Ko pasiekė Prancūzija per pusmetį nuo „Makrono įstatymo“ priėmimo
2017 m. sausio 1 suėjo pusė metų, kai Prancūzijoje buvo priimtas „ Makrono įstatymas “, kuriuo buvo nustatyti minimalaus vairuotojų, dirbančių Prancūzijoje, atlyginimo reikalavimai. Kiek anksčiau tokį įstatymą priėmė Vokietija. Vokietijos ir Prancūzijos pavyzdžiu pasekė Italija ir Austrija. Panašu, kad nacionalinių įstatymų, reglamentuojančių užsienio šalių darbuotojų darbo apmokėjimo Europos Sąjungos šalyse tvarką, laviną vargu ar bus galima sustabdyti. Artimiausiu metu panašius įstatymus gali priimti Belgija ir kitos ES senbuvės. CargoNews.lt redakcija nusprendė pasidomėti, kaip vežėjams sekasi vykdyti šių įstatymų reikalavimus, ir kokias pasekmes verslui jie jaučia.
Vežėjų patirtis
„Hegelmann transporte“ vadovas Tomas Jurgelevičius (lietuviškame įmonės padalinyje dirba apie 300 vairuotojų) prisipažino, jog įsigaliojus „Makrono įstatymui“, įmonei teko patirti tam tikrą įtampą. „Hegelmann transporte“ iš karto nusisamdė atstovą Prancūzijoje, o tam, kad būtų laiku užpildomi visi dokumentai, įmonėje be išeiginių triūsė 5-7 darbuotojai. Šiuo metu padėtis stabilizavosi, tačiau visiems administraciniams darbams atlikti įmonė buvo priversta įdarbinti vieną papildomą darbuotoją.
Įsigaliojus „Makrono įstatymui“, šios įmonės sąnaudos išaugo – mažiausiai tiek, kiek atlyginimo tenka mokėti darbuotojui, tvarkančiam „popierinius formalumus“. T. Jurgelevičius pastebėjo, kad reikalavimai mokėti vairuotojams nustatytą minimalų užmokestį ir turėti Prancūzijoje savo atstovą gerokai atbaidė nuo darbo Prancūzijos rinkoje ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių vežėjus. Priėmus „Makrono įstatymą“, dalis vežėjų kuriam laikui buvo nutraukę savo darbą Prancūzijoje, ir tai leido kitiems vežėjams kilstelėti savo paslaugų kainas. Tačiau panašu, kad šiuo metu pasitraukusieji vežėjai vėl grįžta į laikinai prarastą Prancūzijos rinką.
Pasak T. Jurgelevičiaus, smulkieji vežėjai kenčia nuo prancūzų reikalavimų kur kas labiau, nei stambieji. Daugiausia rūpesčių kelia ne reikalaujamas mokėti atlyginimas (kalbintų vežėjų darbuotojai uždirba pakankamai daug) ar dokumentų ruošimas, bet painiava pačiuose reikalavimuose ir jų vykdymo tvarkoje. Kita vertus, net ir smulkūs vežėjai rado savyje jėgų ir išteklių tam, kad galėtų išlikti besikeičiančioje rinkoje. Vienos tokios įmonės, turinčios 2 krovininius automobilius, vadovas (jos pavadinimo dėl suprantamų priežasčių neminėsim) pasakoja, kad įmonė pildo visus būtinus dokumentus ir moka vairuotojams net tik minimalų reikalaujamą, bet net didesnį atlyginimą, tačiau atstovo įmonė Prancūzijoje nesamdo. Minėjome, kad prancūzų reikalavimų vykdymo tvarkoje vis dar yra daug painiavos, todėl kalbintas smulkusis vežėjas kol kas ryžtasi žaisti su prancūzais „rusišką ruletę“. Kiti smulkūs vežėjai taip pat vis dar tiki savo „laiminga žvaigžde“, juolab, kad tokią viltį jie gali puoselėti žinodami, jog sistemingos ir griežtos patikros Prancūzijoje kol kas nėra.
Lietuvos vežėjai ir įmonės, teikiančios atstovavimo Prancūzijoje paslaugas, vienbalsiai teigia, kad prancūzų inspektoriai stabdo automobilius, tikrina dokumentus, tačiau pažeidimų protokolus ar baudas surašo ir skiria labai retai. Nepaisant to, visi supranta, jog tikimybė, kad vieną gražią dieną vežėjai susidurs su kur kas griežtesnėmis ir finansiškai skausmingesnėmis sankcijomis, yra labai didelė.
Todėl ne visi smulkūs vežėjai linkę rizikuoti. Kitos smulkios įmonės (taip pat nepanorusios, kad jos pavadinimas būtų atskleistas) atstovas pasakoja, kad atsiradus prancūzų reikalavimams, įmonė buvo priversta pakelti savo vairuotojams atlyginimus ir padidinti įmonės buhalteriui darbo krūvį, nes dokumentų pildymą buvo nuspręsta patikėti buhalteriui. Ši įmonė, kaip ir ankstesnis redakcijos pašnekovas, taip pat nesamdė atstovo Prancūzijoje – tiesa, iki tol, kol iš partnerių pasakojimų nesužinojo, kaip buvo sustabdytas jų automobilis. Įmonės partneriams teko skubiai ieškoti Prancūzijoje atstovo ir sumokėti kelių tūkstančių eurų baudą. Pašnekovo teigimu, išgirdus šią istoriją, įmonei teko įvertinti galimą riziką (o rizika buvo labai didelė, nes pagrindinė įmonės darbo kryptis – Prancūzija) ir susitaikyti su papildomomis išlaidomis atstovavimui.
Vežėjų atstovai Prancūzijoje
Atstovo Prancūzijoje paslaugas , be kitų paslaugų, teikia „DKV Euro Service Baltikum“ („DKV”). Pasak jos vadovo Artūro Michejenko, įmonė yra sukūrusi duomenų bazę, į kurią vežėjai gali patys įkelti visus būtinus dokumentus. Šiuo atveju atstovavimo paslauga (6 mėnesiams) kainuoja 10 eurų už 1 vairuotoją. Jei duomenis ir dokumentus į duomenų bazę kels “DKV” darbuotojai, atstovavimo paslauga (6 mėnesiams) kainuos 30 eurų už 1 vairuotoją.
„DKV“ turi savo filialus praktiškai visoje Europoje. A. Michejenko teigimu, iki šio nei vienas įmonės klientas, besinaudojantis „DKV“ teikiama atstovavimo paslauga, dar nebuvo nubaustas.
Atstovo Prancūzijoje paslaugas taip pat teikia UAB „Rosena“. Šios įmonės paslaugų kainą sudaro abonentinis mokestis (25 eurai per mėnesį) ir mokestis, siejamas su vairuotojų skaičiumi. Įmonės, kuriose dirba ne daugiau kaip 50 vairuotojų, už 1 vairuotoją moka 1 eurą ( šiuo atveju įmonei teks sumokėti 25 eurus abonentinį mokestį + 50 eurų už visus vairuotojus, viso 75 eurus). Įmonės, kuriose dirba 51-90 vairuotojų, už kiekvieną papildomą (pradedant 51-uoju) vairuotoją moka 0,5 euro ( tarkim, jei jūsų įmonėje dirba 51 vairuotojas, jums teks sumokėti 25 eurus abonentinį mokestį + 50 eurų už 50 vairuotojų ir 0,5 euro už 51-ą vairuotoją, viso 75,50 eurų). Nuo 91-jo vairuotojo joks su vairuotojų skaičiumi susijęs mokestis nebemokamas. Į paslaugų kainą įskaičiuotos atstovo Prancūzijoje paslaugos, pagalba pildant dokumentus, priminimas apie būtinybę užpildyti dokumentus, kai baigiasi ankstesnių galiojimo laikas.
Panašias paslaugas siūlo ir „Linavos mokymo centras“ bei kitos įmonės.
Vairuotojų asmens duomenų apsauga
Asmens duomenų teikimas tretiesiems asmenins – gana jautri ir kebli tema. Tiek Lietuvos, tiek ir kitų Europos šalių įstatymai asmens duomenis saugo gana griežtai, todėl Lietuvos valstybinė asmens duomenų apsaugos inspekcija pataria vežėjams, kurie atitinkamai įmonei pateiks savo vairuotojų duomenis, sudaryti su ta įmone sutartį. Sutartyje reikėtų nurodyti, kad įmonė, kuriai perduodami vairuotojų duomenys, yra atsakinga už tų duomenų saugumą bei nurodyti, kokiu tikslu duomenys bus naudojami. Sutarties pavyzdį galima rasti paspaudus nuorodą https://www.e-tar.lt/portal/ru/legalAct/4797d820bcdf11e4afdc866ec67ebcf3 (skyrių „Priedai“). Darbuotojus taip pat būtina informuoti, kam ir kokiu tikslu pateikiami jų asmeniniai duomenys.
Nepaisant to, kad vežėjai jau prisitaikė prie naujų darbo Prancūzijoje ir kitose ES šalyse sąlygų, tikrumo dėl ateities jie nejaučia. Panašu, kad Europos senbuvės viena po kitos priims nacionalinius įstatymus, reglamentuojančius darbo santykius su užsienio vairuotojais. Ir bet kuriuo metu šių įstatymų laikymosi kontrolė gali būti sugriežtinta. Kiek Lietuvos vežėjų išgyvens tokiomis sąlygomis – neaišku.
Lietuva – nedidelė šalis. Tačiau tai toli gražu nereiškia, kad lietuviai neturi orumo jausmo, jėgų ir ryžto kovoti dėl savo verslo ateities. Be jokios abejonės, vargu ar tokioje situacijoje galima tikėtis kažkokio rezultato, jei vežėjai nebus vieningi. Pasak T. Jurgelevičiaus, jo atstovaujama įmonė svarstė galimybę teikti pretenziją Europos Komisijai. Tačiau teisininkų, su kuriais buvo konsultuotasi, vertinimu, pretenzijos svarstymas atsieitų apie 150 000 eurų ir truktų ne vienerius metus. Viena įmonė nepajėgi pakelti tokios naštos. Bet būtent tokiems atvejams ir yra kuriamos asociacijos. Vežėjai tikisi, kad „Linava“ visgi sugebės jų labui padaryti daugiau, nei profilaktiškai susitikinėti su europarlamentarais ir dalyvauti vežėjų piketuose. Asociacija turi realiai sugebėti suvienyti vežėjų pastangas ir apginti jų teisę dirbti savo darbą lygiomis su kitų Europos šalių vežėjų teisėmis.
Komentarai
Jūsų komentaras
Jei norite parašyti komentarą, prašome prisijungti:
arba užsiregistruoti.