Dar vienas Lietuvos vežėjas turi problemų su vairuotoju?
Žiniasklaida pranešė, kad lietuviška transporto įmonė „Baltic Transline“ turi rimtų problemų su savo vairuotoju iš Uzbekistano. Detaliau – čia ir čia. Kadangi tokiais atvejais svarbu žinoti visų pusių poziciją, mes kreipėmės į „Baltic Transline“ su prašymu pakomentuoti situaciją. Komentarą pateikiame žemiau.
Kalbant apie atvejį, užfiksuotą vaizdo įraše, kuriame darbuotojas išreiškė nepasitenkinimą dėl darbo užmokesčio bei netinkamų darbo sąlygų, svarbu paminėti, kad mūsų įmonė su kiekvienu įdarbintu darbuotoju, įstatymų nustatyta tvarka, sudaro darbo sutartis, kuriose numatytas konkretus darbo užmokestis, ir griežtai laikosi šiose sutartyse nustatytų savo įsipareigojimų. Vadovaudamasi darbo sutartimis bei aktualiais teisės aktais, mūsų įmonė visada laiku ir visiškai atsiskaito su kiekvienu darbuotoju. Kiekvienam darbuotojui tiek grįžus iš komandiruotės, tiek komandiruotės metu teikiami paaiškinimai į visus kylančius su darbo užmokesčiu, dienpinigiais ir kitomis darbo sąlygomis susijusius klausimus. Be to, kaip numato teisės aktai, darbuotojams kas mėnesį elektroniniu paštu teikiami atsiskaitymo lapeliai, kuriuose, siekiant, kad darbuotojai suprastų savo darbo užmokesčio sandarą, detaliai nurodomas paskaičiuoto darbo užmokesčio dydis už dirbtą laiką.
Šiuo konkrečiu atveju, darbuotojui be įspėjimo atsisakius vykdyti savo tiesiogines darbo funkcijas, UAB „Baltic transline transport“ pasiūlė susiklosčiusią situaciją spręsti teisiniu keliu, aiškiai įvardinant ir pagrindžiant keliamus reikalavimus, bei derėtis dėl abi puses tenkinančio sprendimo pasiekimo, tačiau toks siūlymas iš darbuotojo yra ignoruojamas. Nors su darbuotoju yra visiškai atsiskaityta, jis ir toliau elgiasi savavališkai, neteisėtai pasisavindamas vilkiką bei puspriekabę su greitai gendančiu kroviniu. Darbuotojas ne tik neįvardina jokių objektyvių aplinkybių ar priežasčių, kurių pagrindu jis kildina savo reikalavimą, tačiau darbuotojo reikalavimai nuolat kinta. Dabartinė darbuotojo laikysena panašesnė ne į jo teisių ir teisėtų interesų (tikrų ar tariamų) gynybą, tačiau į tiesioginį siekį padaryti darbdaviui kuo didesnės žalos, tikintis, kad darbdavys, norėdamas išvengti itin didelių nuostolių atlyginimo užsakovui, atsirandančių dėl vėlavimo pristatyti krovinį, sumokės darbuotojui visas darbuotojo nepagrįstai reikalaujamas sumas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darbdaviui kyla keli svarbūs klausimai: ar neteisėtas turto pasisavinimas tampa pateisinamas, kai tai daroma prisidengiant tariamais pažeidimais? Ar siekiant asmeninės naudos galima ignoruoti pamatinius teisinės valstybės principus?
Tikėtina, kad darbuotojas savo veiksmus suvokia kaip tam tikrą streiką, tačiau būtina įvertinti, kad streiko skelbimo reikalavimai yra itin aiškiai ir detaliai reglamentuoti Lietuvos Respublikos teisės aktuose. UAB „Baltic transline transport“ jokiais būdais nevaržo savo darbuotojų asociacijų laisvės ar teisės burtis į profesines sąjungas bei kolektyvines derybas. Vis dėlto, darbuotojų teisė į kolektyvines derybas nereiškia, kad darbuotojai gali pradėti elgtis neteisėtai ir tyčia mėginti sukelti kuo didesnę žalą, tikintis, kad darbdavys, norėdamas išvengti dar didesnės žalos dėl sugadinto ar prarasto krovinio, sutiks išmokėti darbuotojui jo nepagrįstai reikalaujamas sumas.
Kaip darbdavys, įmonė tinkamai vykdo prisiimtus sutartinius įsipareigojimus, iš savo pusės užtikrindama, kad nebūtų pažeistas galiojantis teisinis reguliavimas, o sutartiniai įsipareigojimai, kylantys iš darbo teisinių santykių, būtų įvykdyti visapusiškai, laiku ir tinkamai. Vis dėlto, svarbu nepamiršti, kad sklandūs darbo santykiai yra įmanomi tik tuo atveju, kai abi šalys bendradarbiauja ir kartu sprendžia iškilusius klausimus. Šiuo atveju darbuotojo užimama pozicija ir atsisakymas net pasikalbėti užkerta kelią bet kokioms deryboms ar kompromisams.
Norime pabrėžti, kad darbuotojas puikiai suvokia savo veiksmus, jų neteisėtumą ir dėl šių veiksmų kylančias pasekmes. Įmonė kelis kartus, nors ir be atsako, darbuotoją informavo apie teisėtus būdus spręsti iškilusius klausimus ar ginčus, apie dėl darbuotojo veiksmų gresiančią kilti žalą, apie darbuotojo veiksmų neteisėtumą, netgi nurodė konkrečias institucijas, kurios teikia pagalbą darbuotojams panašių ginčų atvejais. Be to, darbuotojas turi galimybę konsultuotis tiek su Nyderlandų Karalystėje, tiek Lietuvos Respublikoje veikiančiomis profesinėmis sąjungomis ir jose dirbančiais profesionaliais teisininkais. Atsižvelgiant į tai, kad darbuotojas, žinodamas visas galimybes, sąmoningai nenori spręsti ginčo teisės aktuose nustatyta tvarka, darbuotojo reikalaujamų sumų pagrįstumas kelia dar daugiau klausimų.
Šios ir panašių situacijų kontekste įmonei pagrįstai kyla klausimas, ar aplinkybė, kad darbdavys yra laikomas šiek tiek stipresne darbo santykių šalimi, yra pakankama paneigti darbo sutarties šalių lygiateisiškumo principą. Valstybė yra sukūrusi daugybę mechanizmų ir skiria lėšų, siekdama padėti darbuotojams ginti savo teises prieš darbdavius, tačiau šiuo atveju darbdaviui susiduriant su neteisėtais darbuotojo veiksmais, iš vienintelės pagalbą suteikti galinčios institucijos – policijos, į kurią įmonė kreipėsi dėl de facto pagrobto įmonės turto sugrąžinimo, įmonė iki šiol apčiuopiamos pagalbos nesulaukė.
Šiame kontekste būtina įvertinti ir šiuo metu itin siaurą sunkvežimių vairuotojų rinką. Šiuo metu logistikos įmonės aktyviai konkuruoja dėl dirbti norinčių vairuotojų, todėl kiekviena įmonė supranta, kad vairuotojų išsaugojimas yra būtinas sėkmingam verslo vystymuisi. Atsižvelgiant į tai, kad darbuotojas įmonėje dirba nebe pirmą mėnesį, ir anksčiau tarp darbuotojo ir įmonės nėra kilę panašaus pobūdžio nesutarimų ar nesusipratimų, bei aplinkybes, kad darbuotojas, būdamas nepatenkintas darbo sąlygomis, be vargo galėjo rasti kitą darbą bet kurioje iš konkuruojančių įmonių, kyla klausimas, ar darbuotojo reikalavimai sugalvoti, ar pasufleruoti, ne kelias valandas iki darbuotojo atsisakymo vykdyti savo funkcijas.
Norime paminėti, kad šiuo konkrečiu atveju nėra sukurta efektyvių priemonių, kuriomis įmonė turėtų galimybę sumažinti jai sukeliamą žalą. Darbuotojo padarytos žalos išieškojimas iš jo paties teisminiu keliu, žinoma, įmanomas, tačiau atsižvelgiant vien į jau padarytos žalos dydį akivaizdu, kad arba darbuotojas nebus pajėgus padengti visos savo padarytos žalos, arba jos padengimas užtruks ne vienerius metus. Todėl valstybei reikėtų iš naujo įvertinti, ar šalys darbo santykiuose tikrai yra lygios, kai viena jų šalis – darbdavys – yra stipriai prižiūrima ir kontroliuojama, o kita – darbuotojas – gali jaustis iš esmės nebaudžiama, net ir tyčia sukėlusi itin didelę žalą. Galbūt, darbo santykių šalių procesinių teisių išlyginimas ir galimybės pritaikyti realią atsakomybę už tyčia padarytą turtinę žalą suteikimas paskatintų darbuotojus nesutarimus spręsti teisiniu, o ne nusikalstamu keliu.
Atmetame publikacijose pateikiamos kaip faktinės įvykių versijos informacijos pagrįstumą ir vadovaudamiesi galiojančiais įstatymais savo teises ginsime tik teisiniu būdu.
Komentarai
Kol kas komentarų nėra
Jūsų komentaras
Jei norite parašyti komentarą, prašome prisijungti:
arba užsiregistruoti.