Avantiūra, vardu „Simuliatorius“
Jei mūsiškiams detektyvų rašytojams netyčia pritrūktų idėjų naujiems kūriniams – poros pastarųjų metų „Linavos“ Revizijos komisijos ataskaitos, neabejotinai galėtų tapti neišsemiamu įkvėpimo šaltiniu. Dalis vienos didžiausių šalyje vadovų arba patys su asociacijos iždu elgėsi kaip su nuosava kiaule-taupykle, arba visiškai nekreipė dėmesio į akivaizdžiai su sveiku protu prasilenkiančius kolegų sprendimus. Šokiruojančios informacijos apie šiuos dalykus iš tiesų velniškai daug ir, reikia tikėtis, bent dalies „kriminalų“ išaiškinimus pateiks juos narstantys teisėsaugos pareigūnai. Kol kas CargoNews.lt neatsispyrė pagundai panagrinėti vieną iš daugybės istorijų – sunkvežimių vairuotojų įgūdžių tobulinimui skirto simuliatoriaus įsigijimą.
Ar galima išmokti plaukti stovint ant kranto?
Atsakymų į šį klausimą transporto pasaulio specialistai pradėjo ieškot dar praėjusio amžiaus viduryje. Pirmasis automobilių vairavimo simuliatoriaus prototipas pasirodė JAV. Suprantama, tuometinė įranga dabar atrodo labai primityvi: prie automobilio kabiną primenančių stendų su vairu ir pedalais būsimieji vairuotojai nespalvoto vaizdo televizoriaus ekrane stebėdavo judančią automagistralę su besikeičiančiomis eismo sąlygomis, tačiau konkretūs kursantų veiksmai demonstruojamam vaizdui įtakos neturėjo. Po 20 metų „Volkswagen“ gamintojai buvo sukūrę tobulesnį vairavimo simuliatorių su siūbuojančia įranga, kuri imituodavo važiavimą posūkiuose. Vėliau dar tikroviškesnę vairavimo iliuziją sukuriančius simuliatorius sukonstravo Skandinavijoje dirbantys komercinės technikos gamintojai, tačiau klausiami apie galimybes naudojant tokią įrangą paruošti profesionalius vairuotojus, ekspertai niekada neslėpdavo savo skepticizmo.
Vienu didžiausių saugaus ir sportinio vairavimo mokymo autoritetų Lietuvoje laikomas kaunietis treneris Jonas Dereškevičius, kalbėdamas apie elektroninius simuliatorius sakė negalįs vienareikšmiškai vertinti jų įtakos.
Lenktynių simuliatoriais kartais naudojasi profesionalūs sportininkai. Dominykas Butvilas viena jų.
„Tam tikras psichomotorines reakcijas, svarbias vairuojant automobilį, iš tiesų galima suformuoti naudojant simuliatorių ar netgi kompiuterinį žaidimą. Dirbdamas su kai kuriais savo mokiniais taip pat naudojau improvizuotą sportinio automobilio kabiną, tačiau joje nėra imituojamos išcentrinės jėgos ar vibracija, realiame gyvenime padedantys vairuotojui priimti teisingus sprendimus. Tarkim, mes šią programą naudojame mokydami sportininką sudaryti kelio stenogramą – galima „važiuoti“ nedilinant padangų ir nedeginant kuro įvairiomis trasomis, pratintis vertinti kelio konfigūraciją, tikrinti matymo ir mąstymo schemas. Tačiau labai svarbu atkreipti dėmesį į vieną grėsmę – pernelyg įsijautus į žaidimą, pamažu formuojasi nebaudžiamumo net už pačias grubiausias klaidas jausmas. Kompiuterio ekrane gali važiuoti itin agresyviai ir viename virtualiame greičio ruože keletą kartų „sudaužyti“ mašiną, pats likdamas sveikas. Realiame gyvenime viskas kitaip, todėl šiuos žaidimus derėtų dozuoti, kad nekiltų pagundų kompiuterinių įgūdžių tikrinti keliuose“, – samprotavo J. Dereškevičius.
Trenerio manymu, kompiuterinius vairavimo ar lenktyniavimo žaidimus naudoti pradedančiųjų vairuotojų įgūdžių šlifavimui galima, tačiau jis abejojo, ar tai padėtų sumažinti stresą ir priimti teisingus sprendimus realiame eismo sraute. Čia visuomet gausu papildomų ir neprognozuojamų dirgiklių, kurie pakerta nepatyrusio automobilininko pasitikėjimą savo jėgomis. Mano manymu, geriausia mėginti pažinti technikos elgesį ir reakcijas į vairuotojo veiksmus tikrame autodrome“, – sakė CargoNews.lt konsultavęs specialistas.
Tylus eksperimentas
Ieškodamas informacijos apie sunkvežimių vairuotojų mokymui skirtų simuliatorių ypatumus, radau vos porą žinučių, kas ką apie tai mano Lietuvoje. Būsimuosius vairuotojus egzaminuojančios valstybinės įmonės „Regitra“ vadovai bei Valstybinės kelių transporto inspekcijos pareigūnai teigė, kad mūsų šalyje niekas rimtai nesvarsto galimybių mokymo procese naudoti treniruoklių. Priežastis vienintelė – kokybiškas ir realią naudą duoti galintis įrenginys yra toks brangus, kad pasvėrus visus „už“ ir „prieš“ dažniausiai nusprendžiama mokymams naudoti tikrą techniką.
Bene vienintelis Valdas Gilys, prieš dešimtmetį ėjęs „Linavos“ generalinio sekretoriaus, pareigas maždaug 2005-aisiais teigė, esą asociacija „kruopščiai svarsto simuliatoriaus įsigijimo galimybes“.
„Kliūtis realizuoti šias idėjas – pinigai. Sunkvežimių vairuotojams skirtas tikrai geras treniruoklis kainuoja beveik 4 mln. eurų. Mes baigiame atlikti galimybių studiją ir po to ketiname rengti projektą ES paramai gauti. Jei pasiseks, jei sulauksime valstybės palaikymo ir paramos – toks įrenginys bus ir Lietuvoje“, – anuomet dėstė V. Gilys.
Pradėjus domėtis simuliatoriaus „LKW Fahrsimulator BL 53070 T001“ likimu, paaiškėjo, kad 1 200 260 eurų atsiėjęs daiktas netgi nėra pilnai sukomplektuotas.
Kaip tiksliai rutuliojosi vėlesni įvykiai, nėra visiškai aišku, tačiau „Linavos“ ilgalaikio turto balanse 2007-aisiais atsirado įrašas apie įsigytą Vokietijos gamybos sunkvežimio vairavimo simuliatorių „LKW Fahrsimulator BL 53070 T001“. Už šį 2001-aisiais pagamintą daiktą asociacija paklojo 4 488 640 litų arba 1 200 260 eurų.
Kito įrašo simuliatoriaus epopėjoje data viešoje erdvėje – 2014 metų kovo 27 d. Tada „Linavoje“ apsilankęs Vokietijos bendrovės „Rheinmetall Defence“ sistemų inžinierius Hillrich Peters, įvertino asociacijoje saugomo vairavimo simuliatoriaus techninę būklę ir aptarė galimybes šį įrenginį „paleisti naujam darbui“.
Tiesą sakant, formuluotė – paleisti naujam darbui – yra truputį netiksli. Į „Linavos“ sandėlius atkeliavęs simuliatorius per 8 vėlesnius metus net nebuvo visiškai išpakuotas ir sumontuotas. T. y. už puspenkto milijono litų įsigytas daiktas nedirbo nė vienos akimirkos ir buvo tiek pat naudingas, kaip bet kuris kitas Kariotiškių sąvartyne riogsantis gremėzdas.
Prieš porą metų buvę “Linavos“ vadovai – Mečislavas Atroškevičius, Dainius Abramavičius ir Sigitas Žilius tikėjosi “užkurti” simuliatorių
Po minėto susitikimo su Vokietijos bendrovės „Rheinmetall Defence“ atstovu tuometiniai „Linavos“ vadovai – viceprezidentas Mečislavas Atroškevičius, prezidiumo narys Dainius Abramavičius bei Krovininio transporto tarybos narys Sigitas Žilius – pareiškė, „turime unikalią mokymo priemonę, todėl ji negali dūlėti sandėlyje“. Pokalbiai buvo reziumuoti pažadu, kad per keletą savaičių ekspertas pateiks savo išvadas, o po to bus nuspręsta, ką ir kaip su įrenginiu reiktų daryti.
„Mūsų vizija – veikiantis, vairuotojų mokymams pritaikytas įrenginys, galintis atnešti ir papildomų pajamų asociacijai“, – sakė M. Atroškevičius.
Paminklas avantiūrizmui
Sprendžiant iš „Linavos“ internetinėje svetainėje praėjusių metų rudenį atsiradusių pasiūlymų šį simuliatorių įsigyti, nesunku nuspėti, kad kilniaširdės vizijos taip ir netapo realybe. Pastarojo asociacijos kongreso metu šią problemą palietęs dabartinis generalinis sekretorius Vytautas Milėnas prasitarė, kad nors „Linavos“ prezidiumas priėmė nutarimą vokišką niekalą parduoti už 20 000 eurų, jį apžiūrėjusių vertintojų manymu geriausiu atveju galima tikėtis gauti 1200 eurų. Ši frazė kongreso delegatų gretose sukėlė sarkastiško juoko bangą…
Naujausioje asociacijos Revizijos komisijos ataskaitoje teigiama, simuliatoriaus pirkimas už akivaizdžiai per didelę kainą „gali būti susijęs su atsakingų asociacijos asmenų piktnaudžiavimu dirbtinai uždidinant prekės kainą, (…) todėl rekomenduojama teisiškai įvertinti šį sandorį ir išieškoti asociacijai padarytą žalą iš kaltųjų asmenų“.
„Linavos“ prezidentas Erlandas Mikėnas prasitarė, kad šį epizodą teisėsaugos pareigūnai vertina kaip „kvalifikuotą sukčiavimą“. T. y. simuliatoriaus avantiūros architektams greičiausiai iš tiesų teks atsakyti į šūsnį nemalonių klausimų.
Komentarai
O dabar įdomiausias, taip sakant, pamastymas desertui. Labai džiaugiuosi, kad ponas Gabartas susidomėjo šia tema. Gerai būtų, kad jis ją pasektų bent metus. Nes Gilio pradėta avantiūra nepasibaigė, ji tęsiasi. Tik dabar jau pagrindiniai veikėjai ponai Mikėnas ir Milėnas. Kongrese generalinis sekretorius Vytautas Milėnas pritariant kongresui pirmininkaujančiam prezidentui Erlandui Mikėnui primygtinai reikalavo balsuoti už tai, kad suteikti teisę generaliniam sekretoriui parduoti simuliatorių už "rinkos kainą", bet nepigiau nei jį įvertino vertinimo agentūra „Oberhaus“. Įdomi formuluote. Jei kongresas būtų prabalsavęs, tai Miklėnai (kaip juos vadina tauta) atsikratytų atsakomybės, nes formaliai jie turėtų kongreso sprendimą tokiam veiksmui. Aš pasipriešinau tokiam pasiūlymui ir pasakiau, kad toks balsavimas neteisėtas, todėl šiuo klausimu kongresas nutarimo nepriėmė. Kas gali atsakyti į klausimą, kodėl simuliatoriaus įvertinimui buvo pasirinkta nekilnojamo turto agentūra "Ober-Haus"? Ar jie šioje srityje yra specialistai? Ar 1200 EUR įvertinimo kaina yra reali rinkos kaina? Kodėl per du metus nuo 2014 metų simuliatoriaus klausimas nepajūdėjo iš vietos, nors tam jau buvo padaryta nemažai paruošiamųjų darbų? Kodėl į prezidiumą atėję nauji garsiai rėkiantys prezidiumo nariai Bučinskas ir Rutkauskas neįrodė, kad jie moka ne tik rėkti, bet ir kažką konkretaus padaryti? Matyt, tai yra kažkam naudinga. Kas gali paneigti, kad jau yra susitarimas su dabartinės Linavos vadovybės aplinka, kam pusvelčiui atiteks brangiai pirktas simuliatorius. Todėl, ponas Gabartai, ir toliau laukiame Jūsų straipsnių šiuo klausimu, nes avantiūra tęsiasi...
Teisinio šio reikalo pusė yra paprasta - tai pinigų švaistymas. Bet nesutinku su ponu Gabartu tik revizijos komisijos darbo vertinime, nes revizijos komisija tikrai nepasakė nieko naujo, kas jau iki šiol buvo žinoma. Jau nuo 2012 metų visų auditų išvaduose figūruoja simuliatorius. 2012 metais rugpjūčio mėn. mano iniciatyva buvo svarstomas klausimas prezidiumo posėdyje, po kurio buvo kreiptasi į prokuratūrą "...dėl V.Gilio piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi iš turto iššvaistymo dėl kurio asociacija Linava patyrė didelę žalą...". Šio kreipimosi išdava - Vilniaus apygardos prokuratūrije buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 10-9-145-12 pagal LR BK 184 str. 2 d. (turto iššvaistymas) ir 228 str. 1d. (piktnaudžiavimas). Dokumetus ponui Gabartui galiu pateikti. Šioje byloje pateikti dokumentai ir visų neteisėtų paskolų, ir Ernst & Young 2012 metų daryto audito. Keista, kad nei revizijos komisija, nei Mikėnas nesidomi šio ikiteisminio tyrimo rezultatais, nors greitai sukaks 4 metai. Gal bandoma numarinti šią bylą? O į viešąją erdvę nuolat mesti informaciją kokie jie didvyriai ir kaip kovoja su blogiečiais, Tai nieko naujo, o tikras piaras (PR). Nors aš turiu savo pamąstymų, kodėl revizijos komisijai naudinga kapstytis 10 metų senumo įvykiuose. Piplui, t.y. mums vežėjams, kad balsuotume kaip ir anksčiau prie Gilio kaip banda, reikia pateikti sensaciją. Arba ją sukurti. Jei to nepateiks, tai žmonės pradės galvoti apie prezidentui didinamą atlyginimą, apie naujus BMW automobilius Linavos kieme, apie tai, kab sekretoriato darbuotojų sumažėjo 3-4 kartus, o komandiruočių išlaidos ir išlaidos transportui padidėjo. Nors vizų skyriaus darbuotojai kartais į ambasadas su dokumentais ir pinigais važinėja su troleibusais. Ir tokių klausimų yra daug. Kas dažniausia rėkia: "Laikyk vagi!!!"....Tai dėl teisinės šio klausimo pusės nėra jokių problemų. Yra pažeidimas, tiksliau nusikaltimas, yra atsakingas - buvęs generalinis sekretorius Valdas Gilis, bet nėra politinės valios. Aš gal norėčiau iš revizijos komisijos ir Mikėno išgirsti atsakymą, kada jie paskutinį karta kontaktavo su prokuratūra ir domėjosi ikiteisminio tyrimo eiga. Ir jeigu šis tyrimas vilkinamas, tai reikia ne piarintis, o daryti realius žingsnius, kad jį pajudinti iš mirties taško.
Geras straipsnis, bet gaila, kad ponas Gabartas nepaskambino, būčiau papasakojęs daugiau faktų ir įvykių. Bet viskas iš eilės. 2011 metų spalio 7 dieną buvau išrinktas į Linavos prezidiumą. Kokia tuo metu buvo situacija Linavoje visi prisimename, pinigų nėra, viskas išvogta, TIR sistema pavojuje. Apie simuliatorių sužinojome, kai pradėjom inventorizuoti situaciją, iš karto supratome problemą, kad neišsprendus klausimo su simuliatoriumi, reikės susimokėti VMI 18% įvežimo PVM, o tai nei daug, nei mažai o virš 200 tūkst. EUR. Todėl reikėjo bet kokia kaina simuliatorių paleisti. Pirmas žingsnis - simuliatoriaus atvežimas į Linavos patalpas, kad bent suprastume kas tai per daiktas. Taip pat bandėme ieškoti partnerių tarp mokymo įstaigų, kurie būtų suinteresuoti įsigyti, išsinuomoti ar turėti bendrai veiklai tokį simuliatorių. Ir tikrai turėjome neblogų variantų. Bet reikėjo įvertinti ir šio reikalo kainą, todėl 2014 metais pavasarį buvo pakviestas gamintojo specialistas iš Vokietijos, kuris turėjo įvertinti, ar yra pilna simuliatoriaus komplektacija ir ką reikia atnaujinti. Buvo aišku, kad visa "geležis" nors ir pasenusi, bet prikeliama, o pagrindas - tai naujas softas, t.y. programinė įranga. Mūsų partneriai jau žvalgėsi simuliatoriaus prikėlimui Europinių pinigų ir mes tikrai šventai tikėjome, kad simuliatorius tikrai tarnaus vežėjų labui. Bet 2014 metų gegužės 9 dieną nebuvau išrinktas į Linavos prezidiumą, todėl klausimas su simuliatoriaus prikėlimu liko pamirštas, kaip ir daugelis kitų. Bet apie tai vėliau. Tokia yra techninė šio reikalo pusė. Apie teisinę ir politinę parašysiu vėliau.
Jūsų komentaras
Jei norite parašyti komentarą, prašome prisijungti:
arba užsiregistruoti.