A. Mockus. „Kovose“ su Rusija pamiršti Lietuvos vežėjai…
Kai beveik prieš dvi savaites Rusija pagaliau panaikino keletą savaičių trukusią sugriežtintą Lietuvos vežėjų patikrą, Lietuvos politikai ir diplomatai, regis, lengviau atsikvėpė.
Tačiau jie irgi pagaliau turėtų pripažinti, kad tai tikrai nėra tik šiandienos problema ir kad šiam kartui vėl buvo nepasiruošta. Dabar visi baksnoja į Rytų partnerystę – atrodo, atsakymas dėl Rusijos veiksmų toks paprastas, bet kodėl apie tai nebuvo pagalvota anksčiau? Juk ne šią vasarą sužinojome, kad pirmininkausime Europos Sąjungos (ES) Tarybai.
Visame šiame „kovos už Lietuvos interesus prieš Rusiją“ erzelyje dar šiaip ne taip prisimintas valstybės biudžetas – girdi, euro įvedimui besiruošiančios Lietuvos biudžetas, nustekentas ekonominės krizės ir prabangių konservatorių prisiimtų valstybės skolų, negaus taip reikiamų pajamų mokesčiais iš vežėjų…
Įkaitai – tai vežėjai
Tačiau skaudžiausia, kad eilinį kartą pamiršti visos šios situacijos, jau tapusios vos ne trafaretine, įkaitai – Lietuvos vežėjai, kurie vėl nukentėjo labiausiai, o kartu ir šiems verslininkams dirbantys žmonės: vairuotojai, buhalteriai, darbininkai ir jų šeimos bei vaikai. Verslininkai su problemomis, kurios realiai nėra tik jų vienų, o visos valstybės, ir šįkart buvo palikti vieni patys.
Apie pasikartojančias sugriežtintas Lietuvos vežėjų patikras iš Rusijos, deja, paprastai mąstoma taip –„ tai tik laiko klausimas“, „problema paprastai išsisprendžia pati“, „Rusija anksčiau ar vėliau vis tiek nutrauks tą patikrą“. Tačiau toks laukimas, kol „situacija išsispręs pati“ – tai laikinas ad hoc sprendimas. Analogiški Rusijos veiksmai gresia bet kuriai ES šaliai bet kuriuo metu, ir taip buvo ne kartą ir ne du. O apie galimą prekybinį Rusijos karą prieš ES jau skalija Rusijos žiniasklaida.
Pats laikas pripažinti – tiesiog nei Lietuva, nei ES iki šiol nėra čia paruošusi savo namų darbų. ES naudoja savo standartinę taktiką – „pagyvensim, pamatysim, viskas susitvarkys savaime“, o Lietuvoje tradiciškai kyla panika ir nuostaba „kokia, vis dėlto, bloga ta Rusija“.
„Chevrono“ gaila, vežėjų – ne
Labai keista ir liūdna, kad, kai praktiškai tuo pačiu metu paaiškėjo, jog iš skalūnų dujų paieškos Lietuvoje konkurso traukiasi „Chevron“, Lietuvos politikai, ypač opozicija, pradėjo visu balsu verkšlenti, girdi, kaip blogai „Chevronui“, kaip negražiai pasielgėme su amerikiečiais, kaip prastai čia su investiciniu klimatu.
Tačiau beveik niekas iš tų pačių veikėjų nekalbėjo apie tai, kaip blogai yra mūsų vežėjams. O iš tikrųjų, kaip laikosi Lietuvos vežėjai po keleto savaičių prastovų?
Lietuvos vežėjai patyrė milžiniškus nuostolius. Ir su panašiomis problemomis jie patys vieni turėjo dorotis ir prieš kelerius metus, ir dar anksčiau.
Norėčiau atkreipti dėmesį, kad privačių Lietuvos vežėjų situacija yra kur kas keblesnė nei pieno produkciją gaminančių ir į Rusiją eksportuojančių didelių bendrovių. Dauguma Lietuvos vežėjų įmonių – vidutinės arba netgi mažos. Todėl nemažai daliai šių verslininkų užvertos Rusijos sienos – tai išgyvenimo klausimas.
Nė karto nepagalvota ir apie kompensacijas privatiems mūsų vežėjams už ne dėl savo kaltės patirtus nuostolius. Juk tokios situacijos – ne tik jų reikalas ir problema.
Dėl Rytų partnerystės, bet moka vežėjai?
Jei dabar vienu balsu tvirtinama, kad sugriežtintos patikros iš Rusijos pusės – dėl būsimų Vilniaus Rytų partnerystės viršūnių susitikimo sprendimų, susijusių su Ukraina, Gruzija ir Moldova, arba/ir derybų su „Gazprom“ dėl pigesnių dujų, kodėl už Lietuvos „grand“ užsienio politiką moka tik vežėjai? Kodėl tos rizikos ir nuostolių su jais nepasidalija valstybė? Juk net kai Lietuvą ištinka gamtos stichijos kaip sausra ar viesulas, tuomet valstybė stengiasi nors kažkiek kompensuoti privatiems ūkininkams jų nuostolius…
Vyko ir tebevyksta (kadangi Rusija iki šiol neatšaukė savo draudimo importuoti lietuviškus pieno produktus) karšti ginčai net pačiuose aukščiausiuose Lietuvos valdžios ešelonuose, kas gi Lietuvoje labiausiai atsakingas užsienio politiką, o toje užsienio politikoje – kas už ką. Prezidentė? Vyriausybė? O gal Seimas? Ginčytasi, skambinti Medvedevui ar neskambinti, o gal jau kas nors skambino? Ar neskambino? Prisiskambino? Ar dar skambins?
Kilo aštrios diskusijos, ar kreiptis į Pasaulio prekybos organizaciją (PPO) dėl Rusijos veiksmų, jei kreiptis, tai kada, ar vis dėlto nesikreipti? (Reikia) laukti ES leidimo, ar ne laukti?
Perorientuoti verslą į Vakarus?
Prezidentė netgi mestelėjo, kad Lietuvos verslininkai turėtų įvertinti verslo riziką Rusijoje, nes tai verslo atžvilgiu rizikinga šalis. Ir ji teisi, Rusijoje daryti verslą yra rizikinga. Bet nejaugi prezidentė galvoja, kad mūsų verslininkai to nežino?
Lengva kalbėti tiems, kurie tik trina kėdes ambasadose arba J. Tumo-Vaižganto gatvėje. Tačiau kodėl nei mūsų prezidentė, nei mūsų diplomatai nepaklausia, ar mūsų vežėjai turi realių galimybių pradėti ir vystyti sėkmingą verslą Vakaruose? Ar jie išgyventų? Ar jiems apsimoka?
Rusijos rinka rizikinga, bet ji ir pelningesnė, ir atverianti daugiau galimybių. Logika – elementari: jei mūsų vežėjams būtų lengva persiorientuoti į Vakarus, jie jau būtų seniai persiorientavę.
Vis dėlto, tai nėra teisinga, kad už Lietuvos užsienio politiką, kurios tikslams, beje, nuoširdžiai pritariu, mūsų vežėjai kaskart gauna tokią didelę sąskaitą…
O dabar situacija yra absurdiška – Lietuvos vežėjai įžeidinėjami, verčiami jaustis kvailiais.
Ką daryti?
Kaip pasiruošti kitiems analogiškiems atvejams?
Pirma, reikia valstybinio mąstymo. Mūsų valstybės vadovai ir diplomatai turėtų suvokti, kad tokios situacijos – ne tik privačių verslininkų reikalas. Jei pripažįstama, kad tai vyksta dėl užsienio politikos, tuomet ir sprendimų reikia ieškoti aukščiausiame lygyje. Ir ne tik tam kartui, o nuolatos. Užsienio politika – ne tik politikų vizitai ir diplomatų susitikimai. Taip pat ir savo šalies verslo interesų gynimas.
Antra, Lietuvos užsienio politikos retorika turėtų būti labiau apskaičiuota, derėti demokratinei valstybei, o ne būti paranojiška. Nedarykite meškos paslaugos mūsų verslininkams. Svaidytis įžūliais pareiškimais gali sau leisti didžiosios demokratinės valstybės kaip JAV. Geriau mokykimės iš Suomijos, kuri, nors ir praradusi Kareliją Rusijai, išlaiko išdidų ir solidų toną.
Trečia, reikia kalbėtis su ES dėl vieningų veiksmų, svertų, ne sankcijų, o dėl pastovaus mechanizmo, kuris veiktų ES lygmeniu tokiose situacijose ir į kurį Rusija būtų priversta reaguoti.
Ketvirta, santykiuose su Rusija akivaizdžiai reikia patyrusių žmonių, kurie turi kontaktų, kurie gali derėtis ir kalbėtis ir formaliai, ir neformaliai. Regis, dabar diplomatai ir valdininkai mąsto pernelyg teoriškai. Visi prieš savaitę šūkčiojo – Voila! Vinkus! Tačiau tokių žvitrių ir lanksčių politikų ir diplomatų reikia daugiau.
Lietuva praėjusią savaitę tapo Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos nenuolatine nare. Vos pasibaigus pirmininkavimui ES Tarybai, mėnesį Lietuva pirmininkaus ir jai. Tačiau pirmininkavimai praeis, o gyventi ir dirbti reikės toliau. Todėl, kurdami didžiąją užsienio politiką, nepamirškime ir mažosios.
Komentarai
Kol kas komentarų nėra
Jūsų komentaras
Jei norite parašyti komentarą, prašome prisijungti:
arba užsiregistruoti.