Pavojus! Atsiskaitymo nebus! (arba kuo blogos garbės žodžiu paremtos sutartys)
Ar visuomet iš anksto, 100 procentų tikslumu, galėtumėte nuspėti, kaip baigsis sandoris? Juk net gerai žinomas ir patikimas partneris gali pateikti nemalonų siurprizą! Transporto sektoriuje yra daugybė pavyzdžių, kuomet partneriai, su kuriais pereita ugnis ir vanduo, pateikia ne pačius maloniausius siurprizus. Lietuvos Respublikos įstatymai leidžia sudaryti žodines sutartis, tačiau tokia sutarties forma gera tik tol, kol neiškyla problemų.
O ką daryti, jeigu neturint sutarties, įvyksta rimtas nesklandumas ar net pakvimpa kriminalu?
Vietoje sutarties – garbės žodis?
Į tokią situaciją pateko Lietuvos ekspedicijos bendrovė „Logirus“. Jos vadovas – Andrius Tautavičius papasakojo tokią istoriją: „Logirus“ vadybininkė bendradarbiavo su kitos, ekspedicijos paslaugas teikiančios Lietuvos įmonės – „Viaginta“ vadybininku. A. Tautavičius pasakoja, kad šių metų vasario mėnesį buvo gautas užsakymas – atvežti krovinius iš Ispanijos į Vilnių. Kroviniai buvo paimti, atvežti ir iškrauti Vilniaus sandėliuose.
Atlikus šiuos vežimus, kuriems „Logirus“ samdė Lenkijos vežėjus, kroviniai toliau, jau be „Logirus“ pagalbos, keliavo į Rusiją. Tiesa, pasak A. Tautavičiaus, vieno reiso metu buvo pageidavimas siuntą nuvežti ir iki Maskvos. Įmonės vadovas tvirtina, kad tai buvo įvykdyta.
Pasak jo, abiejų Lietuvos įmonių vadybininkai bendravo ir užsakymus pateikė, naudodamiesi „Skype“ programa bei susirašinėdami elektroniniu paštu. A. Tautavičius tvirtina, kad praktikoje tokia užsakymų forma nėra reta, ypač vežant prekes į Rusiją. Jo vadybininkė prašė rašytinės sutarties, tačiau „Viagintos“ atstovas neva pasakęs, kad jų įmonėje naudojama praktika, užsakymus pateikiant elektroniniu paštu. Abi pusės su tuo sutiko ir užsakymai buvo siunčiami elektroniniais laiškais, kuriuose buvo nurodyti „Viagintos“ vadybininko bei pačios įmonės duomenys.
Tačiau šįkart įprastas darbas virto didele problema, kai krovinio užsakovas Rusijoje pareiškė nesulaukęs dviejų sunkvežimių. Viename buvo vežama paprika, kitame – pomidorai. „Logirus“ vadovui tapo aišku, kad kalbos apie atlygį už „Viagintos“ vadybininko užsakymu suteiktas paslaugas tokiu atveju nebeturi perspektyvos.
„Logirus“ vadovas negali pasakyti, kas užsakė dingusius sunkvežimius. „Gal tai buvo „Viagintos“ vadybininkas, gal dar viena ekspedicinė firma iš Rusijos. Mes tokiais atvejais, veždami į Rusiją, pinigų reikalaujame iškrovimo metu, išimtys būna tik dirbant su gerai žinomais ir patikimais užsakovais“ – sako A. Tautavičius. Pasak jo, „Viagintos“ vadybininkas neva tvirtino patikrinęs parinktus vežėjus, skambindamas gautais telefono numeriais. Tačiau, kroviniui išvažiavus, šie telefono numeriai jau buvo išjungti…
Užsakymai pervežimams buvo siunčiami elektroniniu paštu. Kairėje – vasario 27 dieną, dešinėje – vasario 1 dieną gauti užsakymai
„Viaginta“ pareiškė nedalyvavusi sandoryje
„Logirus“ turimuose elektroninio susirašinėjimo dokumentuose matyti, kad, sužinojusi apie dingusį krovinį, šios kompanijos vadybininkė bandė tartis su užsakymus pateikusiu „Viaginta“ vadybininku. Ji teiravosi, kaip būtų galima spręsti šią problemą, tačiau pastarasis atsakinėjo vis vangiau, kol pagaliau visai nutilo, palikęs apie susitikimą teisme kalbą pasukusią partnerę kalbėtis pačią su savimi.
A. Tautavičius pasakoja, kad „Viagintos“ vadybininko elgesys kartais atrodydavo keistas: pavyzdžiui, jis visuomet susirgdavo iškrovimų metu. Ir sirgdavo taip, kad negalėdavo nei atsiliepti telefonu, nei atsakyti per „Skype“.
Ir sirgo ne tik jis. „Iškrovime pasitinkantis žmogus visuomet sirgdavo ir labai kosėdavo, dėl ko jam reikėdavo šaliku dengtis veidą taip, kad niekas to veido nepamatydavo“ – keistas aplinkybes, kurias jam sakė krovinio ieškantys rusai, vardija ekspedicijos įmonės vadovas.
Už „Viagintai“ suteiktas paslaugas „Logirus“ išrašė sąskaitas, o šių neapmokėjus, apie tai paskelbė „Cargo.lt“ sistemoje. „Viagintos“ vadovas Bronius Šešplaukis sistemoje parašė protestą dėl pateiktų sąskaitų, nurodydamas, kad jo įmonė neturėjo jokių sutarčių ar užsakymų su „Logirus“.
A. Tautavičius pasakojo apie bandymus susisiekti su „Viagintos“ vadovu, tačiau tai pavyko tik vieną kartą. „Kai pavyko prisiskambinti, jis pasakė nieko nežinantis apie šį įvykį, o paskui – jis jau visą laiką tai susirinkimuose, tai pietauja arba išvykęs“ – pasakojo „Logirus“ vadovas. Todėl A. Tautavičius, apmokėjęs lenkų vežėjams už suteiktas paslaugas ar susitaręs dėl išmokėjimų dalimis, kreipėsi į advokatą.
„Prieita prie visiško absurdo: mano advokatas, parašęs raginamąjį raštą „Viagintai“, gavo jų advokato atsakymą, kad jokio susirašinėjimo niekada nebuvo. Tuomet aš gavau oficialiai patvirtintą išrašą iš elektroninio pašto paslaugas teikiančios įmonės „serveriai.lt“, kuriame patvirtinamas mūsų vadybininkų bendravimas“ – pasakoja „Logirus“ vadovas.
Kalbėdamas su „CargoNews“, „Viagintos“ direktorius Bronius Šešplaukis tvirtino nieko nežinojęs apie šį sandorį ir akyse nematęs nei vieno su juo susijusio dokumento. „Aš negaliu nieko komentuoti, nes negaliu nieko pasakyti. Mes visuomet, dėl kiekvieno šimto eurų rašome sutartis, kurias pasirašinėju pats. Todėl žinau apie visas sutartis. O apie „Logirus“ firmą sužinojau tik dabar“ – tvirtino „Viagintos“ vadovas. Jis tvirtina net neturįs kitos išeities, kaip nepripažinti jam visiškai nežinomo sandorio. Apie jį esą gali žinoti nebent vadybininkas, su kuriuo „CargoNews“ nepavyko susisiekti.
Ką sako teisininkai?
Turbūt pastabūs skaitytojai jau suprato, kad ši istorija nėra visiškai įprasta. Kodėl? Nes šiuo atveju kalbama ne tik apie neapmokėtas sąskaitas, bet ir Rusijoje sankcionuojamų prekių transportavimą. Mes negalime teisti šios istorijos dalyvių, tačiau siūlome susipažinti su teisininkų nuomone.
„Logirus“ advokatas tikina, kad sutarties sudarymo faktui pakaks turimų CMR važtaraščių ir susirašinėjimą patvirtinančių išrašų. CMR konvencijos 4 str. netgi nurodoma, kad esant CMR važtaraščiui, sutarties gali ir nebūti. Jis netgi yra už pervežimo sutartį viršesnis dokumentas.
Advokatų profesinės bendrijos „Judickienė ir partneriai JUREX“ advokato padejėja Jelena Cvirko taip pat pritaria šiai nuomonei. Pasak jos, turint CMR važtaraštį ir susirašinėjimo stenogramas, galima įrodyti, kad konkrečioje vietoje, konkrečiu laiku, esant konkrečiam užsakovui, konkretus sunkvežimis buvo pakrautas konkrečiu kroviniu ir nuvežtas konkrečia kryptimi.
Tačiau yra viena detalė – Jelena pastebi, kad CMR važtaraščiuose ekspeditoriai nėra minimi. Jie įrašomi tik išskirtiniais atvejais. Jeigu nėra sutarties su ekspeditoriumi, jo dalyvavimas gali būti sunkiai įrodomas. Tačiau jeigu nėra šių įrodymų, tinka elektroninio susirašinėjimo išrašai. Konkrečiu atveju pervežimų ekspedijavimu užsiėmė net trys įmonės: dvi jos – iš Lietuvos ir viena – iš Rusijos.
Kokią juridinę galią gali turėti „Skype“ pokalbio išklotinė? Juk ji teisėjui gali pasirodyti panaši į teletabių dialogą, kuriame retsykiais sumirga skaičiai. Skubantys vadybininkai naudoja žodžių ir išsireiškimų trumpinius, kodus ir, žinoma, daro aibę klaidų, kurias kartais nelengva iššifruoti. Be to, vadybininkų pokalbiuose vargiai aptiksite kažkurios pusės įsipareigojimą atlikti kažkokius veiksmus. Sutartį apsiimti pervežimą gali reikšti tiesiog sunkvežimio numerio ir vairuotojo telefono nurodymas. Konkrečiau – pusių sutikimą galima tik preziumuoti.
Pokalbis „Skype“ taip pat gali patvirtinti sandorio sudarymo faktą
J. Cvirko tvirtina, kad būtent tokie susirašinėjime nurodyti duomenys, kaip pakrovimo vieta, sunkvežimio numeris, vairuotojo telefono numeris, sutarta kaina, iškrovimo vieta laikomi sutartį patvirtinančiais faktais. Įrodinėjimą labai apsunkintų nebent tokios frazės, kaip, pavyzdžiui, „mes rasime kitų, kaina netinka“.
Tačiau jeigu ekspeditorius ima tvirtinti, kad jo parašų ir antspaudų niekur nėra ir todėl jis neva nedalyvavo sandoryje, krovinio savininkui derėtų kreiptis į policiją dėl dingusio krovinio.
„Ikiteisminio tyrimo tarnybos pakviestų ekspeditorių ir su juo pasikalbėtų kitaip, pasitelkiant ir galimybę taikyti baudžiamąją atsakomybę dėl neteisingų parodymų. Teisininkė pastebi, kad ikiteisminis tyrimas gali turėti naudą net tuomet, kai jis yra nutraukiamas. Tau būtų tuo atveju, jeigu jo byloje būtų įrašas apie nustatytą faktą, kad buvo sudarytas sandoris. „Toks įrašas būtų labai vertingas, teikiant civilinį ieškinį dėl nuostolių atlyginimo“, pastebi J. Cvirko.
Tačiau šiuo atveju šis receptas gali būti netinkamas, nes krovinio užsakovas buvo Rusijoje.
Šioje istorijoje yra dar vienas epizodas – sunkvežimio prastova. Tačiau teisininkė pastebi, kad prastovos tėra sandorio pusių sutariama bauda ir jų kompensavimas galimas tik tuo atveju, kai tai yra numatyta sutartyje. „Lietuvoje visi susitarimai dėl netesybų, delspinigių ir baudų turi būti sudaromi rašytine forma. Todėl nėra jokių galimybių išsireikalauti išmoką už prastovas, jeigu nėra sutarties“ – pastebi ji. Rinkoje yra nusistovėjusi praktika dienos prastovas vertinti 100 eurų suma, tačiau ši suma niekur nėra nustatyta – todėl, norint gauti išmokas, tai būtina apibrėžti pačioms sutarties šalims. J. Cvirko priduria, kad visuomet, vykdant kiekvieną sandorį, yra primygtinai rekomenduojama sudaryti raštiškas sutartis. „Tai leis aiškiai nustatyti įkainius, terminus, baudas“, sako ji.
„Tokiems atvejams, kaip šis, tinkamos standartinės sutartys, kurių pildymas daug laiko neužimtų, – sako teisininkė. – Siunčiant sutartis pakanka jas fotografuoti ar skenuoti taip, kad matytųsi parašai. To visiškai pakanka!
Suprantu, kad kai kuriais atvejais tai gali būti komplikuota. Tačiau dažniau bendradarbiaujančios bendrovės gali parašyti bendrąją sutartį, kurioje būtų numatyti visi svarbiausi susitarimai (baudos, netesybos, terminai, netgi sankcijos už klientų perviliojimą ir kt.) ir joje būtų numatyta, kad užsakymai bus siunčiami elektroniniu paštu be parašų, iš vieno sutarto el. pašto adreso kitu sutartu el. pašto adresu. Tokia sutartis leistų, ja remiantis, lengvai ir greitai daryti atskirus sandorius, kurių egzistavimo net nereikėtų įrodyti, remiantis transportavimo dokumentais ir elektroninių susirašinėjimų išrašais.
Sutartis svarbi ir dėl teismingumo, nes sutartyse dalyvaujant eilei įvairių šalių subjektų, labai sunku apspręsti, kurios šalies teismai nagrinės ginčą. O sutartyje galima iš karto apspręsti, kad visi ginčai bus sprendžiami, pavyzdžiui, Lietuvoje. Dar pastaruoju metu matome tendenciją, kad tokius ginčus labai gerai nagrinėti arbitraže, kuris juos žiūri lanksčiai, kaip į verslą – tuo tarpu teismai baudas nuolatos bando arba sumažinti, arba nepriteisti. Tačiau, norėdami galimybės rinktis arbitražo teismą, turite turėti raštišką sutartį.“
Kalbėdama apie konkretų atvejį, ji laikosi nuomonės, kad „Logirus“ turi realias galimybes įrodyti sandorio sudarymą, remdamasi pokalbių išklotinėmis, elektroninio pašto išrašais, CMR važtaraščiais.
Vietoje moralės
A. Tautavičius, vertindamas šią istoriją, daro prielaidą, jog šis sandoris buvo sukčių paspęstos pinklės. Pasak jo, toks atvejis nėra dažnas, tačiau vis pasitaikantis. „Tik paprastai tokiais atvejais firmos bando tartis, padengti nuostolius, kad ir dalimis, nusiderėdami, tačiau nesislepia ir neneigia savo dalyvavimo“ – sako ekspeditorius.
Šiuo atveju įtarimą kėlė tai, kad būdavo netikėtai ir paskutiniu momentu keičiama iškrovimo vieta, krovinius pasitikdavo veidą po šaliku slepiantis žmogus. Be to, rusas, „Viagintoje“ užsakęs krovinius, vargu ar yra iš Rusijos, nes dabar jo išjungtame telefone rusišku numeriu kalba lietuviškas operatoriaus atsakiklis. Tai reiškia, kad telefonas buvo išjungtas Lietuvoje. A. Tautavičius sako sužinojęs, kad vaisius užsakiusi net neegzistuojanti Rusijos įmonė.
Ar vežėjams ir ekspeditoriams, net krovinius gabenant tik iki Lietuvos sandėlių, neturėtų kelti įtarimo pats faktas, kad krovinys yra į Rusiją vežami, šios šalies embargą pažeidžiantys, maisto produktai? Ar tai nėra signalas, kad pinigai už atliktą darbą gali likti nesumokėti? Juk užsakovai Rusijoje net neturi galimybės dėl pradingusio krovinio reikšti oficialias pretenzijas!
A. Tautavičius tvirtina, kad visa tai savaime nereiškia galimybės, kad vežėjai ar ekspeditoriai liks be atlygio. „Reikia vengti abejotinos reputacijos biržų, kuriose nėra jokios kontrolės, negalima parašyti komentarų ir gali kas nori skelbti savo užsakymus, būtina labai gerai tikrinti užsakovus, būtinos tikros rekomendacijos ir, žinoma – sutartys“, apibendrina ekspeditorius.
Kas toliau? Dabartinė situacija yra įstrigusi tiek, kad jos tolimesnius pokyčius galėtų nulemti tik pradėtas dialogas arba teismas.
Komentarai
Konkrečiu atveju tai buvo realus asmuo ir darbuotojas.
Mano nuomone, kad viko vagyste,ir viagintos vadibininkas tai mifas,nepatikrinus ar isvis ekzistuoja toks zmogus,nera sutartes paraso,antspaudo nors ir juos galima padirbti,iroditi kad viaginta firma dalivavo cia neimanoma,nes ir vadovas sako kad tokio vezimo ne buvo. Daznai aferistai pridenge kitom firmom,siuncia masinu kurie neko bendro neturi su sita firma ir vairuotuojai ten ne dirba,visko reikia tikrinti,ir kai tik galvojat kad, kaz kas ne taip geriau ne prasidet,negu turet nostoliu.
Jūsų komentaras
Jei norite parašyti komentarą, prašome prisijungti:
arba užsiregistruoti.