Olegas Tarasovas: „Aš žinau, ką padaryti, kad Linava dirbtų dar efektyviau“!
Šiandien Lietuvos transporto sektorius išgyvena ne pačius lengviausius laikus, susidurdamas su daugybe iššūkių („Mobilumo paketas“, vairuotojų trūkumas, protekcionizmas Vakaruose ir Rytuose, Breksitas ir kitais). Būdamas „Linavos“ prezidiumo nariu ir Ryšių su užsienio šalimis komiteto pirmininku joje, Olegas Tarasovas aktyviai sprendžia klausimus, susijusius su Lietuvos santykiais su Rusija ir kitomis valstybėmis autotransporto srityje. Be to, jis pretenduoja į asociacijos prezidento postą, norėdamas užbaigti jos vidinį konfliktą, sugrąžinti jai turėtą autoritetą ir maksimaliai pagerinti vežėjų verslo aplinką. Daugiau apie O. Tarasovo darbo rezultatus ir ateities planus jo ekskliuzyviniame interviu Cargonews redakcijai.
Ar Jums kaip verslininkui buvo sunku pradėti dirbti administracinį darbą „Linavos“ valdymo struktūroje? Ar turėjote panašios veiklos patirties anksčiau?
Administracinis vadybinis darbas man nėra naujiena. Ilgus metus man teko dirbti lietuviško ledo ritulio valdymo struktūroje, ir per tą laiką mums pavyko pasiekti konkrečių didelių rezultatų – šiandien ši Lietuvos sporto šaka yra pripažinta tarptautiniu lygmeniu. Veikla toje sferoje patobulino mano darbo komandoje, dokumentacijos valdymo, komunikacijos įgūdžius. Todėl, kai tapau „Linavos“ prezidiumo nariu, man nereikėjo laiko apsipratimui – problemas pradėjau spręsti iš karto.
Kokie klausimai yra Jūsų dėmesio centre?
Kadangi esu Ryšių su užsienio šalimis komiteto pirmininkas, pirmiausiai užsiimu tarptautine problematika. Pradėti norėčiau nuo „Mobilumo paketo“. Vertindamas susiklosčiusią situaciją, galiu drąsiai pasakyti, kad Europos Parlamento pritarimas jam pamina vieną iš pagrindinių ir garsiai deklaruojamų ES principų – laisvo prekių ir paslaugų judėjimo principą. Jeigu šiuo atveju niekas nepasikeis, manau, kad Lietuvos vyriausybė turi svarstyti galimybę skelbti ekstremalią situaciją, kas bent iš dalies palengvintų nacionalinio transporto sektoriaus padėtį. Taip pat šiame kontekste negaliu nepaminėti Breksito iššūkio – darau viską, kad jo neigiami padariniai Lietuvos vežėjams būtų kiek įmanoma mažesni.
Dar vienas labai svarbus klausimas, kuriuo aktyviai užsiimu – apsikeitimas leidimais krovinių pervežimui su kitomis valstybėmis. Pirmiausiai šiuo atveju reikėtų kalbėti apie Rusiją. Kartu su kolegomis siekiu, kad Lietuvos Susisiekimo ministerija sumažintų leidimų kvotą Rusijos vežėjams 50-70 tūkst., ir atrodo, kad ji mus girdi. Atitinkamas sprendimas galėtų pakelti frachto į Maskvą kainą 300-400 eurų ir sumažinti eiles Lietuvos-Baltarusijos pasienyje 30 proc., nes jose pagrinde stovi Rusijoje registruoti sunkvežimiai. O „Linava“ galėtų parduoti daugiau TIR knygelių. Kartu bandome padėti Lietuvos vežėjams suprasti, kaip teisingai pildyti rusiškus leidimus, kad jiems nereikėtų mokėti drakoniškų baudų [daugiau apie tai šiame ir šiame Cargonews straipsnyje]. Galiausiai, noriu, kad „Linava“ taptų „Platon“ sistemos operatore Lietuvoje, nes tai palengvintų įrangos, kuri reikalinga jos naudojimui, išdavimą mūsų vežėjams.
Jau minėjau eilių Lietuvos-Baltarusijos pasienyje problemą. Tame tarpe mano iniciatyva buvo organizuota „Linavos“ prezidiumo narių išvyka į pasienį, kur su atsakingais aukščiausio rango pareigūnais aptarėme, ką reikėtų padaryti, kad situacija pasikeistų. Ir šiandien ji po truputį gerėja. Pagaliau, ne be mano pagalbos su „Fleet union“ suderėtos sąlygos kasmet vežėjams leis sutaupyti mažiausiai 600 tūkstančių eurų vien už kurą, o kur dar nuolaidos AdBlue priedui, plovykloms.
O kaip su vairuotojų trūkumo ir įdarbinimo problemomis?
Gerai, kad palietėte šitą klausimą. Pirmiausiai šiame kontekste norėčiau pažymėti, kad be Ukrainos reikšmingu vairuotojų „tiekėju“ Lietuvos transporto kompanijoms galėtų tapti Centrinės Azijos (CA) valstybės, kurios – pavyzdžiui, Tadžikistanas – suinteresuotos jų „eksportu“, nes tuomet šalyje bus mažesnis nedarbo lygis. Tačiau svarbu, kad į Lietuvą atvyktų jau paruoštas vairuotojas. Todėl dabar aktyviai dirbu su CA valstybių vežėjų asociacijomis, kad jos su „Linavos“ pagalba tinkamai juos apmokytų darbui Europoje. Tame tarpe apie tai kalbėjome su aukščiausiais Tadžikistano valdžios ir vežėjų atstovais neseniai vykusio mano ir „Linavos“ Socialinių klausimų komiteto pirmininko Artūro Telmento vizito į šią šalį metu. O toliau reikia, kad Lietuva maksimaliai sumažintų vairuotojų iš trečiųjų šalių įdarbinimo laiką, ir siekdami šio tikslo, daug kontaktuojame su Migracijos departamentu.
Pagaliau, jeigu jau kalbėti apie vairuotojų problemas, tai vedame derybas su įvairių šalių vežėjų asociacijomis dėl bendradarbiavimo memorandumų, kurie numato pagalbos vairuotojui suteikimą, pasirašymo. Kitaip tariant, jeigu vairuotojas iš Lietuvos susidurs su kokia nors problema šalyje, su kuria pasirašytas minėtas memorandumas, vietinė vežėjų asociacija suteiks jam pagalbą. Tai ypač aktualu CA valstybėse ir kitose ES nepriklausančiose šalyse.
Ne kartą paminėjote CA valstybes. Kaip bendrai klostosi Lietuvos santykiai su jomis autotransporto srityje, ir kiek perspektyvi yra jų rinka mūsų vežėjams?
CA valstybės yra svarbios Lietuvos vežėjams dėl kelių priežasčių. Pirma, kaip jau sakiau, jos gali tapti svarbiu vairuotojų „tiekėju“ mūsų transporto kompanijoms. Antra, pavyzdžiui, Uzbekistane ir Kazachstane gyvena milijonai žmonių. Kitaip tariant, tai didelė rinka, reikalaujanti daug prekių, kurias galėtų atvežti mūsų vežėjai. Trečia, auga tranzitinis CA šalių potencialas. Pavyzdžiui, Uzbekistanas po valdžios kaitos ėmėsi ekonominės liberalizacijos [daugiau apie transporto veiklos specifiką šioje šalyje skaitykite specialiame Cargonews straipsnyje], o Kinija daug investuoja į regiono kelių infrastruktūrą.
Kita vertus, negalime ignoruoti ir aštrių kampų, kurie egzistuoja Lietuvos santykiuose su CA valstybėmis. Aš asmeniškai daug dėmesio skyriau problemai, susijusiai su jų vairuotojais, kurie veža krovinius iš Lietuvos ką tik mūsų šalyje ar kitoje ES valstybėje įsigytomis transporto priemonėmis. Turbūt nereikia daug aiškinti, kaip toks pusiau legalus „verslas“ iškraipo rinką ir atima „duoną“ iš Lietuvos vežėjų. Man pavyko įtikinti mūsų muitinę, kad tą praktiką reikia riboti. Todėl ji daugiau neišduoda tokiems CA „vežėjams“ TIR sertifikatų ir neleidžia jiems forminti TIRų transporto priemonėms su tranzitiniais numeriais, o LTSA pažadėjo juos griežčiau tikrinti.
Jeigu kalbėti apie problemas su konkrečiomis CA šalimis, tai, pavyzdžiui, Kazachstanas nustato gabenamų prekių kilmę pagal jų pagaminimo, o ne pakrovimo vietą, išskyrus multimodalinius pervežimus su konosamentu. Kitaip tariant, jeigu kazachų transporto inspektorius pamatys, kad iš Lietuvos atvežtos prekės pagamintos kokioje nors kitoje valstybėje, jis pareikalaus trišalio leidimo. Ketiname spręsti šitą klausimą artimiausio mišrios Lietuvos ir Kazachstano komisijos posėdžio metu.
Kokias matote Lietuvos vežėjų perspektyvas Kinijos, galbūt Indijos kryptimi? Ar jiems pavyksta naudotis „Naujos Šilko kelio“ projekto galimybėmis?
Akivaizdu, kad tokios šalys, kaip Kinija, Indija, Pakistanas, Turkija ar Iranas yra didžiulės rinkos. Vargu ar Lietuvos vežėjai kada nors vežios krovinius šių valstybių viduje, bet vežti juos iš ir į tas šalis jie gali. Tačiau tam, kad galėtume pasinaudoti šios krypties potencialu – tame tarpe „Naujo Šilko kelio“ galimybėmis – reikia ne tik dalyvavimo parodose ir susitikimų su minėtų šalių valdžios ir vežėjų atstovais, bet ir glaudaus bendradarbiavimo su „Lietuvos geležinkeliais“ ir Klaipėdos uostu (jau nekalbant apie vyriausybės pagalbą). Svarbiausia gauti tos pačios Kinijos krovinius, o po to jau pasidalinsime.
Kita vertus, baisu net pagalvoti, kas bus, jeigu (kai) 17 milijonų Kinijos vežėjų išvažiuos į tarptautinę rinką (pradžiai reikės pažiūrėti, kaip seksis konkuruoti su jais Rusijos vežėjams). Tačiau krovinių Rytuose tiek daug, kad turėtų užtekti visiems.
Tai, galbūt, Lietuvos vežėjams vertėtų persiorientuoti į šią rinką?
Kai 2014 m. prasidėjo politinės problemos su Rusija, Lietuvos valdžia ir ekonominiai ekspertai ėmė raginti vežėjus ieškoti naujų rinkų, daugiau bendradarbiauti su ES. Ir kas iš to gavosi? Pradėjome mažiau važiuoti į Rusiją ir plėsti verslą Europoje, bet pastarojoje buldozeriu stumiamas „Mobilumo paketas“, kurio tikslas yra apriboti periferinių ES valstybių vežėjų veiklą Vakarų Europoje.
Šios istorijos moralas yra tas, kad turime branginti, ką turime, ir nesiblaškyti, bet tuo pat metu aktyviai ieškoti naujų verslo plėtros galimybių. Todėl darau viską, kad nebūtų pažeidinėjami Lietuvos vežėjų interesai ES, kad susigrąžintume prarastas pozicijas Rusijoje ir kad užkariautume naujas CA ir kitose Azijos šalyse – kol ten dar yra vietos.
Pakeiskime pokalbio kryptį. Kodėl nusprendėte siekti „Linavos“ prezidento posto, ir kokias pagrindines užduotis matote šiose pareigose?
Kažkas gali pasakyti: „Nespėjo žmogus tapti prezidiumo nariu, o jau veržiasi į prezidentus – karjeristas“. Tai netiesa. Siekiu prezidento posto todėl, kad matau vežėjų problemas ir noriu jas spręsti.
Aš esu transporto kompanijos su plačia pervežimų geografiją vadovas. Todėl puikiai žinau ir suprantu iššūkius, su kuriais susiduria Lietuvos vežėjai tiek Rytuose, tiek Vakaruose. O svarbiausia, turiu didelį norą ir supratimą, kaip jiems padėti. Dirbdamas „Linavos“ prezidiume, jau tai darau, bet užėmęs prezidento postą, galėsiu daryti tai su savo komanda dar geriau. Jis reikalingas man ne kaip patraukli asmeninė pozicija, bet kaip priemonė bendriems tikslams pasiekti čia ir dabar, kai esu jaunas ir aktyvus, o ne kai išeisiu į pensiją ir turėsiu daugiau laiko visuomeninei veiklai. Be to, nesu jokios politinės partijos narys, kas palengvina bendravimą su valdžios atstovais, nuo kurių sprendimų priklauso transporto sektoriaus problemų sprendimas.
Apie konkrečias problemas, kuriomis jau užsiimu, kalbėta aukščiau. Ketinu tęsti pradėtus darbus. Žinoma, yra ir kitų iššūkių, bet į juos irgi galėsiu atsakyti. Čia norėčiau pabrėžti, kad nepamiršau vežėjams duoto pažado grąžinti jiems IRU pinigus. Kaip prezidentas toliau ieškosiu galimybių, kaip tai padaryti. Tuo pat metu nereikėtų pamiršti, kad „Linava“ – tai ir keleivių vežėjai su daugybe problemų ir lūkesčių, kurių negalima ignoruoti. Pagaliau, noriu kuo greičiau pritaikyti „Linavos“ veikloje pažangiausias technologijas, kurios optimizuos vidinius asociacijos procesus ir praplės jos informacines bei įvaizdžio formavimo galimybes. Bendrai paėmus, noriu sugrąžinti „Linavai“ gerą vardą ir autoritetą bei efektyviau ginti jos interesus Lietuvoje ir užsienyje. Prisiimu atsakomybę už savo žodžius.
Tam reikia kažkaip užbaigti konfliktą „Linavos“ valdymo struktūroje. Kokia, Jūsų nuomone, yra išeitis iš šios krizės?
Taip, iš pradžių turime užbaigti konfliktą asociacijos viduje. Manau, kad egzistuojantys nesutarimai ne tiek sisteminiai, kiek asmeniniai. Aš turiu konstruktyvius darbinius santykius su visais, moku kalbėtis ir girdžiu kitą nuomonę. Todėl tikiu, kad man pavyks pasiekti taip mums visiems reikalingą kompromisą.
Gal norite kažką pridėti?
Svarbiausia tai, kad, nepaisant visų vidinių ir išorinių problemų, „Linava“ toliau dirba ir dirba sėkmingai. Laiku ir efektyviai reaguojama į kylančius iššūkius, kuriama draudimo bendrovė. Pats irgi pripratęs veikti, o ne vaidinti, daryti, o ne kalbėti, nebijoti sunkumų ir vykdyti duotus pažadus. Gimiau ir augau Vilniuje, myliu kraštą, kuriame gyvenu, pasiryžęs iš visų jėgų dirbti jo labui ir labai noriu, kad mano vaikai ir anūkai – kaip ir visi Lietuvos vežėjai – augtų Lietuvoje, o ne svetur.
Komentarai
Jūsų komentaras
Jei norite parašyti komentarą, prašome prisijungti:
arba užsiregistruoti.