos vienaip ar kitaip atsirado, tai kiekvienoje konkrečioje situacijoje galima ir reikia ieškoti sprendimų be teisinio santykių aiškinimosi – kad vairuotojas neliktų prie sudužusios geldos (tarkim, ligos ar kokios kitos bėdos atveju), o įmonė neturėtų nenumatytų nuostolių vykdydama teismo sprendimą. Ir pabaigai, gerbiamieji vežėjai – jei nenorite „nudegti“, tai karts nuo karto pasidairykite po Cargo.LT skyrių „Vairuotojai“.
Komentarai
Kol kas komentarų nėra
Jūsų komentaras
Jei norite parašyti komentarą, prašome prisijungti:
arba užsiregistruoti.