Liepto galas. Svarbūs bankroto bylos iškėlimo aspektai
Transporto veikla visada buvo tarp labiausiai finansiniu požiūriu rizikingų verslų. Įmonės finansinei būklei suprastėjus iki kritinės ribos, svarbu žinoti, kada ir kokių veiksmų turi imtis direktorius ir akcininkai, kad išspręstų šią nemalonią situaciją geriausiai visų suinteresuotų šalių atžvilgiu.
Kada kreiptis dėl bankroto
Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2016 metų gruodžio 31 dienai Lietuvoje veikė 8 029 transporto ir saugojimo įmonės. Tai 420 įmonių daugiau, nei pernai. Tačiau tai dienai 3,2 procentams veikiančių įmonių, t.y. 256 šio sektoriaus ūkio subjektams buvo pradėti bankroto procesai.
Įmonių bankroto įstatyme išvardintos situacijos, kada teismui gali būti teikiamas pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo: įmonė laikų nemoka darbo užmokesčio, mokesčių valstybei, nevykdo sutartyse prisiimtų turtinių įsipareigojimų, neturi turto, iš kurio galėtų padengti skolas.
Taip pat įstatyme apibrėžiama, kas gali kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto iškėlimo. Tai gali būti kreditoriai (tame tarpe ir valstybinės institucijos – tokios, kaip SODRA arba Mokesčių inspekcija), įmonės vadovas (arba kitas tokią kompetenciją įmonėje turintis asmuo) arba įmonės likvidatorius. Kaip rodo statistika, pastaraisiais metais dažniausiai įmonių bankroto iniciatoriumi būdavo SODRA: 2015 metais ji iniciavo 32, o 2016 – net 50 procentus visų bankrotų.
Vadovo atsakomybė
Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnyje sakoma, kad „jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriais ir šie nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki“. Šiuo atveju įmonės nemokumas suprantamas, kaip būsena, kai „įmonė nevykdo įsipareigojimų, ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija 50 procentų į jos balansą įrašyto turto vertės.“ Tiesa, dar skiriamas iki 40 dienų terminas galimybei akcininkams įnešti lėšų ir taip pataisyti įmonės finansinę situaciją.
Bankroto administratorius Vilius Gleb paaiškina, kad ši nuostata – tai įmonės vadovo ar kito atsakingo asmens atsakomybės atribojimo klausimas. Tame pačiame Bankroto įstatyme nurodoma, kad jeigu minėti asmenys nesikreipia į teismą laiku, jie privalo atlyginti žalą, kurią kreditoriai dėl to patyrė. Be to, už pavėlavimą kreiptis į teismą dėl bankroto paskelbimo atsakingi asmenys gali būti baudžiami ir pagal Administracinių nusižengimų kodeksą. Ten nurodoma, kad toks veiksmas užtraukia baudą juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims nuo 1 400 eurų iki 3 000 eurų, o pakartotinas nusižengimas – iki 6 000 eurų. Nors baudos nemažos, bet žala kreditoriams gali ją viršyti kelis kartus.
Taigi, jeigu vadovas ar kitas atsakingas asmuo pamatė, kad įmonė tapo nemoki, bet nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, jam būtų taikoma asmeninė atsakomybė prieš kreditorius. Šiuo siekiama, kad kritinėje finansinėje įmonės situacijoje jis neblogintų jos dar labiau, įmonėje dar būtų likę turto, kuriuo galima atsiskaityti už skolas ir nebūtų prisiimta naujų finansinių įsipareigojimų.
Bankroto administratorė Nijolė Mankienė sako, kad įstatyme įmonės vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto buvo įtvirtinta jau prieš keletą metų. Bet pastaruoju metu valstybė pradėjo aktyviau skatinti bankroto administratorius tikrinti, ar vadovas laiku kreipėsi ir ar iš viso kreipėsi dėl bankroto paskelbimo. Taip yra todėl, kad įmonių vadovai dažnai delsdami kreiptis dėl bankroto padarydavo papildomos žalos kreditoriams: laukdavo, kol įmonėje visiškai nebelikdavo turto arba slėpdavo turtą įvairiais būdais.
O kaip gi pasiskirsto atsakomybė tuo atveju, jeigu nesąžiningas įmonės vadovas-savininkas savo veikla privedė įmonę prie kritinės situacijos, ir tada pasamdė kitą (naivų arba gavusį papildomą bonusą už tokį vaidmenį) asmenį? N.Mankienė sako, kad nesąžiningam vadovui nepavyks tokiu būdu išvengti atsakomybės, kadangi bankroto administratoriai tikrina įmonės finansinius dokumentus už 36 mėnesių laikotarpį. O jeigu yra įtarimų dėl tyčinio bankroto, ir už 5 pastaruosius metus. Ir atsakomybė tenka tam, kuris privedė įmonę prie kritinės situacijos. Naujajam vadovui tenka atsakomybė tik už tą laikotarpį, kiek jis dirba.
Tyčinis bankrotas
Bankroto įstatymo 20 straipsnis nurodo, kada bankrotas gali būti pripažįstamas tyčiniu: įmonė buvo blogai valdoma, buvo sudaromi nuostolingi sandoriai, turtas buvo parduotas žemesnėmis už rinkos kainomis asmenims, susijusiems su įmone arba vadovų (ar kitų atsakingų asmenų) giminėms, buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir t.t. Preziumuojama, kad bankrotas buvo tyčinis (tai yra, daroma prielaida, o ją paneigti turi įmonės vadovas arba kitas atsakingas asmuo), jeigu veikla ir turtas buvo perkelti į kitą įmonę, ten pat perėjo darbuotojai ir vadovai, ir t.t.
N.Mankienė sako: „Nuostatai dėl tyčinio bankroto buvo suformuluoti įstatyme dar 2014 metų pabaigoje. Nuo 2015 metų pradėjus taikyti šias nuostatas, 2015-2016 metais pradėjo matytis rezultatai, prasidėjo tyčinių bankrotų banga. Anksčiau tyčinį bankrotą įrodyti buvo labai sunku, dažnai teismas išteisindavo įtariamuosius. Dabar viskas apibrėžta labai aiškiai.“ Jai antrina V.Gleb: „Anskčiau tyčinio bankroto įrodinėjimas buvo Sizifo darbas. Dabar įstatymo leidėjas įtvirtino konkrečius tyčinio bankroto požymius.“
Kad sumažintumėte tikimybę tapti tyčinio bankroto kreditoriumi, be kitų atsargumo priemonių, galima pasinaudoti informacija, pateikiama transporto ir krovinių biržos Cargo.lt „Įvykių juostoje“ (paspaudus ikonėlę „Katalogas“, tarp kitų atsiras sąrašas: „Įvykių juosta“). Ten vežėjai rašo apie vėluojančius sumokėti užsakovus, rodoma neapmokėtų sąskaitų statistiką ir kita naudinga informacija.
Tikėkimės, kad po tyčinių bankrotų bangos prasidės jų atoslūgis, kadangi nesąžiningi rinkos dalyviai supras, kad išvengti atsakomybės jiems bus sunku.
Tai, kokią sumą kreditoriams pavyks atgauti iš bankrutuojančio skolininko, be kitų faktorių, priklauso ir nuo bankroto administratoriaus kompetencijos ir patirties. Nuo 2015 metų jau įsitvirtino praktika, kuomet bankroto administratorius skiriamas įmonei, atsižvelgiant į jo anksčiau turėtas bylas. Tai reiškia, kad atsirado galimybė bankroto administratoriams specializuotis tam tikrame ekonomikos sektoriuje. Tokiu būdu jie kaupia vertingą patirtį ir gilinasi į srities specifiką, taigi, kreditoriai turi vilčių atgauti didesnę skolų dalį.
Įmonės bankrotas – tai drama tiek jos savininkams ir darbuotojams, tiek kreditoriams. Deja, rinkos sąlygomis, ypač dirbant tokiame rizikingame ekonomikos sektoriuje, kaip transportas, šis reiškinys nėra retas. Džiugina bent tai, kad valstybės bankroto procedūros reglamentavimas tampa vis skaidresnis ir efektyvesnis.
Komentarai
Kol kas komentarų nėra
Jūsų komentaras
Jei norite parašyti komentarą, prašome prisijungti:
arba užsiregistruoti.