Vasarinis dyzelinis kuras: problemos ištisus metus?
Šių metų gegužės 1 d. Estijoje įsigaliojo reikalavimas naudoti benziną ir dyzelinį kurą su biologiniais priedais. Beje, Estija buvo paskutinė Europos Sąjungos šalis, įsivedusi šį reikalavimą. Estijos vyriausybė nusprendė didinti biologinių priedų dalį palaipsniui – šiuo metu leidžiami kuro mišiniai su 7% biologinių priemaišų, 2020 m. priemaišų dalis padidės iki 10%. Tuo pat metu, siekiant mažinti aplinkos taršą, reikalaujama mažinti ir sieros priemaišų dalį (nors siera naikina kuro bakuose „gyvenančias“ kenksmingas bakterijas). Daugelyje šalių ši vasarinio dyzelinio kuro problema sprendžiama pridedant į kurą konservantų. Tačiau Lietuvos biokuro gamintojai laikosi kitos nuomonės – jų manymu, nėra pagrindo nerimauti, nes Lietuvos vyriausybė dar neiškėlė šiuo klausimu jokių reikalavimų.
Biokuras – greitai gendantis produktas
Pasak chemijos specialistų, vasarinis dyzelinis kuras gaminamas pridedant rapsų metilo esterį (angliškai FAME). Esant aukštai temperatūrai, ši medžiaga, „uždaryta“ kuro bake, genda taip pat, kaip paprastas aliejus, t.y. keičiasi jos savybės – ji tirštėja ir prasčiau dega. Šią aliejaus savybę žinojo mūsų močiutės, todėl niekada nenaudojo aliejaus durų vyrių tepimui. Be to, biomasėje yra daug vandens, o vanduo, žiniai, kenkia metaliniams ir guminiams paviršiams (metaliniai ima rūdyti, guminiai praranda elastingumą). Drėgmės, šilumos ir tamsos derinys yra puiki terpė mikrobams, kurie „minta“ taip pat ir variklio turiniu. Apie šias klastingas vasarinio kuro savybes mes rašėme prieš keletą metų. Tačiau per tą laiką rapsų metilo esterio dalis vasariniame biodyzeline padidėjo, taip pat atsirado griežtesni reikalavimai aplinkos taršos mažinimui. Ką tai reiškia praktiškai, papasakojo įmonės „Unichem“ vadovas Gintaras Sabonis.
„Euro 5 standarto vilkikuose buvo naudojamas kuras, kurio sudėtyje buvo sieros junginių – tiesa, nedaug, viso labo 200 gramų vienai tonai (0,2%). Tokios koncentracijos pakako tam, kad variklyje esantys mikrobai žūtų. Dabar ES pareikalavo sumažinti sieros koncentraciją iki 0,001% ( t.y. 20 kartų), tuo pačiu sumažėtų ir kenksmingų išmetamųjų dujų kiekis. Tačiau jei vieno konservanto atsisakoma, turėtų būti naudojamas kažkoks kitas. Taip įvyko Vokietijoje, Lenkijoje ir kitos ES šalyse. Tačiau Lietuvos biodyzelino gamintojai nusprendė, kad gamybos technologijai pakeisti reikalingi kiti, gerokai svaresni argumentai“.
Kuro kokybė neturi įtakos pardavimams
Lietuvos biokuro gamintojų asociacijos vadovą Mindaugą Palijanską mes užklupome beatostogaujantį prie ežero, tačiau jis maloniai sutiko atsakyti į redakcijos klausimus. Jis papasakojo, kad biologinių priedų poveikį benzino ir dyzelino kokybei ir darbinėms savybėms buvo bandoma ištirti dar prieš 20 metų, „Mažeikių naftos“ laboratorijoje, tačiau tuo metu tyrimo rezultatai pasirodė neįtikinantys. Per tą laiką Lietuvoje ne sykį buvo bandoma įvesti papildomus reikalavimus biokuro kokybei ir jo sudėčiai, tačiau valstybės pritarimo taip ir nebuvo sulaukta. Argumentas, kuriuo buvo vadovautasi – niekas nenori kelti didesnių reikalavimų „žaliojo kuro“ gamybai, nes gali būti pažeistos lygios konkurencijos su vakarų gamintojais sąlygos. „Mes savo produktus parduodame Skandinavijos šalims. Ten galioja aukščiausi bioetanolio ir kitų biologinių priedų kokybės reikalavimai. Skandinavai jokių pretenzijų mums neturi, tačiau Lietuvos chemikai kaip visuomet rodo papildomas iniciatyvas“, – gana santūriai paaiškino asociacijos vadovas.
Kaina – centų dalys
Mes paprašėme specialistų įvertinti biokuro gamybai būtiną konservantų kiekį ir jų kainą – gal gamybos technologijos pokyčiai reikalauja didelių sąnaudų, ir tai atsilieps kuro kainai? „Unichem“ chemijos technologas Gintaras Sabonis paaiškino, kad plačiai naudojamas vokiečių gamybos biologinis oksidatorius, kuris nereaguoja su kitomis biokuro sudedamosiomis dalimis ir 99,9% apsaugo variklį nuo korozijos, parduodamas visoje Europoje, ir kainuoja vos 5 eurus už kilogramą. Tam, kad variklis veiktų efektyviai, pakanka į vieną kuro toną įmaišyti 50 gramus šios konservanto. Kitaip tariant, viename litre biokuro esančio konservanto savikaina būtų 0,025 eurocentų. Vadinasi, kaina nėra pagrindinis kriterijus – tikriausiai, labiau veikia inercinis mąstymas, kuomet galvojama „o kam reikalingi papildomi rūpesčiai, jei vyriausybė neturi pretenzijų?“
Ką sako mokslininkai
Praėjusiais metais valstybės užsakymu VGTU mokslininkai turėjo atlikti lyginamąją Lietuvoje parduodamo „Ecto“, „Miles“, „Futura“ ir „Pro Disiel“ kuro analizę. Deja, užuot paprašius palyginti šių markių kuro sudėtį, galiojimo laiką ir sąveiką su variklio detalėmis, mokslininkams buvo duota užduotis apskaičiuoti ir palyginti, kiek kilometrų gali nuvažiuoti tas pats vilkikas, naudodamas skirtingų markių kurą. Buvo prieita išvados, kad nuvažiuoti atstumai skiriasi vos 1 % – šito pakako, kad kiti kriterijai būtų pamiršti.
Tačiau, pavyzdžiui, JAV atliekami visai kitokie tyrimai. Richardo tyrimų centro darbuotoja Andžela Džonson (Angela Johnson) tiria biokuro tvarumo parametrus. Pasak tyrimų rezultatų, viršijus 5% biologinio priedo ribą prasideda variklio bėdos. Amerikiečiai priėjo išvados, kad biokuras gali tirpinti tepalinę alyvą, tarpines ir sandarinimo elementus. Laikui bėgant ištirpusios dalelės užkimš purkštukus, o tada su vilkiku galima atsisveikinti, nes purkštukų remontas yra tikrai brangus malonumas. Bet to, biokure su etanolio priemaišomis yra daug drėgmės, kuri ilgainiui sukelia variklio koroziją. Etanolis sukelia ne tik technines problemas – kuras su etanolio priemaišomis yra mažiau energetiškai efektyvus (nors palyginus su kitomis rūšimis, kainuoja brangiau).
Mokslininkai pateikia pavyzdį, kaip vasaros karščiai veikia biokuro savybes. Vairuotojas atvažiuoja į iškrovimo vietą ir laukia savo eilės. Variklis įkaitęs, kuro bakas nepilnas. Tuo metu kuro bake prasideda cheminė reakcija – kuras ima reaguoti su įkaitusiu oru ir toliau šyla. „Galų gale paaiškėja, kad vairuotojas atvažiavo su vienokiu kuro mišiniu, o išvažiavo su kitokiu“, – teigia A. Džonson. Ta pati problema stebima ir degalinėse – jei degalinė yra judrioje vietoje ( t.y. kuras pilamas dažnai, jis cirkuliuoja), tai kuro kokybė praktiškai nekinta, o atokiau esančiose degalinės, kur klientų mažiau, biologinis kuras genda panašiai kaip pilstomas alus nepopuliariame bare.
Beje, vienos Lietuvos degalinėse atliktos apklausos rezultatai parodė, jog 9 iš 10 vairuotojų nežiūri ir nesistengia sužinoti, kokį kurą jie pila į savo automobilių bakus. Jei paklaustumėte tolimųjų reisų vairuotojo, kiek procentų FAME yra kuro kiekyje, kurį jis ką tik įsipylė į savo naujutėlaitį vilkiką, greičiausiai išgirstumėte cenzūros vertą atsakymą.
Komentarai
Kol kas komentarų nėra
Jūsų komentaras
Jei norite parašyti komentarą, prašome prisijungti:
arba užsiregistruoti.