Minimalaus atlyginimo reikalavimai Europos Sąjungoje
2015 m. sausio 1 d. Vokietijoje, o 2016 liepos 1 d. Prancūzijoje įsigaliojo teisės aktai, nustatantys reikalavimus, susijusius su darbuotojų, tame tarpe vairuotojų, dirbančių šių šalių teritorijoje, minimaliu valandiniu apmokėjimu. Anksčiau www.cargonews.lt jau rašė, kad panašių planų turi Italijos vyriausybė. Neseniai žiniasklaidoje pasirodė informacija, kad ir Belgijos Darbo ministras pateikė įstatymo projektą, kuriame numatomas minimalus atlyginimas, kuris turi būti mokamas užsienio vairuotojams Belgijos teritorijoje. Europos Sąjungos statistikos duomenimis, Belgijos minimalus mėnesinis atlyginimas 2016 m. yra 1.531,93 euro.
Turtingesnėms Europos Sąjungos (ES) valstybėms viena po kitos priimant teisės aktus, reglamentuojančius užsienio vairuotojų minimalaus atlyginimo dydį, situacija pradeda panašėti į sniego griūtį. 2016 metų birželio mėnesį pasiduodama rinkos dalyvių spaudimui, Europos Komisija (EK) ėmėsi teisinių veiksmų prieš Prancūziją ir Vokietiją, teigdama, jog aukščiau paminėtų įstatymų taikymas riboja laisvą prekių ir darbo jėgos judėjimą Sąjungos teritorijoje. Prancūzijos ir Vokietijos vyriausybės turėjo per du mėnesius pateikti savo atsakymus, tačiau rezultatų kol kas nėra.
Skirtingų ES šalių socialinių partnerių – darbuotojų profesinių sąjungų ir įmonių susivienijimai – požiūris į teisės aktus, nustatančius minimalų atlyginimą, išsiskyrė. Vieni mato čia galimybę apsaugoti savo rinką, eliminuoti „socialinį dempingą“. Kiti – valstybės kišimąsi į privataus verslo veikimo dėsnius ir pamatinių ES principų nepaisymą. Vienas iš Vokietijos vežėjų susivienijimų – asociacija DLSV pasisako prieš minimalaus atlyginimo aktą. Jų teigimu, šio akto reikalavimai „uždeda nerealią administracinę naštą Vokietijos kompanijoms ir jų subrangovams.“ Tuo tarpu trys Lenkijos profesinės sąjungos – „Solidarność“, Lenkijos profesinių sąjungų aljansas (OPZZ ) ir Profesinių sąjungų forumas (FZZ) – palaiko minimalaus atlygio suvienodinimą.
Lietuvos vežėjai teigia, kad Vokietijos ar Prancūzijos keliais važiuojantys jų vairuotojai gauna atlyginimus, panašius į vietinių kolegų uždarbį. Todėl kažin, ar minimalaus atlyginimo reikalavimas iš esmės pakeis šių darbuotojų pajamų dydį. Tačiau šalių keliami reikalavimai verčia Lietuvos įmonės keisti vairuotojų darbo užmokesčio struktūrą, didina jų mokamus mokesčius, pakelia administracines išlaidas. Norint įvykdyti Prancūzijos reikalavimus, reikia įsteigti atstovą šalyje, pateikti eilę dokumentų, išverstų į prancūzų kalbą. Jeigu įmonės vairuotojai veža krovinius dar keliose ES šalyse, pavyzdžiui, Vokietijoje, Italijoje ir Belgijoje, teks ruošti papildomus dokumentus pagal kiekvienos iš jų reikalavimus, jų kalba ir pateikti atskiroms institucijoms. Be to, vykdant vairuotojų darbo apskaitą, dažnai iš anksto neįmanoma tiksliai pasakyti, kiek darbo valandų jis praleis vienoje ar kitoje Europos šalyje. Todėl nors administracinės naštos padidėjimo mastą sunku įvertinti, bet akivaizdu, kad jis bus didelis.
Lenkijos vežėjų organizacija Lewiatan Confederation teigia, kad siekiant patenkinti vien Vokietijos reikalavimus, keliant minimalų valandinį atlyginimą nuo Lenkijoje nustatyto 2,5 euro iki Vokietijos reikalaujamo 8,5 euro ir didinant administracines sąnaudas, susijusias su papildomų dokumentų ruošimu, įmonių veiklos kaštai padidėtų apie 9%, dėl to bankrutuotų nemažai kompanijų, ypač smulkaus ir vidutinio verslo atstovų.
Su Mečislovu Atroškevičium, Lietuvos vežėjų sąjungos prezidentu, aptarėme, ko galima tikėtis ateityje ir kokių veiksmų Lietuvos transporto įmonėms, jo nuomone, reikėtų imtis. Pono Atroškevičiaus teigimu, tokie sprendimai, kaip Vokietijos ir Prancūzijos įstatymai dėl minimalaus valandinio atlygio, trukdo tarptautinei prekybai, kuri yra ekonomikos pagrindas.
Ponas Atroškevičius sutinka, kad vis naujų šalių pranešimai apie planuojamus priimti teisės aktus, reglamentuojančius užsienio vairuotojų atlygį, yra blogas ženklas. Jie rodo, kad šis procesas nesustoja. ES yra septynios šalys (Prancūzija, Vokietija, Belgija, Nyderlandai, Didžioji Britanija, Airija, Liuksemburgas), kur minimalus atlyginimas svyruoja nuo 1440 iki 1992 eurų per mėnesį. Yra tikimybė, kad jos visos, kaip Vokietija ir Prancūzija, nustatys reikalavimus šalyje dirbančių vairuotojų atlyginimams. Kiek tada padidės vežėjo, vykdančio pervežimus tarptautiniais maršrutais Europoje, administracinė ir finansinė našta?
Ponas Atroškevičius įsitikinęs, kad veiksmingas būdas įtakoti tokius ES šalių sprendimus – ne piketai ir demonstracijos, bet sistemingas ir aktyvus lobistinis darbas Europos mastu. Vežėjai turi jungtis tiek šalies viduje, tiek ieškoti sąjungininkų tarp kitų Europos šalių (o nepatenkintų įstatymais apie minimalų atlygį vairuotojams, be abejo, yra nemažai. Aktyviausiai šiuo klausimu veikia Lenkijos ir Čekijos vežėjai) ir bendrauti su Europos Parlamento nariais, mūsų šalių atstovais, konstruktyviai išdėstant argumentus ir pasiūlymus.
Lietuvos vežėjai yra užgrūdinti įvairių rinkos pokyčių ir vietinių bei kaimyninių šalių politikų sprendimų. Jie moka išgyventi, kai griūna sąjungos ir politiniai režimai.
Didžiosios Britanijos paskelbtas BREXIT, kitų šalių svarstymai apie išstojimą iš ES, o dabar ir laisvo darbo jėgos judėjimo apribojimas stambiausiose Sąjungos šalyse – kas tai? Europos Sąjungos, kaip geografinio, politinio, ekonominio vieneto pabaigos pradžia? O gal skausmingas perėjimas į kitą lygį? Laikas parodys.
Komentarai
Jūsų komentaras
Jei norite parašyti komentarą, prašome prisijungti:
arba užsiregistruoti.