Baudos už pavėluotą krovinio pristatymą kelia ginčų net tarp teisininkų
Krovinio siuntėjas ir krovinio vežėjas sudaro sutartis, kuriose, bet kitų įsipareigojimų numatyta ir vežėjo atsakomybė už laiku nepristatytą krovinį. Situacijos, kai krovinys vėluoja, transporto versle pasitaiko gana dažnai ir tai ne visada lemia piktybiški vežėjo veiksmai.
Baudų dydį aptaria sutartyse
Vežėjo atsakomybę už pavėluotą krovinį reglamentuoja CMR konvencijos 23 straipsnio 5 dalis, kurioje teigiama, kad tuo atveju, kai krovinio pristatymo terminas viršijamas ir pagal sutartį įgaliojimus turintis asmuo įrodo, kad dėl to padaryta žala, vežėjas privalo kompensuoti nuostolius, kurie neturi būti didesni kaip užmokestis už vežimą.
Tačiau baudas už laiku nepristatytą krovinį šalys paprastai numato sutartyse. Advokatų kontoros A. Vingrienė, R. Aleksynaitė ir partneriai advokatė Reda Aleksynaitė teigia, kad baudų sumos būna įvairios ir gali svyruoti nuo 50 iki 150, o kartais ir daugiau eurų už kiekvieną pavėluotą dieną. „Tai priklauso nuo krovinio svarbos ar situacijos, nuo to, ar pervežimas vietinis, ar tarptautinis ir t.t. Susitarimai priklauso nuo šalių valios, viena šalis rengia sutarties projektą, kita – jį priima arba siūlo savo pataisymus. Jokie teisės aktai nenustato baudų dydžio, tai yra šalių susitarimo klausimas“, teigia advokatė. Be to, ji primena apie CMR konvencijos 26 straipsnio pirmąją dalį, kuri leidžia susitarti su vežėju dėl kompensacijos mokėjimo pavėlavus – t.y. susitarti, kad pavėlavus pristatyti krovinį, vežėjas sumokės “papildomą krovinio vertę”. Tačiau kad toks susitarimas galiotų, atitinkamos instrukcijos turi būti įrašytos važtaraštyje, būtų sutartas priedas prie frachto.
Susitarimai dėl baudų niekiniai?
Tuo tarpu Lietuvos teismų praktikoje yra suformuota nuomonė, kad susitarimai dėl baudų už pavėluotą krovinį yra neteisėti ir prieštarauja CMR konvencijai. Pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinis teismas yra pažymėjęs, kad CMR konvencijoje nurodyta tik atlyginti nuostolius, kurie atsirado dėl pavėluoto krovinio pristatymo. Todėl reikalauti baudos, jei nuostoliai neįrodyti, yra neteisėta ir toks punktas sutartyje laikytinas niekiniu.
Tačiau ne visi teisininkai pritaria tokiai teismų praktikai. Jie tvirtina, kad konvencijos 23 straipsnio 5 dalis įvardina būtinumą pagrįsti atsiradusius nuostolius dėl vėlavimo, bet nedraudžia netesybų taikymo. Tokia nuostatai pritaria ir R. Aleksynaitė: “Labai drąsu sakyti, kad pagal konvenciją, baudos galimos tik įrodžius, kad patirta žala, o juo labiau kad žalą įrodinėti turi tarpininkas. Konvencijos aiškinimas Lietuvos teismuose orientuotas į tai, kad baudos už vėlavimą pristatyti krovinį prieštarauja konvencijai, ir galima reikalauti tik žalos atlyginimo, tačiau užsienio teismuose yra ir kitokių nuomonių – tai yra, kad baudos galimos ir konvencijai neprieštarauja. Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantys susitarimai negalioja, tačiau jokiu būdu nedrįsčiau teigti, kad, pavyzdžiui, Lenkijos ar Vokietijos teismai būtų tos pačios nuomonės. Todėl tą patį klausimą nagrinėjant Lietuvos ir kitos valstybės teisme, galimas skirtingas rezultatas”, – sako teisininkė.
Galima pasirinkti teisenos šalį
Kadangi Lietuvos teismai ne visada palankiai nagrinėja bylas krovinio gavėjo ar ekspeditoriaus naudai, galima ginčą spręsti ir kitos valstybės teisme. Ši galimybę galima rinktis, kai pervežimas yra tarptautinis. “ Jei kalbame apie tarptautinį pervežimą, šalys vežimo sutartyje gali susitarti, kurios valstybės teismas nagrinės ginčą. Be to, nepriklausomai, ar susitarta dėl teismo vietos ar ne, visuomet galima kreiptis į teismą atsakovo valstybėje (pvz., vežėjas lenkas – galima kreiptis Lenkijoj), ir pakrovimo bei pristatymo vietų valstybėse (vežėjas – lenkas, maršrutas – Lietuva – Vokietija, galima kreiptis Lenkijoj, Lietuvoj arba Vokietijoj). Taigi, jokių teisinių kliūčių pasirinkti tą valstybę, kurios praktika palankiausia, nėra’, – sakė R. Aleksynaitė. Ji patikslino, kad jei vieną kartą ginčą išsprendė kurios nors valstybės teismai, pakartotinai tuo pačiu klausimu į kitos valstybės teismą kreiptis nebegalima.
Kada baudos už vėlavimą galima išvengti
Krovinio pristatymas gali vėluoti ir nuo daugelio aplinkybių, kurios negali būti laikomos vežėjo piktavališkumu. Pavyzdžiui, eilės pasienyje, užtrukęs patikrinimas muitinėje, autoįvykis ir panašiai. Tačiau advokatė teigia, kad tokius dažnai nutinkančius dalykus vežėjas turi įvertinti ir numatyti dar sudarydamas vežimo sutartį. “Paslaugos teikėjas atleidžiamas nuo atsakomybės tada, kai netinkamą paslaugos teikimą sąlygojo vadinamosios nenugalimos jėgos aplinkybės – tokios, kurių numatyti ir išvengti asmuo negalėjo. Bet ir tokiu atveju negalima tvirtinti, kad vežėjas tikrai išvengtų ar neišvengtų atsakomybės, nes tos aplinkybės irgi turi būti įvertintos. Jei kalbame apie tarptautinius pervežimus, vežėjai atleidžiami nuo atsakomybės CMR konvencijos 17 straipsnio antrojoje ir ketvirtojoje dalyse numatytais atvejais, vienas iš kurių yra nenugalimos jėgos aplinkybės. Tačiau yra ir kitų atleidimo pagrindų, tokių kaip siuntėjo veiksmai, netinkamas krovinio paruošimas, ir panašiai”, – sako advokatė R. Aleksynaitė.
Nuostolių dydis ir įrodinėjimo tvarka
Ekspeditorius ar krovinio gavėjas, už laiku nepristatytą krovinį per 21 kalendorinę dieną (įskaitant išeigines bei švenčių dienas) vežėjui turi pateikti pretenziją raštu. Pretenzijoje aiškiai turi būti nurodytas žalos dydis, atsakomybės pagrindai, taip pat pridėti visa tai pagrindžiantys dokumentai. Jei per minėtą terminą vežėjas pretenzijos negavo, vėliau jis gali jos nebepriimti ir baudos nemokėti. R. Aleksynaitės teigimu, jei šalys tariasi dėl žalos atlyginimo dar iki teismo – tai nuostolių dydis nustatomas šalių susitarimu, įvertinant turimus dokumentus ir žinomas aplinkybes. Krovinio vertė paprastai nustatoma pagal jį lydinčią pirkimo sąskaitą, tačiau galimi ir kiti variantai. “Jei tai galutiniams gavėjams sumokėtos baudos už pristatymo vėlavimą – turėsime vieną situaciją, jei pristatymo vietoje krovinio laukė specialiai iškrovimui išnuomotas kranas ir prastovėjo iki atvykimo – kitą, jei dėl pavėlavimo krovinys neteko savo prasmės (pavyzdžiui, vežta įranga parodai kuri pasibaigė, klasikinis kalėdinių eglučių pavyzdys ir pan.) – trečią ir panašiai. Nuostoliams įrodinėti šalys gali teikti savo turimus dokumentus, taip pat gali pasitelkti ekspertus, kurie pasisakytų dėl prekių vertės ar sugadinimo laipsnio”, – sako advokatė.
Ar pateikti dokumentai pakankami, sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju, įvertinus jų turinį. Teisme dėl įrodymų tinkamumo ir pakankamumo jau sprendžia teismas, kuris laiko faktą įrodytu arba neįrodytu pagal savo vidinį įsitikinimą, atsižvelgdamas į byloje esančių įrodymų visumą. Taigi, naudingiau sutartyje iš anksto numatyti teisenos šalį, kurios praktika būtų palankesnė, sprendžiant ginčus dėl sutarties pažeidimų.
Komentarai
Kol kas komentarų nėra
Jūsų komentaras
Jei norite parašyti komentarą, prašome prisijungti:
arba užsiregistruoti.