Kilimėliai, paletės, užstatai – kaip vežėjams išvengti primetamų išlaidų?
„Cargo.LT“ forume pasirodė istorija apie tai, kaip krovinio siuntėjas pareikalavo, kad vežėjas pakrovimo metu naudotų papildomą siuntėjo įrangą, nors vežėjas turėjo savo normalią įrangą. O vėliau ekspeditorius išrašė vežėjui sąskaitą už šią papildomą siuntėjo įrangą. Kaip rodo praktika, tokių būdų „išsiurbti“ pinigus iš vežėjo yra nemažai. „Cargonews“ redakcija nusprendė išsiaiškinti, kas būtent įvyko, ir suprasti, ką vežėjui reikia daryti, siekiant išvengti primetamų išlaidų.
Kilimėliai ir kampeliai
Kaip papasakojo vežėjas, krovinio siuntėjas Vokietijoje pareikalavo pakrovimo metu naudoti papildomą įrangą – būtent jo (siuntėjo) kampelius ir kilimėlius. Tuo pat metu, kaip pažymėjo vežėjas, jis turėjo reikiamą kiekį geros kokybės įrangos, tačiau siuntėjas atsisakė ją naudoti („net nepažiūrėjo“). Galiausiai, vežėjas perdavė visą vokišką papildomą įrangą kartu su kroviniu krovinio gavėjui Rygoje, nes jam jos nereikėjo. Tačiau ekspeditorius už ją išrašė vežėjui sąskaitą, nes, ekspeditoriaus teigimu, pats gavo atitinkamą sąskaitą iš siuntėjo.
Vežėjo teigimu, (a) jis prieš pakrovimą ne kartą informavo ekspeditorių apie tai, kad turi pakankamą visos papildomos geros kokybės įrangos kiekį; b) vežimo sutartyje su ekspeditoriumi nebuvo jokių reikalavimų dėl kilimėlių ir kampelių; c) vairuotojas nepasirašė jokių dokumentų, patvirtinančių, jog jis gavo įrangą, nors ekspeditorius davė vežėjui tokį nurodymą – ir apskritai, kadangi Vokietijoje išduota papildoma įranga buvo įrašyta į CMR, ji gali būti vertinama kaip krovinys, kurį vežėjas saugiai pristatė ir perdavė nurodytoje vietoje; d) ekspeditorius (straipsnio publikavimo metu) nepateikė vežėjui prašytos vežimo sutarties tarp jo ir siuntėjo bei dokumentų, patvirtinančių, kad siuntėjui buvo sumokėta už vežėjui išduotą įrangą, kad galėtų pagrįsti savo pretenzijas.
Įdomu tai, kad vežėjas, norėdamas išspręsti problemą, pasiūlė ekspeditoriui padalinti išlaidas papildomai įrangai (apie 100 eurų) per pusę, o ekspeditorius paskė vežėjui, kad, kaip jam paaiškino siuntėjas, pinigų už įrangą galima nemokėti, jei grąžiti ją į pakrovimo vietą (konkretų miestą Vokietiejoje), kas, pasak vežėjo, panašu į triuką (vien todėl, kad sunku įsivaizduoti siuntėją, kuris sutiktų priimti neaiškią naudotą įrangą).
Atsižvelgdamas į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, vežėjas atkreipė dėmesį į galimą ekspeditoriaus neprofesionalumą ar net „sąmoningą apgaulę“. Dabar aiškinimasis, kas už ką ir kodėl turėtų mokėti, tęsiasi. Tačiau problema tame, kad ekspeditorius jau sumokėjo vežėjui už pervežimą sumą, iš kurios atėmė jo nurodytą papildomos įrangos kainą, ir tam, kad įrodytų savo teisybę, vežėjui gali tekti kreiptis į teismą, kas yra nelabai prasmingas dalykas dėl salyginai nedidelės problemos vertės (ko dažnai ir tikimasi).
Paletės ir užstatai
Kaip šiame kontekste pažymėjo kitos transporto įmonės atstovas: „Šiai bangai jau daug metų, kaip ir palečių keitimui. Kiek kartų mes nukentėjome dėl tų palečių, nors prieš imdami užsakymą sakėme, kad „be palečių keitimo“. Tačiau smulkiomis raidėmis užsakyme nurodyta, kad, nekeičiant palečių, reikia paimti kažkokį popierių ar kažkur pasirašyti, arba gauti žymę, arba dar koks nors fokusas. Galiausiai, kai frachto kaina 350 eurų, jie reikalauja 660 eurų už paletes, nors susirašinėjime ir net jų užsakyme yra frazė „be palečių keitimo“. Taigi, tai labai nešvarus verslas“ (ir vietoj palečių gali būti dėžės ar kita tara).
Kad būtų aiškiau, pašnekovas paaiškino, kad paletė gali kainuoti iki 25 eurų – atitinkamai, jei pas jus kažkas negerai su dideliu kiekiu ar su visomis paletėmis, teks plačiai atverti piniginę. Panaši schema, pasak jo, pavyzdžiui, su kilimėliais, kurie dedami po palete ir kuriuos rinkoje galima įsigyti už centus, o pakrovimo metu siuntėjas pradeda reikalauti, kad būtų naudojami jų kilimėliai, kurių kaina 2 eurai už vienetą (turint omenyje tai, kad vienai paletei reikia 4 kilimėlių, galutinė suma gaunasi pakankamai didelė). Dažniausiai su tokiu reiškiniu, anot vežėjo, galima susidurti Prancūzijoje ir Vokietijoje.
Dar vienos transporto kompanijos atstovo teigimu: „Tai toks mažas uždarbis, naudojantis patikliais vežėjais. Yra visas tarpininkų tinklas, kuris primeta tokius pakrovimus. Pagrinde jie dirba su kroviniais iš Prancūzijos ir Beniliukso, rečiau pasitaiko jų kroviniai iš Vokietijos. Jų darbo schema ta pati. Vežėjai paprastai suviliojami pelningais frachtais. Toliau už pakrovimą atsakingas darbuotojas apgaulės būdu įtikina vairuotoją, kad pakrovimas įmanomas tik su jo metu išduodama įranga. Po pakrovimo krovinio gavėjui pranešama, kad po iškrovimo jis turi palikti visa įrangą pas save, ir ji vėliau bus paimta. Po iškrovimo vežėjui išrašoma kosminė sąskaita, kuri dažnai viršija frachto dydį, už tariamai negrąžintą įrangą. Tokia paprasta schema leidžia tarpininkui uždirbti šimtus eurų. Dažnai net pati įranga yra pigi kiniška kopija be kokybės sertifikatų ir su padirbtomis etiketėmis“.
Kita schema, pasak to paties atstovo, susijusi su užstatu. Pavyzdžiui – grynųjų pinigų užstatu už įvažiavimą į teritoriją, kurioje yra pakrovimo vieta. „Paprastai tai penkiasdešimt ar šimtas eurų, kuriuos vežėjas vėliau, tariamai, atgaus. Ši schema populiari tik Prancūzijoje. Vairuotojui sumokėjus užstatą, tariamai, įmonės atstovui pakrovimo vietoje, pastarasis iš karto dingsta. Vežėjui žadama pervesti šiuos pinigus į sąskaitą vėliau, kas, žinoma, neįvyksta. Kitas pavyzdys – iš vairuotojo pakrovimo metu imamas užstatas už krovinį (pavyzdžiui, už ratus), kuris, kaip sakoma, bus grąžintas krovinio perdavimo vietoje, kas vėlgi geruoju nevyksta“.
Klausimas – kaip vežėjui išvengti tokių nemalonių situacijų?
Ką daryti?
Teisiniu požiūriu, pagrindas viskam – pervežimo sutartis. Todėl vežėjas, pirmiausiai, jei nėra galimybės sudaryti sutarties, naudojant paprastus blankus ir tik dideliu šriftu surašytą tekstą, privalo nuodugniai išanalizuoti visą dokumentą su visomis smulkiai surašytomis pastabomis, kuriose, kaip rodo praktika, „velnias“ dažnai ir slypi. Antra, būtina nurodyti vairuotojui nieko nepasirašinėti be patikrinimo/konsultacijos.
Viena vertus, tai elementarios atsargumo priemonės. Kita vertus, praktikoje, norint vien perskaityti visą sutartį, kuri surašyta, pavyzdžiui, prancūzų kalba ir gali sudaryti iki 10 puslapių (jau nekalbant apie visų jos teisinių subtilybių supratimą), reikalingi atitinkami specialistai (kurie nedirba nemokamai) ir laikas (kuris transporte yra aukso vertės). Todėl neretai dirbama pagal principą „bendrais bružais susitarėme ir važiuojame“. Ir vis tik, kadangi kalba apie sumas, kurios galiausiai gali viršyti frachto dydį, parodyti maksimaliai įmanomą dėmesingumą ir nepatingėti įspėti vairuotoją verta (ypač kai žinoma, kad aukščiau minėti „fokusai“ vyksta Prancūzijoje, Vokietijoje ir Beniliukse).
Jeigu pervežime dalyvauja ekspeditorius, ir su juo sudarytoje sutartyje viskas nėra aiškiai apibrėžta, reikia prašyti jo kaip užsakovo, kuris reikalui esant turės kompensuoti papildomas išlaidas, instrukcijų. Jeigu užsakovas (ekspeditorius) atsisako mokėti, būtina (kaip bandė aukščiau minėtas nukentėjęs vežėjas) išsiaiškinti, ar jis sumokėjo pinigus siuntėjui (būna taip, kad ekspeditorius išrašo sąskaitą, nors pats nieko nemokėjo ir tik gavo pretenziją iš siuntėjo).
Jeigu jis sumokėjo siuntėjui, reikia išsiaiškinti, kokiu pagrindu jis tai padarė. Jei ekspeditorius prisiėmė atitinkamus įsipareigojimus pagal savo sutartį su siuntėju, tegul pats juos ir vykdo – vežėjo, kuris šios sutarties nepasirašė, jie neliečia. Bet visa tai patartina daryti iš anksto, nes, kai už pervežimą nebus sumokėta sutarta suma, įrodyti savo teisybę jau bus sunkiau.
Trumpai sakant, gerbiami vežėjai, būkite budrūs – analizuokite sutartis ir instruktuokite vairuotojus prieš pervežimą/pakrovimą, kad, skubant, neprarastumėte daugiau, nei tikėjotės uždirbti.
Komentarai
Kol kas komentarų nėra
Jūsų komentaras
Jei norite parašyti komentarą, prašome prisijungti:
arba užsiregistruoti.