Pakartotinis XXXII „Linavos“ kongresas – dar kartą apie vežėjų draudimo kompaniją
Gruodžio 15 d. įvyko pakartotinis “Linavos” kongresas. Renginio darbotvarkė nežadėjo nieko įdomaus – standartinių vežėjų problemų pristatymas, nuobodžių finansinių ataskaitų išklausymas ir biudžeto tvirtinimas. Tačiau kongrese buvo kaip niekad „karšta“. Jo faktiniais akcentais tapo Muitinės departamento vadovo pasiaiškinimas dėl eilių Lietuvos-Baltarusijos pasienyje ir kieta diskusija dėl vežėjų draudimo kompanijos steigimo, o tiksliau – dėl šio projekto finansavimo.
Lietuvos muitinei reikia infrastruktūros ir žmonių
Savo įžanginėje kalboje Lietuvos Muitinės departamento vadovas Arūnas Adomėnas vengė aštresnių kampų – sakė, kad labai padėtų perėjimas prie elektroninių procedūrų, tikėdamasis, jog ateityje pavyks įdiegti elektroninę TIR sistemą, o vežėjai aktyviau sieks gauti „įgalioto siuntėjo (gavėjo)“ statusą. Tai teoriškai turėtų palengvinti administracinę muitinės naštą ir leistų jai skirti daugiau pareigūnų darbui pasienio kontrolės punktuose, bet kartu reikia suprasti, jog tokia praktika iš esmės yra muitininkų darbo perkėlimas ant vežėjų pečių.
Pastarieji A. Adomėno lengvai nepaleido ir tiesiai paklausė, kas darosi Lietuvos-Baltarusijos pasienyje, pabrėždami, kad kalta šiuo atveju ne baltarusiška, o lietuviška muitinė (nors, teisingumo dėlei, reikia pažymėti, kad lietuviai turi daugiau darbo dėl būtinybės griežčiau kontroliuoti importą/kontrabandą). Departamento vadovas pateikė tris svarbiausias besiklostančios situacijos priežastis. Pirma, krovinių srautas ženkliai padidėjo, o pasienio infrastruktūra liko ta pati. Muitinės departamentas svarstė galimybę greičiau praleidinėti patikimus vežėjus, bet ir tam reikia bent vieno specialiai įrengto pasienio kontrolės punkto, kuris neatsiranda. Departamentas priklauso Finansų ministerijai, bet kontrolės punktais turėtų pasirūpinti „Pasienio kontrolės punktų direkcija“ prie Susisiekimo ministerijos, kurios vadovas Rokas Masiulis, pasak jo, tik neseniai sužinojo (visi žino, o jis ne) apie pasienio kontrolės postų pralaidumo problemas, ir kuri, sprendžiant iš visko, artimiausiu metu jų neišspręs dėl politinės valios ir pinigų trūkumo.
Su finansais susijusios ir kitos dvi eilių pasienyje priežastys – muitininkams reikia pažangios tikrinimo įrangos ir didesnių atlyginimų, nes dabar jie išeina iš darbo į privatų sektorių ar teisėsaugos institucijas, o norinčiųjų užimti jų vietą nesimato. Salė paklausė – gal galėtų pagelbėti ES, juk kalbama apie visos Europos sieną? A. Adomėnas pažymėjo, jog tam tikras europinis finansavimas tam tikrai įrangai įsigyti gaunamas, bet bendrai ES laikosi pozicijos, jog valstybinių institucijų aprūpinimas yra nacionalinis reikalas, nes kitaip išsirikiuotų prašančiųjų eilė.
Trumpai sakant, norint išspręsti Lietuvos pasienio kontrolės punktų pralaidumo problemą, reikia politinio vyriausybės sprendimo dėl papildomo finansavimo muitinės infrastruktūros plėtrai ir muitininkų algų kėlimui. Tačiau, kaip konstatavo A. Adomėnas, politiniame lygyje jaučiamas supratingumo trūkumas. „Linavos“ kongresas priėmė rezoliuciją (ją lietuvių kalba galima rasti čia), kurioje „apgailestauja, kad iki šiol nėra imtasi jokių konkrečių veiksmų eilių pasienyje problemai spręsti“, bet patikėti, kad vežėjai bus išgirsti, sunku.
Demokratija prieš logiką
Kaip ten bebūtų, transportininkų nuostoliai dėl eilių pasienyje yra menkniekis, palyginus su sumomis, kurias jiems tenka pakloti draudikams. Kad situacija nejuokinga, rodo Vidmanto Pušinsko pavyzdys – jis priverstas uždaryti savo įmonę, kuri veikė 25 metus, nes draudimo kaina jam pakilo tūkstančiais eurų už vieną vilkiką metams. Todėl vežėjai ir nusprendė įkurti savo draudimo bendrovę. Praeitas „Linavos“ kongresas įgaliojo vadovybę imtis jos steigimo, tačiau jau tada buvo aišku, kad anksčiau ar vėliau iškils klausimas dėl šio projekto, kuris reikalauja didžiulių investicijų, finansavimo.
Prezidiumas rado išeitį – panaudoti IRU grąžintus milijonus, kuriuos permokėjo vežėjai. Tačiau problema tame, kad atitinkamą sprendimą jis priėmė savarankiškai, nepasitaręs su Asociacijos nariais. Pakartotinio XXXII kongreso metu viską detaliai išaiškino „Linavos“ revizijos komisijos narė Aušra Mecelienė, ir tada prasidėjo labai karšta diskusija, kurios esmė buvo labai paprasta.
Dalis vežėjų sakė, kad Asociacijos vadovai negalėjo nieko daryti be jų pritarimo, ir dabar jie nori atgauti savo pinigus, o po to jau nuspręs, ar skirti juos draudimo kompanijos steigimui. Taip, praeito kongreso metu prezidiumui buvo leista tai daryti, bet šis leidimas nereiškė, kad projekto finansavimui bus panaudoti iš IRU atgauti pinigai. „Linavos“ prezidentas E. Mikėnas, truputį gudraudamas, iš pradžių bandė sakyti, kad viską iš tiesų sprendžia kongresai, bet tarp jų sprendimus priima prezidiumas. Tačiau tokia argumentacija tik dar labiau pakurstė aistras, ir tada prasidėjo atviras dialogas. Jo metu prezidiumo nariai ir konkrečiai draudimo kompanijos steigimo darbo grupės vadovas Vytas Bučinskas paaiškino, kad, jeigu dabar procesas dėl vežėjams grąžintų pinigų sustos, bus prarastas brangus laikas – galbūt, negrįžtamai, ir draudikai plos stovėdami.
Tokiu būdu, iš esmės susikirto demokratija ir logika. Pirmoji vertė išdalyti IRU pinigus vežėjams, antroji – iš esmės įteisinti prezidiumo sprendimą, pritarus 2018 m. biudžetui. Nesinori kištis į „Linavos“ reikalus ir ginti kokią nors vieną poziciją, bet reikia suprasti, kad draudimo kompanijos savo noru kainų tikrai nemažins, o draudimo įstatymo pakeitimas, kuris galėtų sureguliuoti Lietuvos draudimo rinką, yra hipotetinis dalykas (mūsų valdžia daug ką žada, bet dažnai mažai ką daro, o ir draudikai labai pasistengs užkirsti kelią jiems nepalankiems sprendimams Seime). Todėl įsijungia taisyklė: pats nepadarysi – niekas nepadarys. Be abejo, niekas nesako, kad reikalas su vežėjų draudimo bendrove tikrai išdegs, bet, kaip sakoma, geriau pabandyti ir pasigailėti, negu nepabandyti ir pasigailėti, nes po kurio laiko išdalinti pinigai vis tiek atsidurtų draudimo įmonių sąskaitose.
Galbūt, supratę tai, kongreso dalyviai galiausiai pritarė pateiktam biudžeto projektui, nors jiems buvo pasiūlyta balsuoti ir dėl A. Mecelienės pasiūlymų. Jeigu viskas vyks sklandžiai, pirmą polisą vežėjų draudimo kompanija gali išrašyti jau kitų metų pabaigoje.
Tai irgi svarbu
Kongreso metu buvo paliesti dar keli svarbūs klausimai. Pirma, „Linavos“ generalinis sekretorius Tomas Garuolis savo kalboje paminėjo „Mobilumo paketą 2“, kuriuo ES vardan ekologijos planuoja vežti krovinius pirmiausiai geležinkeliais, o vežėjams palikti tik trumpą galutinį etapą. Kol kas tai tik planai, bet autonominiai sunkvežimiai kadaise irgi buvo tik planai, o dabar T. Garuolis pažymėjo, kad reikia ruoštis technologinėms permainoms, kurios jau vyksta.
Antra, Lietuvos parlamentas pritarė akcizų dyzelinui įvedimui, bet E. Mikėnas pažymėjo, kad prezidentūroje jam pažadėjo siekti jų atšaukimo, jeigu artimiausia statistika parodys, jog jei nepateisina lūkesčių. Trečia, vežėjai paklausė, kodėl latviai suteikė galimybę už naudojimąsi keliais sumokėti SMS žinute, o Lietuvoje tokia sistema neveikia? T. Garuolis atsakė, kad Kelių direkcija turi atitinkamų planų, bet e-valstybė mūsų šalyje vis dar susiduria su rimtais iššūkiais.
Ketvirta, kongreso metu buvo kalbėta ir apie apsikeitimą leidimais su Rusija, kuri, vežėjų nuomone, gauna daugiau, negu nusipelno, naudodama Kaliningrado argumentą. Buvo atsakyta, kad derybos su rusais ir jų rezultatai turėtų būti vertinami platesniame kontekste (kitaip tariant, Lietuvos-Rusijos santykiai transporto srityje tai ne tik krovinių pervežimai automobiliais), todėl siekiama kompromiso. Tačiau tai nereiškia, kad Rusijos muitinė turi teisę „prievartauti“ Lietuvos vežėjus, verčiant juos pateikinėti teisiškai neprivalomą elektroninę tranzito deklaraciją, o „Linava“ ir Susisiekimo ministerija gali nematyti šio fakto.
Pagaliau, vairuotojų iš trečiųjų šalių įdarbinimas Lietuvoje vis dar yra per daug komplikuotas dėl atsakingų institucijų nesugebėjimo efektyviai dalintis informacija ir kitų priežasčių. Bet reikia pripažinti, jog tiek „Linava“, tiek minėtos institucijos stengiasi gerinti situaciją.
***
Apibendrinant, galima konstatuoti, kad sunkių problemų Lietuvos vežėjų gyvenime netrūksta, bet reikia tikėtis, kad ateinančiais metais jis nors kažkiek palengvės, nes duris atvers nauja pigesnė draudimo kompanija.
Komentarai
Labai teisingi gerb. Mečislavo pastebėjimai. Respect.
Šioks toks pastebėjimas. Nejaugi nei Bučinskas, nei dabartinė Linavos vadovybė nesupranta, kad toks draudimo bendrovės steigimo kelias neteisėtas ir faktiškai nėra galimas? Grąžinami pinigai iš IRU yra ne Linavos pinigai, tai yra vežėjų pinigai. Ir jų kiekis kiekvienam yra skirtingas. Pvz, kokiam nors Vidmantui priklauso 100000 EUR, Jonui priklauso 10000 EUR, Petrui gal 5000, o kitam nei cento. Linava neteisėtai paima svetimus pinigus, kurie kažkada vežėjų buvo permokėti už TIR knygeles. Reiškia turi būti grąžinti proporcingai nupirktų knygelių kiekiui. O dabar paskaitykime LIETUVOS RESPUBLIKOS DRAUDIMO ĮSTATYMĄ: ..... 16 straipsnis. Veiklos licencijos išdavimas .... 2. Priežiūros institucija atsisako išduoti veiklos licenciją tuo atveju, kai: .... 7) draudimo ar perdraudimo įmonės organizacinis fondas, įstatinis kapitalas yra apmokėti pinigais, kurių gavimo šaltinis yra neteisėtas;Todėl, visi šitie sapaliojimai su draudimo bendrove yra banalus pinigu plovimas, kuris jau metus vyksta per visokias konsultacines įmones. Daug triukšmo, o naudos nėra. Praeis dar metai, o vežimas tebestovės vietoje. O jei tos draudimo bendrovės verslas toks įdomus, tai ko nenori susimesti didžiausios įmonės po kokių 100 tūkstantėlių ir užregistruoti SAVO draudimo bendrovę už SAVO pinigus? Bet ne, jie pirmi nori turėti naudą, bet tą naudą turėti už svetimus pinigus.
Jūsų komentaras
Jei norite parašyti komentarą, prašome prisijungti:
arba užsiregistruoti.