Lietuvos valdžia sprendžia ar sunkina vairuotojų trūkumo problemą?
Šiandien Lietuvos vežėjai susiduria su rimta vairuotojų trūkumo problema. Nemažai ukrainiečių išvažiavo namo kariauti, o Baltarusijos vairuotojams dėl Lietuvos valdžios sprendimų įsidarbinti mūsų šalyje tapo labai sunku. Apie tai, kas vyksta, ir galimas išeitis iš besiklostančios situacijos pokalbis su LVS socialinės politikos sekretoriumi Algimantu Kondrusevičiumi.
Pirmas klausimas – kodėl Lietuvoje tokia aštri vairuotojų trūkumo problema? Gal kalti vežėjai, kurie, kaip teigia profsąjungos, verčia juos dirbti už dyką, o pavyzdžiui, Vokietijoje ar Skandinavijoje šios problemos nėra dėl visiškai kitokio darbdavių požiūrio į vairuotoją ir jo atlyginimą?
Profsąjungiečiai, matyt, gyvena paraleliniame pasaulyje. Apie globalų vairuotojų trūkumą negirdėjo tik kurčias ir neskaitė tik aklas. Situacija mūsų sektoriuje yra tokia, kad darbdavys yra silpnoji derybų pusė, ir reikėtų pamiršti profsąjungų verkšlenimą dėl skriaudžiamų darbuotojų, o geriau kartu galvoti, kaip pritraukti naujų darbuotojų į šį sektorių.
Šiandien jis yra paliktas likimo valiai (visos ES mastu). Lietuvoje paskutiniu metu valdžia arba ignoruoja vis gilėjančias užimtumo problemas, arba kuria trukdžius vairuotojų pritraukimui iš kitų šalių (migracijos klausimai, kvotos ir kt.) ir sunkina vairuotojų-tarptautininkų ruošimą (nauja 95 kodo gavimo tvarka) bei šios profesijos prieinamumą („C“ kategorijos mokymai labai išbrango ir tampa nepasiekiami jaunuoliams iš nepasiturinčių šeimų). O juk vairuotojas – fundamentali kiekvienos bendruomenės profesija, kaip gydytojas ar mokytojas.
Ilgametė netoliaregiška ES politika kelių transporto srityje, kuri nukreipta į jo konkurencijos su kitomis transporto rūšimis ribojimą (papildomai apmokestinant sunkųjį kelių transportą bei baudžiant vežėjus ir vairuotojus dėl visų įmanomų nusižengimų) privedė prie šiandieninės situacijos, kai masiškai trūksta transporto paslaugų teikėjų. Visą tai vainikavo „Mobilumo paketas“ (MP) – tai „senųjų šalių-narių“ protekcionizmo ir korupcijos simbolis. Norėjo sau ramiai gyventi ilgai ir laimingai, bet atėjo dideli bangavimai pasaulio ekonomikoje ir politikoje. Už tai „senoji Europa“ dabar moka brangiai, o Centrinės ir Rytų Europos vežėjai sugeba ir šiomis sąlygomis išgyventi ir teikti paslaugas bei didinti savo parkus. Dėl to – parko augimo ir vairuotojų pasiūlos mažėjimo – mes ir jaučiame ypač didelę įtampą darbo rinkoje.
Grįžtant prie atlyginimų – jau nuo vasario dirbame pagal MP nuostatas, ir vairuotojui mokamas atlyginimas negali būti mažesnis negu priimančiojoje šalyje. Vežėjai (bent jau iš Lietuvos) griežtai laikosi šios tvarkos. Todėl „mažų atlyginimų“ argumentą reikia pamiršti visiems laikams.
Kodėl Lietuvos vežėjams reikalingi būtent Baltarusijos vairuotojai? Juk Baltarusija yra netiesioginė agresijos prieš Ukrainą dalyvė. Be to, kodėl baltarusiai, o ne, pavyzdžiui, Centrinės Azijos šalių ar net Indijos vairuotojai?
Galbūt, todėl, kad baltarusiai (kaip ir ukrainiečiai) mums artimesni savo mentalitetu, vertybėmis. Turime bendrą istoriją. Aišku, ir tų šalių resursai yra riboti, esant tokiai transporto paslaugų paklausai. Tačiau dabar, esant sudėtingai situacijai ir vyriausybei nesprendžiant darbo jėgos pritraukimo iš užsienio klausimų, Baltarusijos piliečiai tampa nepasiekiami kaip ir Ukrainos. Todėl nenuostabu, kad pastaruoju metu Lietuvos vežėjai iš tikrųjų vis dažniau bando darbinti vairuotojus iš egzotiškų šalių (Indijos, Filipinų), jau nekalbant apie mums artimesnes Kaukazo ir Centrinės Azijos šalis. Tačiau ir jų įdarbinimas nėra lengvas ir greitas ir reikalauja valdžios veiksmų, kurie jį palengvintų ir pagreitintų.
Daugiau nei prieš metus mes kalbėjome apie šią problemą su Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) ir kitų valstybės institucijų atstovais, kurie – dėl situacijos nežinojimo ar dėl nekompetencijos, o gal dėl nenoro kažką daryti – ne tik nesprendė tos problemos, bet dar kūrė papildomus barjerus užsieniečių įdarbinimui (kvotos ir kt.). Dabar matome, kad Lietuvoje mūsų sektorius traukiasi – greitai galime atsidurti prie suskilusios geldos.
Su kokiomis pagrindinėmis problemomis susiduria Baltarusijos vairuotojai, norintys įsidarbinti Lietuvoje?
Pirmiausiai, jie negali gauti lietuviškos vizos Baltarusijoje, kuri išduodama tik išimtiniais atvejais. Tačiau, net turint vizą (pavyzdžiui, lenkišką), kyla problemos, gaunant LLG (leidimą laikinai gyventi) Lietuvoje, nes yra daug sunkiai įveikiamų valdiškų trukdžių. Pavyzdžiui, reikalaujama neteistumo pažymos apostilės, kurią išduoda Baltarusijos URM. Tačiau dabar praktiškai sustabdytas apostilių išdavimas. Tiesa, ją dar galima gauti per Baltarusijos ambasadą Lietuvoje, bet tai užtrunka 2-4 savaites. Pridavus prašymą dėl LLG (ką būtina padaryti asmeniškai, atvykus į Migracijos departamentą), dar reikia gauti „laukimo vizą“ – 15 dienų. LLG gavimas užtrunka 2-4 mėnesius. Gerai, jei vairuotojas turi daugkartinę vizą ir gali išvažiuoti namo, o po sugrįžti. O jeigu neturi? Esame turėję atvejų, kai vairuotojai laukė Lietuvoje 2-4 savaites. Savo vairuotojams įrengėme viešbutuką, kuriame reikia mokėti tik už maistą. O ką daryti tiems, kas tokių galimybių neturi? Šiuo atveju mes esame labai nekonkurencingi, palyginus su kaimynine Lenkija, kur vairuotojo įdarbinimo procesas yra ir trumpesnis, ir paprastesnis (1-2 savaitės prieš mūsų 2-4 mėnesius).
Vairuotojas Andrejus iš Baltarusijos, kuris sugalvojo įsidarbinti Lietuvoje: „Labai daug laiko ir labai daug išlaidų. Aš galvoju, kad ne kiekvienas važiuos taip dirbti. Aš net nežinau. Daug pažįstamų jau dirba ten [Lietuvoje], ir jie sakė, kad anksčiau buvo žymiai paprasčiau viską padaryti. Pirmiausiai Baltarusija sugriežtino išvažiavimą, apostiles ir taip toliau. Antra, dar ir Lietuva nutraukė vizų išdavimą baltarusiams, ir įsidarbinti labai sunku ten dabar. Ir aš taip suprantu, kad, turbūt, dauguma važiuoja dirbti į Lenkiją. Jie atsiunčia kvietimą, viskas daroma, aš manau, per mėnesį, ir tu važiuoji, ir ne tiek išlaidų. Jeigu aš iš karto suprasčiau, kad čia labai daug išlaidų, aš net nepradėčiau to daryti, o iš karto, turbūt, važiuočiau dirbti į Lenkiją“.
Vairuotojas Vitalijus iš Baltarusijos: „Aš dabar nusprendžiau nueiti į lietuvišką įmonę. Šiuo metu užsiimu įsidarbinimu. Susidūriau su labai dideliais sunkumais, tokiais kaip apostilė, vizos ir visa kita. Gerai dar, kad aš turiu Šengeno vizą ir bent jau galiu įvažiuoti į Lietuvą bei iš karto kreiptis dėl leidimo gyventi. (…) Daug kas dėl šių priežasčių nenori eiti, nes tiesiog neturi šių pinigų (…), tame tarpe pradedantys vairuotojai. (…) [Situacija, susijusi su sąskaitos Lietuvos banke atidarymo tvarka ir draudimu mokėti vairuotojui grynais] yra absurdiška“.
Užimtumo tarnybos duomenimis, ukrainiečių vairuotojų, kurie grįžo į savo šalį, skaičius siekia 10,4 tūkst. arba 13 proc. visų tarptautinio transporto vairuotojų. Kovo 10 d. uždraudus vizų išdavimą Rusijos ir Baltarusijos piliečiams, per metus Lietuvos kelių transporto sektorius gali netekti 4,5-9 tūkst. arba 6-12 proc. vairuotojų. Nesikeičiant dabartinėms sąlygoms (toliau vykstant karui ir neradus kuo pakeisti vairuotojus iš Baltarusijos ir Rusijos), Lietuvos transporto sektorius per 2022 m. gali netekti 14,9-19,4 tūkst. arba 19-25 proc. vairuotojų.
Turbūt, negalima pasakyti, kad Lietuvos valdžia nedaro nieko užsieniečių įdarbinimo šalyje palengvinimo srityje. Pavyzdžiui, yra įstatymo projektas, kuris suteiktų galimybę visiems užsieniečiams dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo kreiptis užsienyje ir prašymus dėl tokio leidimo išdavimo teikti Migracijos departamento (MD) atrinktam išorės paslaugų teikėjui. Kaip galėtumėte pakomentuoti planuojamus pakeitimus?
Jūsų paminėtus pasiūlymus galima vertinti teigiamai. Dar pažymėtina, kad 2022 m. gegužės mėnesį Kirgizijoje buvo atidarytas Lietuvos vizų centras. Liepos mėnesį turėtų pradėti darbą papildomas konsulinis pareigūnas vizų tarnyboje Almatoje. Pagalbą geresnių sąlygų vairuotojų iš Centrinės Azijos pritraukimui sukūrimo srityje žada Susisiekimo ministerija.
Pažiūrėsime, kaip bus. Triukšmo ir iniciatyvų daug, o realios pagalbos kol kas nėra. Ir, ko gero, ne dėl blogos valios, o dėl nekompetencijos „viršuje“. Teoriškai – galimybė įdarbinti yra, praktiškai – ašarų pakalnė.
Jeigu Lietuvos valdžios pasiūlymai yra nepakankami, ką, Jūsų nuomone, dar reikėtų padaryti?
Pavyzdžiui, galima būtų taikyti išimtį norintiems gauti Lietuvos darbo vizą Baltarusijos piliečiams, atvykstantiems įmonių kvietimu. Taip pat, kaip minėjau, vairuotojui iš Baltarusijos reikalinga neteistumo pažymos apostilė, kurios Baltarusijos URM dabar neišduoda. Apie tai informavome MD – laukiame sprendimo…
Bendrai, manau, kad mūsų valstybė turėtų labiau investuoti į žmogiškuosius resursus konsulinėse tarnybose tose šalyse, iš kur daugiausia atsivežame darbo jėgos. Pirmumas konsulinėse įstaigose, išduodant vizas, turėtų būti teikiamas siekiantiems įsidarbinti Lietuvoje, o ne turistams. Dar galima pagalvoti apie leidimą įmonėms aktyviau dalyvauti oficialiame migracijos procese (pavyzdžiui, leisti joms tikrinti vairuotojų dokumentus), taip mažinant administracinę valstybės institucijų naštą.
Ligi šiol valdžios pasiūlymai dažnai buvo populistiniai ir nepakankami dėl trūkstamos patirties ir detalių nežinojimo, kas paprastai „nunulindavo“ geras iniciatyvas. Todėl jai reikia daugiau tartis su verslo asociacijomis ir kartu ruošti sprendimus – šiandien matau, kad valstybės tarnautojai ir politikai bijo tai daryti, nes gali būti apkaltinti korupciniais ryšiais (todėl vadovaujamasi principu „geriau nieko nedaryti, nes gali padaryti klaidą“).
Apibendrinant, kas realiai padėtų išspręsti vairuotojų trūkumo Lietuvoje problemą (bent iš dalies)?
Nemanau, kad ta problema bus išspręsta – tai viso šiuolaikinio pasaulio problema. Kelių transportas vienintelis užtikrina prekių pristatymą „nuo durų iki durų“, ir matome vairuotojų trūkumą visose rinkose. Atitinkamai, išloš tos valstybės, kurios sugebės maksimaliai patenkinti augantį kelių transporto paslaugų poreikį. Todėl šalys jau dabar aktyviai konkuruoja dėl vairuotojų – ir tik pas mus vis trūksta šios problemos supratimo ir valstybinio požiūrio į ją.
Pradžiai norėčiau, kad tie, kas turėtų spręsti, kaip palengvinti vairuotojų įdarbinimą Lietuvos įmonėse (SADM, MD), tą ir darytų. Kitas dalykas – profesijos prieinamumas, pradedant nuo galimybės gauti „C“ kategoriją dar mokykloje. Taip pat būtinas vairuotojo-tarptautininko profesijos populiarinimas. Dar galima būtų skirti pinigų 95 kodo gavimui, nes po paskutinių pakeitimų, jis savo kaina tampa panašus į elitinį diplomą.
Jei šitie „norai“ nors dalinai būtų patenkinti, mes galėtume pajudėti iš „mirties taško“, kuriame atsidūrėme po vairuotojų atlyginimo koeficiento padidinimo, „Mobilumo paketo“ priėmimo, vairuotojų iš trečiųjų šalių įdarbinimo kvotų įvedimo ir kitų iniciatyvų, kurios vežėjams tikrai nepadėjo.
Komentarai
Kol kas komentarų nėra
Jūsų komentaras
Jei norite parašyti komentarą, prašome prisijungti:
arba užsiregistruoti.