Vežėjo-subrangovo atsakomybė – Aukščiausiasis Lietuvos Teismas pakeitė poziciją
Kelių transporto sektoriuje krovinio pervežime dažnai dalyvauja kelios įmonės. Problemos prasideda tada, kai grandinėje tarp užsakovo ir galutinio vežėjo atsiranda tarpininkas-sukčius, apie kurio egzistavimą krovinio siuntėjas gali net nežinoti, tačiau kuris, pasinaudodamas tiesioginio užsakovo ir vežėjo patiklumu, pavagia prekes. Šiame kontekste kyla klausimas – kas turėtų atsakyti?
Įsivaizduokime situaciją: krovinio siuntėjas pasamdė kompaniją kroviniui pervežti; toliau ši įmonė be siuntėjo žinios kreipėsi į ekspeditorių, kuris rado faktinį vežėją; tačiau paaiškėjo, kad „ekspeditorius“ yra sukčius, kuris, apgavęs tiesioginį užsakovą ir vežėją (nusiųsdamas jį su prekėmis į savo vietą), pavogė krovinį. Kyla klausimas – kas turėtų atsakyti už vagystę (atlyginti žalą): įmonė, kurią pasamdė siuntėjas, ar faktinis vežėjas (sąžiningai vykdęs savo tiesioginio užsakovo nurodymus, nežinodamas, kad jis sukčius)?
Norėdami rasti atsakymą (tuo labiau, kad šiais metais Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) pakoregavo požiūrį į tokius atvejus), mes nusprendėme pasikalbėti su advokatų kontoros „VERUM“ teisininku Albertu Buta.
Ką apie pervežimą, kuriame dalyvauja keli vežėjai, sako CMR konvencija?
CMR konvencijoje yra VI skyrius – „Nuostatos, susijusios su vežimais, kuriuos paeiliui vykdo keli vežėjai“. Jame verta atkreipti dėmesį į 34 str. ir 36 str., kurie reglamentuoja pervežimo dalyvių atsakomybę tokiu atveju. Taip pat svarbūs 4, 9 ir 12 straipsniai.
Kaip LAT traktavo šias nuostatas anksčiau?
Pagal ankstesnę teisminę praktiką, atsakymas į klausimą, ar savo tiesioginio užsakovo instrukcijas įvykdęs vežėjas gali būti laikomas atsakingu už krovinio praradimą prieš pirminį krovinio siuntėją, nebuvo vienareikšmis tiek dėl skirtingo CMR konvencijos 34 str. įtvirtintos „vienintelės vežimo sutarties“ sampratos aiškinimo, tiek dėl CMR konvencijos 4 str. bei 9 str. 1 p. normų dėl važtaraščio reikšmės aiškinimo.
2011 m. nutartyje LAT nurodė, jog, sprendžiant, kas santykiuose su vežėju turi teisę disponuoti kroviniu (tame tarpe CMR konvencijos 12 str. pagrindu duoti jam privalomus nurodymus ar instrukcijas dėl krovinio pristatymo į kitą iškrovimo vietą nei ta, kuri nurodyta CMR važtaraštyje), reikėtų atsižvelgti į tai, kas su vežėju sudarė krovinio vežimo sutartį, įsipareigodamas už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį, ir kam vežėjas įsipareigojo jam perduotą krovinį nugabenti į paskirties punktą.
Teismo vertinimu, CMR važtaraštis galėtų būti vežimo sutarties sąlygas papildantis, detalizuojantis ar keičiantis dokumentas, bet tik tuo atveju, jei CMR važtaraštį pasirašantis faktinis krovinio siuntėjas kartu būtų ir vežimo sutartį su pervežimą atliekančiu vežėju sudaręs asmuo (kadangi vežimo sutartį keisti gali tik sutarties šalys). Vėlesnėje (2013 m.) nutartyje LAT nurodė: „CMR konvencijos nuostatoms suteikiant didesnę reikšmę vežimo sutartyje, o ne važtaraštyje nustatytoms sąlygoms, spręstina, kad, esant skirtingai nurodytai krovinio pristatymo vietai, vežėjas turi vadovautis sutartimi ir vežti krovinį į sutartyje nustatytą vietą. Taigi šalims nepakeitus sudarytos vežimo sutarties, važtaraštyje nurodyti duomenys jos nekeičia“.
Aiškinant CMR konvencijos 34 str. įtvirtintą „vienintelės vežimo sutarties“ sampratą, ankstesnėje teisminėje praktikoje „vienintelės vežimo sutarties“ šalimis būdavo pripažįstami ne visi krovinio pervežimo grandinėje dalyvavę vežėjai, bet tik tie, kuriuos pradinis krovinio siuntėjas (užsakovas) iš jam žinomų duomenų galėjo identifikuoti kaip prisijungusius prie „vienintelės vežimo sutarties“. Tokiu būdu, pradinis krovinio siuntėjas (ar nuostolius jam atlyginęs vežėjas ir regresinio reikalavimo teisę į tolesnius vežėjus įgijęs ekspeditorius) ne visuomet galėdavo nukreipti savo reikalavimą dėl žalos atlyginimo galutiniam faktiniam vežėjui, kuriam vykdant pervežimą, krovinys buvo prarastas. Pavyzdžiui, 2014 m. byloje LAT nusprendė, kad galutinis faktinis vežėjas, kuris nebuvo žinomas pirminiam krovinio siuntėjui ir tapo jį pasamdžiusio ir krovinį pavogusio ekspeditoriaus auka, nėra „vienintelės vežimo sutarties“ dalyvis ir teisėtai vykdė tiesioginio užsakovo (sukčiaus-ekspeditoriaus) nurodymus.
Kas pasikeitė?
2020 m. priimta nutartimi LAT pakoregavo aukščiau aptartą teisminę praktiką. Pirmiausiai, Teismas nusprendė, kad „vienintelės vežimo sutarties“ sudarymui pirminis krovinio siuntėjas ir paeiliui vežimą vykdantys vežėjai neprivalo žinoti vienas apie kitą – LAT teigimu, vien tai, kad kitas vežėjas priima tas pačias prekes ir važtaraštį, ex lege (pagal teisę/įstatymą) sukuria ryšį tarp siuntėjo ir paskesnių vežėjų, remiantis CMR konvencijos 34 str. (tokiu atveju net ekspeditorius atsako kaip vežėjas, nepaisant to, kad faktiškai krovinį vežė ne jis). Atsižvelgiant į tai, darytina išvadą, jog visi krovinio pervežime dalyvavę vežėjai yra teisiškai įsipareigoję krovinio siuntėjui.
Antra LAT išvada yra ta, jog, kai vežėjas priima krovinį pervežimui pagal CMR važtaraštį (ir tokiu būdu pagal važtaraštyje numatytas sąlygas prisijungia prie „vienintelės vežimo sutarties“), jis teisiškai įsipareigoja krovinio siuntėjui, kad krovinys bus tinkamai pervežtas CMR važtaraštyje numatytomis sąlygomis. Todėl, jeigu, pavyzdžiui, ekspeditorius liepia vežėjui krovinį pristatyti į vietą, kuri nenurodyta CMR važtaraštyje, ir perduoti jį gavėjui, kuris taip pat nenurodytas CMR važtaraštyje, vežėjas turėtų suprasti, kad, vykdydamas ekspeditoriaus nurodymus, jis vėliau gali sulaukti pretenzijų iš pirminio krovinio siuntėjo dėl netinkamo CMR važtaraščio sąlygų vykdymo. Minėtoje 2020 m. byloje LAT įpareigojo vežėją atlyginti pirminiam krovinio siuntėjui padarytą žalą po to, kai jis ekspeditoriaus nurodymu pristatė ir perdavė krovinį teisių į jį neturinčiam asmeniui (dėl ko krovinys buvo prarastas), nesikreipdamas į pirminį krovinio siuntėją su prašymu patvirtinti atitinkamas pervežimo sąlygas, ką Teismas įvertino kaip tyčiai prilygstantį didelį vežėjo neatsargumą.
Ar mūsų atveju yra principinis skirtumas tarp situacijos, kai krovinys pavogtas, ir situacijos, kai jis tiesiog sugadintas?
Kadangi minėta 2020 m. nutartimi LAT pateikia universalų CMR konvencijos 34 str. taikymo aiškinimą, darytina išvada, jog šis teisminis precedentas yra aktualus ne tik krovinio vagystės, bet ir kitais jo praradimo ar sugadinimo atvejais. Kitaip tariant, pagal dabartinį LAT išaiškinimą, vadovaujantis CMR konvencijos 36 str., krovinio siuntėjas faktiškai beveik visais atvejais žalos atlyginimo galėtų reikalauti tiek iš vežėjo, kuris pirmas sudarė su juo vežimo sutartį, tiek iš paskutinio (krovinį į iškrovimo vietą pristačiusio) vežėjo, tiek iš vežėjo, kuris vykdė vežimą tuo metu, kai atsitiko tai, kas sąlygojo krovinio praradimą, sugadinimą ar pristatymo termino viršijimą. Tai yra, iš visų šių vežimo procese dalyvavusių vežėjų žalos atlyginimo būtų galima reikalauti solidariai pagal trijų muškietininkų principą „visi už vieną ir vienas už visus“.
Tačiau reikėtų turėti omenyje ir tai, kad, sprendžiant dėl faktinio vežėjo, prisijungiančio prie „vienintelės vežimo sutarties“ pagal CMR važtaraščio sąlygas, atsakomybės, kartais gali paaiškėti, kad pirmasis vežėjas su krovinio siuntėju susitarė dėl krovinio pervežimo sąlygų, kurios nebuvo žinomos faktiniam vežėjui (pavyzdžiui, dėl kroviniui taikytino temperatūrinio režimo, pareigos pakrauti/iškrauti krovinį ir atsakomybės už tai, specifinių krovinio laikymo ar transportavimo instrukcijų ir pan.). Jei tiesioginis faktinio vežėjo užsakovas neinformuoja jo apie siuntėjui aktualias krovinio pervežimo sąlygas, ir CMR važtaraštyje tokios sąlygos taip pat nėra nurodomos, faktinis vežėjas negalėtų būti laikomas solidariai atsakingu už kilusią žalą.
Kokia mūsų atveju situacija su draudimu?
Kadangi vežėjų ir ekspeditorių civilinės atsakomybės draudimo sąlygos nėra griežtai standartizuotos (kaip, tarkime, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo atveju), atsakymas į šį klausimą priklausytų nuo konkretaus draudimo poliso. Yra draudimo įmonių, kurios draudžia ekspediciniu draudimu ir nuo didelio draudėjo darbuotojų aplaidumo, kai krovinys nepasiekia iškrovimo vietos, pavyzdžiui, dėl to, kad jie nepatikrino pasitelkto subrangovo patikimumo. Tačiau nuo tyčinių draudėjo ar jo darbuotojų veiksmų draudimo apsauga paprastai nėra suteikiama.
Galbūt, žinote, kokia yra teisminė praktika tokiais atvejais kitose šalyse?
LAT pritaikytas modelis, teisiškai įtraukiantis į „vienintelės sutarties“ pervežimą daugiau vežėjų, buvo nusižiūrėtas nuo Nyderlandų teisminės praktikos, kuri cituojama ir aukščiau minėtoje 2020 m. LAT nutartyje. Joje taip pat nurodoma, jog panašus CMR konvencijos 34 str. aiškinimas yra taikomas Anglijoje, Austrijoje, Danijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje ir Šveicarijoje. [Ispanijoje kompanija „L’Oreal“ pasamdė „TNT Express“ pervežti krovinį. Tačiau „TNT Express“ pasamdytas vežėjas jį pavogė. Galiausiai, Aukščiausiasis Ispanijos Teismas nusprendė, kad vežėjas ir draudimo bendrovė turi kompensuoti „TNT Express“ išlaidas, patirtas, atlyginant žalą „L’Oreal“].
Ką Jūs galėtumėte patarti galutiniam vežėjui, siekiant išvengti nemalonumų pervežime, kuriame dalyvauja keli subjektai?
Krovinio pervežimą atliekantis vežėjas turėtų labai rimtai žiūrėti į CMR važtaraštyje numatytų sąlygų laikymąsi, ypatingai – į pareigą pristatyti krovinį į CMR važtaraštyje numatytą iškrovimo vietą ir perduoti jį važtaraštyje nurodytam krovinio gavėjui. Kita vertus, turint omenyje CMR konvencijos 12 str., kuriame teigiama, jog kroviniu galima disponuoti, tik kai siuntėjas pateikė vežėjui pirmą važtaraščio egzempliorių, natūraliai kyla klausimas, kiek įmanomas tokio reikalavimo laikymasis itin dinamiškame kelių transporto sektoriuje – ypač kai krovinio pervežimas skaidomas į kelias transportavimo operacijas, kurias vykdys skirtingi vežėjai.
Galimas sprendimas – CMR važtaraščio tarpiniam krovinio pervežimui išrašymas. Tačiau jį turėtų pasirašyti (tai yra, sutikti su pagrindinio CMR važtaraščio sąlygų korekcija) ir pirminis krovinio siuntėjas. Kitaip vežėjas (remiantis LAT formuojama praktika) teoriškai vis tiek gali sulaukti jo pretenzijų dėl to, kad pristatė krovinį ne į pagrindiniame CMR važtaraštyje nurodytą galutinę paskirties vietą ir perdavė jį netinkamam gavėjui. Problema ta, kad praktikoje kroviniai vežėjams dažnai perduodami tarpiniuose krovinių saugojimo terminaluose ir gabenami tik iki tarpinės iškrovimo vietos, ir tokioje situacijoje sudėtinga gauti pirminio siuntėjo leidimą CMR važtaraščio forma. Tuomet padėti galėtų pirminio krovinio siuntėjo ar krovinio savininko rašytinis patvirtinimas, kad krovinio pristatymas į tarpinę jo iškrovimo vietą ir jo perdavimas tarpiniam gavėjui yra galimas. Toks patvirtinimas galėtų būti pateiktas ir elektroniškai, bet su sąlyga, kad vėliau nekils ginčas dėl atitinkamo dokumento autentiškumo.
Trumpai sakant, kai krovinio gabenimas yra išskaidomas į kelis etapus, kritiškai svarbus yra visų pervežimo grandinėje dalyvaujančių asmenų patikimumo įvertinimas ir tiesioginis įsitikinimas, kad CMR važtaraštyje nurodytas pirmasis krovinio siuntėjas žino visą jo transportavimo schemą. Todėl visada rekomenduojame savo klientams įvertinti ne tik užsakovų, bet ir pasitelkiamų subrangovų patikimumą.
Komentarai
Kol kas komentarų nėra
Jūsų komentaras
Jei norite parašyti komentarą, prašome prisijungti:
arba užsiregistruoti.