Teismai kuria nebaudžiamumo precedentą?
Žodžio į vatą nevyniojantys verslo praktikai mėgsta sakyti, kad „visos problemos turi savo pavardes“. CargoNews.lt komanda, pradėjusi nagrinėti su krovinių vėlavimu susijusių galvosūkių ir nuostolių rebusus, šią aksiomą truputį pakoregavo. Panašu, kad kai kurių problemų autoriai – institucijos, turinčios jas spręsti.
Krovinio vėlavimas – problema, galinti ne tik pridaryti nemalonių nuostolių, bet ir sugriauti gerus verslo santykius . Transporto grandinėje sudaroma nemažai atskirų vežimo sutarčių, ne visuomet nustatomas krovinio pristatymo terminas, todėl kartais kyla ginčai dėl paties vėlavimo fakto – pavėluota ar ne. Tačiau užsakovas ir vežėjas paprastai susitaria dėl konkrečios krovinio pristatymo datos,. Deja susitarimas pats savaime negarantuoja, kad krovinys atvyks numatytu laiku. Kroviniai gali vėluoti dėl pačių įvairiausių priežasčių – eilių pasieniuose arba dėl nenumatytų techninių gedimų, vairuotojų „švenčių” kelionės metu ir kt.
Vežėjo atsakomybę už pavėluotą krovinio pristatymą reguliuoja CMR konvencijos 23 straipsnio 5 dalis, kuri numato, kad tuo atveju, kai krovinio pristatymo terminas viršijamas ir pagal sutartį įgaliojimus turintis asmuo įrodo, kad dėl to padaryta žala, vežėjas privalo kompensuoti nuostolius, kurie neturi būti didesni kaip užmokestis už vežimą.
Iš šios CMR konvencijos normos matyti, jog žalos atlyginimo suma už pavėluotą pristatymą negali viršyti sumokėto arba sutarto mokėti užmokesčio vežėjui už vežimą. Vis dėlto nei minėtame, nei kituose CMR konvencijos straipsniuose, nėra tiesiogiai kalbama apie netesybas – baudas ar delspinigius už vėlavimą pristatyti krovinį, todėl krovinių gavėjai kartais siekia taikyti baudas ir nenori (ar negali) suskaičiuoti konkrečių nuostolių, ypač tokiais atvejais, kai dėl pavėlavusio krovinio pirkėjas pakeičia tiekėją ir pan. .
Transporto srityje dirbantys advokatai pastebi, kad Lietuvos teismų praktikoje susiformavo nuostata: susitarimai dėl baudų už pavėluotą krovinio pristatymą yra neteisėti ir prieštarauja CMR konvencijai.
Pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinis teismas yra pažymėjęs, jog reikalavimas mokėti baudą už pavėluotą krovinio pristatymą yra neteisėtas, nes CMR konvencijos normose vežėjo atsakomybė už nesavalaikį krovinių pervežimą ribojama tik nuostolių atlyginimo pareiga.
Nori nenori peršasi išvada, kad būtent taip formuojama nebaudžiamumo vėluojant pristatyti krovinius praktika.
„Jei vežėjas pavėlavo ir dėl to ekspeditoriaus užsienio klientas – krovinio gavėjas ar siuntėjas pasirinko ginti savo teises reikalaudamas sutartinės baudos už vėlavimą pristatyti sumokėjimo, o ne reikšdamas pretenzijas dėl nuostolių atlyginimo (samdytas ir vežėjo laukęs kranas, prekių pirkėjams pritaikytos nuolaidos ir pan.), vežėjas gali tikėtis ‚išlipti iš balos sausas‘, net jei vėluoja ženkliai, nes – teismai Lietuvoje greičiausiai atsisakys priteisti sutartyje numatytas baudas, o ekspeditorius, kurio sutarčiai su užsienio klientu Lietuvos teisė netaikoma, tuo negalės apsiginti “, – konstatuoja advokatė Reda Aleksynaitė.
Pasak advokatės, dažnai tokios situacijos sukelia kur kas didesnių bėdų, nei ‚nuskaičiuotos‘ baudų sumos, nes nepatenkinti užsakovai atsisako paslaugų, pirkėjai atsisako toliau dirbti su tiekėjais, kurie vėlavo pristatyti reikalingas prekes ir kt. T. y. gali sugriūti tam tikros verslo schemos ir nuostolius tokiu atveju gali būti pakankamai sudėtinga apskaičiuoti ir įvertinti .
„Nors to dažnai negalima apskaičiuoti ir įvardinti kaip tiesioginių nuostolių, tačiau faktiškai tai sukelia didžiulius nepatogumus ir nemalonumus ir, užsakovui, ir prekių savininkui“, – teigia R. Aleksynaitė.
Tuo metu krovinį pristatyti pavėlavę vežėjai džiaugiasi tokia praktika ir ramiai pretenduoja į pilną vežimo užmokestį, tarsi viskas būtų gerai, tarsi sutartis būtų įvykdyta tinkamai.
„Netesybos arba baudos sutartyse ir yra numatomos tiems atvejams, kai nuostolius apskaičiuoti sunku ar neįmanoma – pinigais dažnai labai sunku įvertinti konfliktų sprendimui skirtą laiką, klientui suteikiamą netiesioginę naudą – nuolaidas kitose sutartyse ar nemokamai suteiktas paslaugas tam, kad konfliktas būtų „nugesintas“ ir pan. Teisine prasme, baudos ir yra – iš anksto sutarti nuostoliai, kurių įrodinėti nereikia. Savaime suprantama, kad netinkamai vykdant susitarimą – vėluojant pristatyti – neišvengiamai kyla konfliktas, tenka jį spręsti, mažų mažiausiai, skiriant tam darbo laiką. Vėlavimo nuostolius kaip taisyklė yra sunku įrodyti. Tačiau Lietuvos teismai baudos už vėlavimą galimybės negina – sako, kad jei nėra aiškių gavėjo ar siuntėjo nuostolių ir pretenzijos dėl jų atlyginimo, vežėjas gali tikėtis, kad sutartinės baudos, su kuriomis jis sutiko pasirašydamas sutartį su užsakovu, bus pripažintos negaliojančiomis, kaip prieštaraujančios CMR Konvencijai – ir pasiūlyti tik simbolines nuolaidas už ‚nesklandumus‘ arba reikalauti viso vežimo užmokesčio sumokėjimo, tarsi sutartis būtų įvykdyta tinkamai“, – dėsto transporto teisės ekspertė.
Advokatė taip pat atkreipia dėmesį, kad kitose valstybėse tokios praktikos nėra. Lenkijos, Vokietijos teismai baudas už vėlavimą pristatyti nuostolius priteisia, tose šalyse kalbinti kolegos teisininkai sunkiai suprato, kokia klausimo esmė – kaip tai sutartinės baudos neginamos teisme? Taigi šalys susitarė laisva valia, niekas nevertė…
CargoNews.lt konsultavusi advokatė teigė, kad panašios istorijos ir pozicija – „na ir kas, kad pasirašiau sutartį su bauda už vėlavimą, vis tiek ji negalios“ yra dažnos. Viena iš „linksmesnių“ šios srities bylų – dėl pavėluoto pristatymo iš Rusijos į Lietuvą. Pagal susitarimą, kelionė turėjo trukti 4 dienas, faktiškai – užtruko vežėjas 10 dienų arba 2,5 karto ilgiau nei įprastai reikia. Užsakovas ekspeditorius, pareiškė pretenzijas dėl sutartinių baudų sumokėjimo, išskaitė jas iš mokėtino vežimo užmokesčio, vežėjas ,matyt, kaltas nesijautė ir kreipėsi į teismą dėl viso vežimo užmokesčio priteisimo. Rinkdami įrodymus, radome ekspeditoriaus ir vežėjo vadybininkų susirašinėjimą, kuriame įvardinta vėlavimo priežastis – vairuotojų girtavimas ir keletą dienų trukusi jų paieška pakeliui esančiose degalinėse ir aikštelėse, kol galų gale, surasti „herojai“ buvo pargabenti į Lietuvą, nes patys vairuoti nebesugebėjo.
„Taigi, problemos esmė – ekspeditorius vėlavimo atveju atsiduria be galo dviprasmiškoj situacijoj. Arba iš pagrįstai nepatenkinto kliento, kuris grasinasi bendradarbiavimo nutraukimu ir nesupranta, kodėl sutartinės baudos už vėlavimą negalimos, išsireikalauti nuostolių įrodymus, arba kaltojo vežėjo nuostolius prisiimti sau“, – konstatavo R. Aleksynaitė.
Komentarai
Kol kas komentarų nėra
Jūsų komentaras
Jei norite parašyti komentarą, prašome prisijungti:
arba užsiregistruoti.