Vairuotojų iš trečiųjų šalių įdarbinimas: kur gali tykoti problemos
Ne paslaptis, jog jau kurį laiką Lietuvos vežėjai sprendžia opią vairuotojų trūkumo problemą. Šioje situacijoje savotišku išsigelbėjimu tampa vairuotojai iš trečiųjų šalių (dažniausiai iš Ukrainos ir Baltarusijos). Tačiau savarankiškos paieškos ne visada duoda laukiamą rezultatą, todėl vežėjams tenka kreiptis pagalbos į tarpininkus, o jie ne visada būna patikimi. Kita vertus, ir transporto įmonės ne visada vairuotojų iš užsienio atžvilgiu elgiasi sąžiningai. Jūsų dėmesiui siūlome istoriją, kuri nutiko Lietuvos įmonei „Sanara“.
Viskas prasidėjo nuo to, kad į mūsų redakciją kreipėsi „Sanaros“ direktorius Gintaras Švenčionis. Jis pasiskundė turįs problemų su vairuotojais iš Baltarusijos ir su įmone „NOVUS LT“, vadovaujama Dmitrijaus Andruščenkovo (toliau Dmitrijus), kuris įdarbino pas jį tuos vairuotojus.
Norėjo geriau, o gavosi…
Pasak G. Švenčionio, jam trūko vairuotojų, todėl jis kreipėsi pagalbos į „NOVUS LT“. „Sanaros“ vadovas netgi buvo pasiryžęs patikėti „NOVUS LT“ ir kitų įmonei reikalingų darbuotojų paiešką.
Svarbu tai, kad sutartį dėl ilgalaiko bendradarbiavimo šalys sutarė pasirašyti po to, kai įsitikins viena kitos patikimumu. Pasak G. Švenčionio, toks pasiūlymas nuskambėjo iš Dmitrijaus lūpų.
Dmitrijus ėmėsi darbo ir surado „Sanarai“ reikalingus vairuotojus iš Baltarusijos. Pasak „Sanaros“ vadovo, vairuotojams buvo išaiškintos visos darbo sąlygos (bazinis atlyginimas + komandiruotpinigiai), tai pat ir darbo užmokesčio mokėjimo tvarka, ir jie rašytine forma su visomis sąlygomis sutiko. Tačiau praėjus keliems mėnesiams vairuotojai ėmė reikalauti, kad „Sanaros“ vadovas mokėtų jiems priklausantį atlyginimą iš karto grįžus iš reiso arba netgi avansu, motyvuodami tuo, kad jie turi paskolų, kurias reikia mokėti.
Tuo pat metu vienas vairuotojas (ukrainietis Vadimas), jam atsitiktinai kalbant su G. Švenčioniu, prasitarė, jog įdarbindamas vairuotojus Dmitrijus ima iš kandidatų pinigus už tam tikras paslaugas (redakcija susisiekė su Vadimu – jis patvirtino savo žodžius; taip pat pateikiame dar vieno vairuotojo rašytinį liudijimą). Sužinojęs sumas, G. Švenčionis atvirai pasakė, kad vairuotojai Dmitrijui aiškiai permoka, ir ši žinia netruko pasklisti vairuotojų bendruomenėje.
Į šią žinią Dmitrijus sureagavo žaibiškai. Jis susisiekė su G. Švenčioniu, ir, jo žodžiais tariant, apkaltino „Sanaros“ vadovą kišimusi į „NOVUS LT“ verslą bei pagrasino išvesiantis iš įmonės visus surastus ir įdarbintus vairuotojus. Tuo pat metu šalims kilo keblumų ir dėl sutarties pasirašymo – Dmitrijaus pasiūlytas variantas G. Švenčioniu netiko, nes „Sanaros“ teisininkas atrado sutartyje daugybę įmonei nenaudingų nuostatų.
Pavyzdžiui, „Sanara“ turėjo įsipareigoti neieškoti darbuotojų iš trečiųjų šalių savarankiškai, tuo tarpu kai „NOVUS LT“ nesuteikė jokių garantijų, kad suras jai reikiamą darbuotojų kiekį. Jei „Sanara“ visgi būtų nusprendusi įdarbinti užsienio vairuotoją nedalyvaujant įdarbinimo procese „NOVUS LT“, G. Švenčioniui už įdarbintą vairuotoją vis tiek tektų mokėti „NOVUS LT“ kaip už kandidatą, surastą šios įmonės pastangomis.
Nežinia, kas, kodėl ir kokiu tikslu aštrino situaciją, bet galų gale, kaip sako G. Švenčionis, nepatenkinti vairuotojai atsisakė bendrauti su juo tiesiogiai ir Dmitrijaus iniciatyva (o gal jo spaudžiami) kreipėsi į Darbo ginčų komisiją (nors, pasak G. Švenčionio, jie prašė, kad „Sanaros“ vadovas susitaikytų su Dmitrijumi, kad jie galėtų toliau dirbti „Sanaroje‘). Savaime suprantama, jog esant tokioms aplinkybėms, „Sanaros“ ir „NOVUS LT“ tolesnis bendradarbiavimas tapo nebeįmanomas. Tačiau G. Švenčionis yra pasiruošęs sumokėti Dmitrijui viską, ką skolingas už atliktą darbą.
Jei remtumėmės vien tik „Sanaros“ vadovo ir vairuotojo iš Ukrainos Vadimo pasakojimu, tai susidaro įspūdis, jog jų atsitiktinio pokalbio metu galėjo išaiškėti ne visai „švari“ „NOVUS LT“ verslo schema, ir Dmitrijus, pajutęs grėsmę, pasistengė permesti atsakomybę „Sanarai“, pasitelkęs televiziją ir Darbo ginčų komisiją.
Norėdami geriau suprasti situacijos esmę, nusprendėme surinkti daugiau informacijos apie ginčo dalyvius ir pabendrauti su Dmitrijumi.
Nuomonės iš šalies
Pirmiausia mes kreipėmės į Lietuvos Darbo biržą. Kaip teigiama oficialiame Biržos puslapyje, įmonės ir fiziniai asmenys, užsiimantys tarpininkavimo veikla įdarbinant trečiųjų šalių darbuotojus Lietuvoje, turi teikti biržai informaciją apie tokio pobūdžio veiklą. Biržos atsakė, kad jokios informacijos apie „NOVUS LT“ veiklą Biržos duomenų bazėse nėra, ši įmonė nesinaudojo jokiomis Biržos paslaugomis, įmonės atžvilgiu nebuvo jokių patikrinimų. Taip pat Biržos atsakyme teigiama: „Įmonė, kaip įdarbinimo agentūra, turėtų mums apie save deklaruoti, bet jei to nepadaro, jiems sankcijų už tai nėra. Mes dažniausiai apie įdarbinimo agentūras sužinome, kai jie pradeda per mus ieškoti darbuotojų“.
Darbo biržos atsakymas tikrai nepaaiškino susiklosčiusios situacijos, todėl mūsų redakcijai teko pasinaudoti internetu (kur aptikome žemiau pateiktą vaizdo įrašą) bei susisiekti su tais žmonėmis, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai pažįsta Dmitrijų. Iš to, ką mums pavyko sužinoti apie „NOVUS LT“ ir jos vadovą, galima daryti išvadą, kad su šia įmone geriau neprasidėti.
Tačiau tam, kad vaizdas būtų visapusiškas, redakcija kreipėsi į Dmitrijų. Jis iš karto sutiko su mumis bendrauti ir atsakė į visus „aštrius“ klausimus tiek dėl istorijos su „Sanara“, tiek ir dėl pretenzijų iš kitų nepatenkintų jo veikla (toliau pateikiame sutrumpintą jo paaiškinimų versiją ir skanuotą pilno atsakymo kopiją).
Dmitrijaus atsakymai
Pasak Dmitrijaus, „NOVUS LT“ yra tarpinė grandis tarp darbdavio (vežėjo) ir darbuotojo (vairuotojo). Įdarbinant vairuotojus iš trečiųjų šalių, visas įdarbinimo išlaidas, anot jo, apmoka darbdavys.
„NOVUS LT“, savo ruožtu, įsipareigoja surasti darbdaviui kvalifikuotą darbuotoją ir įdarbinti jį kaip to reikalauja Lietuvos įstatymai. Vairuotojui „NOVUS LT“ garantuoja tai, jog darbdavys laikysis sutartų darbo sąlygų. Jei darbdavys įrodytų, kad vairuotojas neatitinka jam keliamų reikalavimų, tai „NOVUS LT“ įsipareigoja surasti į jo vietą kitą darbuotoją. Jei paaiškėtų, kad pats darbdavys nesilaiko darbo sutarties nuostatų, „NOVUS LT“ suranda darbuotojui naują darbovietę ir gina jo interesus.
Kalbėdamas apie konfliktą su „Sanara“, Dmitrijus pareiškė, kad šiai įmonei jis pasiūlė 30 vairuotojų, 23 iš kurių buvo įdarbinti. Tačiau praėjus kuriam laikui, vairuotojai ėmė skųstis jam, jog „Sanaros“ vadovas nemoka jiems taip, kaip buvo sutarta. Tuomet, pasak Dmitrijaus, jis kreipėsi į „Sanaros“ direktorių, bandydamas išspręsti problemą, bet nepavyko, ir galų gale jis buvo priverstas įtraukti į klausimo sprendimą į Darbo ginčų komisiją.
Atsiliepdamas į kritikos srautą ir viešus įžeidimus virtualioje erdvėje, Dmitrijus pasakė taip: tegul teisinasi kaltieji, o mano verslas yra „švarus“ – aš dirbu, laikydamasis Lietuvos Respublikos įstatymų, o jei kas nors abejoja mano veiklos teisėtumu, tegu kreipiasi į atitinkamas institucijas dėl jos patikrinimo.
Kaip viskas veikia
Susipažinus su situacija, tapo aišku, kad vairuotojų iš trečiųjų šalių (nežinančių kalbos ir nesiorientuojančių Lietuvos darbo įstatymuose) įdarbinimas gali būti labai pelninga veikla visiems, išskurus pačius vairuotojus. Tikėtina, kad pakankamai neskaidri (o gal net ir neteisėta) teorinė bendro pobūdžio verslo schema šiuo atveju galėtų būti tokia.
Pirmiausia, įdarbinimo agentūra gali neoficialiai pareikalauti, kad vairuotojas ir/arba jo darbdavys sumokėtų vienkartinį mokestį – vairuotojas už tai, kad jam buvo pasiūlytas darbas Europoje, o vežėjas – už tai, kad jam buvo surastas „deficitinis“ darbuotojas. Be to, tarpininkas gali susitarti su darbdaviu, kad mokestį už surastą darbuotoją sumokėtų pats darbuotojas (išskaitant jo sumą iš darbuotojo atlyginimo).
Antra, įvairių įdarbinimui reikalingų dokumentų forminimas yra neišsenkantis pajamų šaltis. Suprantama, jog užsienio piliečiams reikia darbo vizos, leidimo laikinai gyventi Lietuvoje, įvairių pažymų (medicininių ir kt.) ir panašiai – už daug ką tenka mokėti valstybės nustatytas rinkliavas arba kitokius mokesčius. Šioje situacijoje įdarbinimo agentūra, vertindama savo paslaugas kaip „pagalbą“, gali užsidėti keliasdešimt, o kartais net ir kelis šimtus eurų „viršaus“. Žmogus, puoselėjantis europietiškas vertybes, pasakys, kad tokie veiksmai yra neteisėti, o žmogus iš postsovietinės erdvės vis dar linkęs manyti, kad tai būtina „padėka“.
Trečia, darbdavys ir įdarbinimo agentūra gali apgaulės keliu priversti vairuotoją pasirašyti nenaudingą tik jiems darbo sutartį. Tokiu būdu darbdavys galės mokėti darbuotojui mažiau, o tarpininkas už pagalbą priverčiant darbuotoją sutikti su darbdavio sąlygomis viena ar kita forma gaus savo „procentą“. Kai vairuotojas supras, kad pažadai buvo vienokie, o realybė visai kita, jam bus labai sunku ieškoti teisybės, nes jis susidurs su jungtiniu pasipriešinimu iš darbdavio ir įdarbinimo agentūros pusės.
Pagaliau, įdarbinimo agentūra gali neoficialiai susitarti su kokiu nors vietinės vežėjų asociacijos darbuotoju, kad pastarasis (suprantama, už atitinkamą užmokestį) siūlytų šios agentūros paslaugas asociacijos nariams, kuriems prireiks vairuotojų iš trečiųjų šalių.
Galbūt mes klystame, ir nėra jokios schemos – tėra tik atskirų vairuotojų, darbdavių ir tarpininkų pretenzijos vienas kitam. Paliksime tai aiškintis atitinkamoms institucijoms. Mes tenorime apginti sąžiningus vežėjus ir sąžiningus vairuotojus, kurie beieškodami vieni kitų gali susidurti su įdarbinimo agentūra, turinčia toli gražu ne pačius geriausius ketinimus. Pastarosios kėslai paprastai išaiškėja tuomet, kai ateina laikas pasirašyti bendradarbiavimo sutartį, kurią reikia perskaityti ir įvertinti itin kruopščiai.
Redakcijos prašymu advokatė Reda Aleksynaitė patarė vežėjams, ketinantiems pasinaudoti įdarbinimo agentūros paslaugomis (beje, jos patarimas tiks ir vairuotojams) štai ką: „Patarimai dirbantiems su įdarbinimo agentūromis – sudaryti sutartis, išsiaiškinti paslaugų teikimo sąlygas ir kainas, nesivadovauti ‚gera valia‘ ar žodžiu sudarytais susitarimais. Iš vienos pusės, jei agentūros paslaugų sąlygos netiks – galėsite atsisakyt sudaryti sutartį ir net nepradėti bendradarbiavimo. Iš kitos – kilus ginčui, galėsite remtis sutarties nuostatomis, bus aišku, kas ką įsipareigojo ir kas už ką atsako, mokėjimo tvarka, paslaugų kainos ir kt.“ Beje, būna ir taip, kad įdarbinimo agentūra veikia teisėtai, o darbdavys (vežėjas) ieško būdų apgauti darbuotoją (vairuotoją).
Pabaigai
Kai šis straipsnis buvo baigtas, mes sužinojome, kad Darbo ginčų komisija, apsvarsčiusi vairuotojų skundus dėl „Sanaros“ veiksmų, priėmė sprendimą pastarosios naudai. Tai, lygtais, įrodo, kad teisus yra vežėjas, tačiau Dmitrijus pareiškė, jog komisijos posėdyje ieškovams iš esmės neleido pasisakyti ir paaiškinti savo poziciją. Tikėtina, kad taip pasisukus įvykiams, ginčas tarp vežėjo ir buvusių vairuotojų (dalyvaujant Dmitrijui) bus sprendžiamas teisme.
Mūsų redakcija nekėlė sau tikslo išsiaiškinti, kas šioje painioje istorijoje teisus, o kas kaltas – tuo (jei matys prasmę) turėtų užsiimti atitinkamos institucijos. Pasak Dmitrijaus, jis yra pasiruošęs bet kokiam tyrimui. Mes norėjome patarti vežėjams kruopščiai rinktis įdarbinimo tarpininkus, visus susitarimus su jais fiksuoti ant popieriaus ir atidžiai skaityti jų siūlomas bendradarbiavimo sutartis (kad vėliau netektų minti Darbo ginčų komisijos ir/ar teismų slenksčių). Vairuotojams rekomenduojame netikėti įdarbinimo agentūrų, kurios žada „aukso kalnus“, pažadais ir detaliai analizuoti darbo sutartį.
Komentarai
Kol kas komentarų nėra
Jūsų komentaras
Jei norite parašyti komentarą, prašome prisijungti:
arba užsiregistruoti.