Draudikų ir vežėjų dvikovos dažna tema transporto pasaulyje. Be privalomojo draudimo važiuoti negalima, jo kainos vis didėja, o patyrus žalą, negali būti garantuotas, kad gausi tokią išmoką, kokia priklauso, arba apskritai kyla klausimas, ar bus išmokėti pinigai nuostoliams padengti. Vis dėlto tik nedaugelis dėl susidariusios nepalankios draudiminės situacijos išdrįsta kreiptis į teismą. O ir ten ne visada įrodoma teisybė.
Prieš metus UAB „Berita“ sulaukė nemalonios žinios. Iš saugomos „Timėjo“ aikštelės Kaune buvo pavogtas vilkikas su kroviniu.
Kadangi vilkikas buvo apdraustas kasko draudimu, o gabenamas krovinys – savanorišku krovinio draudimu, vežėjas leido sau kurį laiką nesijaudinti.
Neilgai trukus pasirodė pirmieji draudimo vaisiai: kompensuoti nuostoliai dėl pavogto vilkiko pagal kasko draudimą. UAB „Berita“ vadovas Algis Žvirblys laukė pinigų ir už dingusį krovinį, tačiau jų nesulaukė iki šiol.
Draudimo bendrovė pripažino krovinio vagystę nedraudiminiu įvykiu, o su tuo nesutikęs vežėjas kreipėsi į teismą ir šiuo metu vyksta teisminis ginčas. Kas po šio ginčo kels rankas į viršų, o kam teks susidurti su pralaimėjimo kartėliu, tikriausiai daugelis jau numano.
A. Žvirblys sako: „Iš kitų praktikos ir patirties galėčiau pasakyti, kad dabar turėsiu bent jau trejus metus teismų. Jeigu remtumėmės teismine praktika, tai viskas ne mano naudai, bet aš remiuosi logika ir tikėjimu, kad laimėsiu. Labiausiai šioje situacijoje mane stebina tai, kad turime Draudimo priežiūros komisiją (DPK), o ji nieko nedaro, kad įpareigotų draudimo bendroves pateikti saugių aikštelių sąrašą. Galima beveik garantuoti, kad DPK nieko nedarys, nes tada pasibaigtų draudimo kompanijų piktnaudžiavimas dėl išmokų vežėjams, dingus kroviniui.“
Draudimo priežiūros komisijos (DPK) juridinio skyriaus vyriausiasis specialistas Donatas Janulaitis teigia, kad DPK yra bejėgė šioje situacijoje: „Draudikai turi išimtinę teisę vertinti riziką. Nuo prisiimamos rizikos apimties priklauso ir draudimo įmokos dydis. Kadangi aptariamos draudimo sutartys yra savanoriškos, t. y. sutarties šalys gali susitarti dėl bet kokių, teisės aktams neprieštaraujančių, sutarties sąlygų bei atsižvelgiant į sutarčių laisvės principą, Lietuvos Respublikos DPK neturi teisės nurodyti draudikams, kokioje aikštelėje pagal sudaromas sutartis turi būti saugoma transporto priemonė su kroviniu. Draudimo sutartimi draudikas gali numatyti specialiuosius reikalavimus transporto priemonės ir krovinio saugojimo vietai ir/ar būdui. Kadangi vienos draudimo įmonės numato detalius reikalavimus, kitos specialių reikalavimų aikštelėms nenumato išvis, akivaizdu, kad nustatyti, ar aikštelės atitinka reikalavimus, galima tik individualiai analizuojant draudimo sutartis.“
Taigi iš esmės viskas priklauso nuo individualios vežėjo ir draudimo kompanijos sutarties, kuri yra savanoriška, taigi jos sąlygas galima keisti atsižvelgiant į šalių poreikius.
A.Žvirblys teigia, kad sutartyje numatytų sąlygų, kokiose aikštelėse reikia palikti vilkikus, neatitinka nei viena Lietuvoje esanti aikštelė.
Tuomet kyla klausimas, kodėl vežėjai pasirašo tokias sutartis? Juk pirmiausiai buvo galima paprašyti pakeisti sutarties sąlygas. O to nepavykus padaryti, arba kainai neatitikus lūkesčių, kreiptis į kitą draudimo bendrovę.
Dingusi transporto priemonė su kroviniu stovėjo aikštelėje, kuri yra įtraukta į IRU saugių aikštelių sąrašą, taip pat įmonės internetiniame puslapyje skelbiama, kad aikštelė saugi.
Draudimo priežiūros komisijos atstovas pažymi, kad: „Nei CMR, nei krovinio draudimo taisyklėse nėra įtvirtinta ar visuotinai vartojama sąvoka – „saugi aikštelė“. Kadangi draudikai turi teisę nustatyti draudimo taisyklių sąlygas savo nuožiūra, draudikų sąlygos skiriasi ne tik konstrukcija, bet ir turiniu bei suteikiama draudimo apsauga. Sąvoka „saugi aikštelė“ nėra visuotinai vartojama draudimo teisiniuose santykiuose. Dažniausiai yra reikalaujama, jog transporto priemonė su kroviniu būtų palikta saugomoje aikštelėje, nurodomi specialieji reikalavimai aikštelei. Atsitinka ir taip, kad transporto priemonės ir krovinio saugojimo klausimas neaptariamas, taigi atsižvelgiama į nusistovėjusią teismų praktiką.“
UAB „Berita“ atveju draudimo sutartyje numatyti reikalavimai aikštelei buvo kitokie. Jie buvo konkretūs ir apibrėžti: „Draudimo taisyklės pritemptos iki NVS normų. Draudimo taisyklėse nurodoma, kad transporto priemones su kroviniu vežėjas įpareigojamas palikti saugomose stovėjimo aikštelėse arba prie stacionarių policijos postų“, – sako A. Žvirblys.
DPK atstovas D. Janulaitis teigia: „Atsižvelgiant į tai, kad skirtingi draudikai gali numatyti skirtingus reikalavimus aikštelėms, darytina išvada, kad klausimas, ar įvykus vagystei, draudikas turės mokėti draudimo išmoką, priklauso nuo sudarytos draudimo sutarties, kuri jos šalims turi įstatymo galią.“
Situacija iš ties liūdnoka, ir, panašu, kad dar vienas vežėjas gali likti prie suskilusios geldos. Kitiems vežėjams iš šios situacijos reiktų pasimokyti, kad sudarant savanoriškas krovinio ar kitą draudimo sutartį, galima keisti jos sąlygas, išsireikalaujant sau tinkamų taisyklių, kurios atitiktų realią situaciją.
Juk sudarydami kasko draudimą, daugelis derasi dėl frančizės dydžio, lygiai taip pat galima pasiderėti ir dėl kitų punktų. Galbūt tai kainuos brangiau, dėl padidėjusios rizikos, tačiau įvykus krovinio vagystei ar kitam draudime numatytam įvykiui, bus galima tikėtis normalios draudimo išmokos. Be abejo, kompetentingo teisininko konsultacija būtų labai naudinga.
Taip pat reiktų pasidomėti, kurios draudimo bendrovės gauna mažiausiai skundų šiais klausimais, o, kitaip tariant, kurios iš jų siūlo geriausias sąlygas.
Na, o kol kas lieka tikėtis, kad į Lietuvos rinką ateis stambios užsienio kompanijos, kurių vakarietiškas požiūris ir įmonės prestižo vertinimas leis pasiūlyti ne tik geresnes kainas vežėjams, bet ir didesnę apsaugą ne tik draudžiantis privalomuoju, bet ir savanoriškuoju krovinio draudimu.
Komentarai
Jūsų komentaras
Jei norite parašyti komentarą, prašome prisijungti:
arba užsiregistruoti.