Prancūziški barjerai užsienio vežėjams: detaliau apie reikalavimus
Nuo 2016 metų liepos 1 dienos Prancūzijoje įsigaliojęs reikalavimas mokėti nustatytą minimalų atlyginimą kitų šalių vežėjams sukėlė ne tiek finansinio, kiek administracinio pobūdžio sunkumus. Todėl siūlome atkreipti dėmesį į kelis svarbesnius akcentus ir detaliau juos įvertinti.
„Loi Macron“ pavadinimu žinomas įstatymas „papuoštas“ Prancūzijos Ekonomikos, industrijos ir skaitmeninių technologijų ministro Emmanuelio Macrono pavarde. Šio įstatymo siekis – Prancūzijos ekonominių galimybių augimas, aktyvinimas ir vienodinimas. Ir viena iš jo taikomų priemonių – Prancūzijoje dirbantiems komandiruojamiems darbuotojams numatytas minimalus atlygis. Tai turėtų sumažinti už mažesnį atlygi dirbusių Rytų Europos šalių vežėjų konkurencingumą. Tačiau praktikoje matyti, kad šis įstatymas sudaro ne tiek finansinius, kiek administracinius barjerus. Vežėjai susiduria su ne visada aiškiomis sąvokomis ir reikalavimais. Šioje situacijoje komiškai atrodė ir faktas, kad patys prancūzai susiprato esantys nepasirengę savo iškeltiems reikalavimams ir iki liepos 22 dienos buvo paskelbę moratoriumą šio įstatymo taikymui, kurio metu buvo susilaikoma nuo sankcijų už pažeidimus.
Kabinoje – komandiruotės sertifikatas ir darbo sutartis
Liepos mėnesį įsigaliojo reikalavimas užsienio vežėjams (tiek krovinių, tiek žmonių), vykdantiems vežimus į Prancūziją, iš jos arba šalies viduje (kabotažinius vežimus) mokėti ne mažesnį, nei 9,68 euro valandinį atlyginimą, nepriklausomai nuo automobilio bendrojo svorio. Tačiau naujasis įstatymas iš vežėjų reikalauja atitikti ir eilę formalių reikalavimų.
Šis įstatymas dar tebėra naujas ir jo aiškinimas, kaip ir spragų paieškos, dar tebevyksta. Natūralu, kad ilgesnis taikymas praktikoje leis daugiau sužinoti apie naujosios tvarkos ypatybes, bet kažkam už tai teks sumokėti – nuobaudomis arba mokesčiais už specialistų konsultacijas. Deja, kol kas tinkamai sudėliotą ir iki galo aiškią informaciją apie naują tvarką pateikia retas teisės specialistas. Dažniausiai tai daroma nacionalinių vežėjų asociacijų užsakymu.
Svarbiausias dokumentas yra vairuotojo komandiravimo sertifikatas, kurio forma pateikiama čia . Jis turi būti užpildytas dviem egzemplioriais, prancūzų kalba. Sertifikatas išduodamas iki 6 mėnesių laikotarpiui. Svarbu tai, kad jame, be daugybės kitų duomenų, būtina nurodyti konkrečiam vairuotojui mokamos kompensacijos už maistą dydį. Tai svarbu, skaičiuojant atlygį. Šį dokumentą vairuotojas privalo turėti sunkvežimyje, o jo kopija turi būti pas vežėjo atstovą. Be minėtojo sertifikato, kabinoje turi būti į prancūzų kalbą išversta darbo sutartis.
Prancūzijos darbo kodekse nurodyta, kad užsienio vairuotojai ir vežėjai privalomus dokumentus turi pateikti darbo inspektoriams ir kontrolieriams, policijos pareigūnams, mokesčių kontrolės institucijų ir muitinės pareigūnams, socialinės apsaugos pareigūnams, sausumos transportą kontroliuojantiems pareigūnams, įdarbinimo agentūros pareigūnams, atsakingiems už sukčiavimo prevenciją.
Atstovavimas
Daugybę aistrų sukelia reikalavimas Prancūzijoje turėti vežėjo atstovą, kuris, bendraudamas valstybine prancūzų kalba, palaikytų ryšius su kontrolę vykdančiomis tarnybomis. Jam keliama nedaug reikalavimų, net nenurodomi reikalavimai jo juridiniam statusui. Tai reiškia, kad atstovauti gali ir fizinis asmuo. Sutartis dėl atstovo paskyrimo turi būti parašyta prancūzų kalba.
Prancūzijoje atstovavimo paslaugas teikiančio „Linavos“ mokymų centro specialistai patikslina, kad atstovas turi 18 mėnesių po komandiruotės pabaigos išsaugoti nustatytus, su konkrečiais vežimais susijusius dokumentus. Be minėto komandiruotės sertifikato, būtina turėti darbuotojo darbo užmokesčio lapelius už komandiravimo laikotarpį. Šiuos darbuotojo darbo užmokesčio lapelius gali pakeisti kiti dokumentai, tuo atveju, jeigu šiuose dokumentuose yra tikslūs įrašai, kuriuose atsispindi samdomo darbuotojo valandinis bruto darbo užmokestis, darbo laikas (kartu nurodant viršvalandžius), atostogų ir švenčių dienos bei išdėstytos šių laikotarpių apmokėjimo detalės.
Taip pat atstovui privaloma turėti dokumentus, kurie patvirtina faktinį darbo užmokestį. Specialistai patikslina, kad tai įrodo darbo sutartis ir nekonkretizuotas, mokėjimą patvirtinantis dokumentas už laikotarpį, kurį buvo dirbama Prancūzijoje. Vadinasi, tai gali būti į prancūzų kalbą išverstas banko pavedimas ar kasos išlaidų orderis.
Dokumentus reikia pateikti už kiekvieną laikotarpį už kurį mokamas atlyginimas vairuotojui. (Lietuvoje tai paprastai darom kas mėnesį). Tačiau, pasak specialistų, turėtų būti taikomas ir tolerancijos laikotarpis. Natūralu, kad pirmą mėnesio dieną dar nebus paruošti dokumentai už praėjusį mėnesį, pervestas atlyginimas vairuotojui.
Kiti atstovui privalomi dokumentai – kopija sutarties, sudarytos tarp įmonės ir atstovo dėl atstovo paskyrimo; kolektyvinė darbo sutartis, jeigu tokia yra sudaryta; ir komandiruotės sertifikatai.
Pinigai: baudos ir atlygis
Primename, kad už taisyklių nepaisymą numatytos didelės nuobaudos: jeigu komandiruotės sertifikatas yra neparuoštas, ar užpildytas netinkamai, nepilnai, numatoma 750 eurų nuobauda. Jeigu darbuotojas automobilyje neturi darbo sutarties – darbdaviui numatyta 450 eurų bauda. Už pasikartojančius pažeidimus nuobaudos sudaro 2 000 eurų už vieną darbuotoją ir 4 000 eurų už metų laikotarpyje pasikartojusį atvejį, o bendras numatytų nuobaudų dydis negali viršyti 500 tūkstančių eurų.
Jeigu bus nustatyta, kad darbdavys nemoka nustatyto minimalaus darbo užmokesčio, jam už kiekvieną darbuotoją gali būti paskirta 1 500 eurų nuobauda. Nemokant kolektyvinėje sutartyje numatyto minimalaus užmokesčio, yra numatyta 750 eurų administracinė nuobauda už vieną darbuotoją.
Painiava laukia, skaičiuojant atlygį. Visa atlyginimų lentelė nurodyta čia. Į valandinį minimalios algos atlygį yra įskaičiuojamas darbo užmokestis, numatytas darbo sutartyje, dienpinigiai, apmokėjimas už viršvalandžius ir priedai už darbo stažą, išmokos natūra (pvz., darbdavio apmokami degalai, telefonas). Į minimalų darbo užmokestį nėra įskaičiuojami tik darbuotojui mokami priedai už naktinį darbą, darbą sekmadieniais ar švenčių dienomis.
Svarbi detalė – iš vairuotojui mokamų dienpinigių reikia išskaičiuoti kompensaciją už maistą, kurią sudaro nustatytas suma už vieną valgį – 13,32 euro, padauginta iš nustatytų dviejų valgių per dieną. Taigi – 26,64 euro per dieną. Rezultate visą atlyginimą sudaro atlyginimas pagal darbo sutartį, prie kurio pridedami dienpinigiai, iš kurių atimamos atskirai skaičiuojamos išlaidos maistui. Visa tai turi sudaryti ne mažesnį, nei 9,68 euro už darbo valandą atlyginimą.
Ar yra spragų?
Žinant Lietuvos ir kitų Rytų Europos šalių verslininkų gebėjimą surasti reglamento spragas, naujoji sistema įdomi ir kitu požiūriu: kur bus aptiktos silpnos „Loi Macron“ įgyvendinimo vietos? Gal kažką sumanioms schemoms įkvėps tai, kad minimalaus atlyginimo tvarka netaikoma savarankiškai dirbantiems asmenims ir tranzitiniams kroviniams? Gal kažką – tai, kad prancūzai neturės galimybės patikrinti dokumentų apie realius atsiskaitymus?
Pavyzdžiui, reikalaujama tiksliai registruoti darbo laiko Prancūzijoje trukmę, fiksuojant įvažiavimo ir išvažiavimo laiką, viršvalandžius. Tačiau numatytą minimalų darbo užmokestį būtina mokėti tik tuo metu, kai vairuotojas atvyksta į Prancūzijos teritoriją ir mokėti tik tol, kol jis iš jos neišvažiuoja. Kaip tiksliai nustatomas automobilio įvažiavimas į Prancūzijos teritoriją? „Linavos“ mokymo centro specialistai į tai atsako, kad nėra specifinės taisyklės, galiojančios transporto sektoriui. Paprastai, jeigu įtariama, kad darbo trukmė Prancūzijoje yra ilgesnė, pateikti įrodymus yra įpareigotos kontrolę vykdančios tarnybos, o darbdavys gali visais tinkamais būdais užginčyti kontrolę atlikusių pareigūnų pastebėjimus.
Dar vienas niuansas – faktinį apmokėjimą patvirtinantis dokumentas gali būti banko pavedimo išrašas. Ar šioje vietoje vežėjams nekils pagunda pateikti padirbtų pavedimo kopijų, arba neįvykdyto (atidėto) pavedimo kopijų? Specialistai į tai atsako, kad transporto įmonės atsiskaito su savo vairuotojais kiekvieną mėnesį. Todėl vargu ar joms dėl kažkokių priežasčių reiktų padirbinėti pavedimo kopijas. O pagrindinė problema yra ne reikalaujamas minimalus atlyginimas, nes daugumos vairuotojų pajamos šį reikalavimą atitinka, o papildomas administracinis darbas ir su tuo susijusi finansinė našta.
Kol kas naujasis įstatymas dar tik „prisijaukinamas“. Dar anksti sakyti, kaip jis paveiks Rytų Europos vežėjus. Pavyzdžiui, dėl sudėtingų sąlygų Lenkijos vežėjai rodo vis mažesnį norą dirbti Vokietijoje. O dabar apie minimalaus atlyginimo idėją prašneko Italija. Nebus nieko nuostabaus, jeigu paskui ją seks Ispanija ar kurios kitos šalys. Lietuvos vežėjai jau atlaikė ne vieną rinkos „audrą“ ir „žemės drebėjimą“. Kaip jiems pasiseks dabar, didele dalimi priklausys nuo atliktų namų darbų ir neįkainojamos patirties.
Komentarai
Akivaizdu ,kad raso vairuotojas ....
Na, mūsų darbdavių patirtis sukčiauti ir apgaudinėti yra tikrai neįkainojama.
Jūsų komentaras
Jei norite parašyti komentarą, prašome prisijungti:
arba užsiregistruoti.